Juš Kozak
| Jušas Kozakas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1892 m. birželio 26 d. Liubliana, Slovėnija |
| Mirė | 1964 m. rugpjūčio 29 d. Liubliana |
| Pseudonimas | Jelanovas |
| Profesija | pedagogas |
Jušas Kozakas (slovėn. Juš Kozak, slapyvardis Jelanovas (Jelanov), 1892 m. birželio 26 d. Liublianoje, Slovėnija – 1964 m. rugpjūčio 29 d. Liubliana) – slovėnų rašytojas, eseistas, teatro kritikas, redaktorius ir pedagogas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jušas Kozakas gimė Liublianos priemiestyje, žemvaldžio, smuklininko ir mėsininko šeimoje. Vidurinę mokyklą ir egzaminus išsilaikė gimtajame mieste, po to nuo 1911 iki 1914 m. Vienoje (dab. Austrija) studijavo geografiją ir istoriją, o 1920 m. diplomą apsigynė Liublianos Menų fakultete.
Dėl dalyvavimo uždraustame atgimimo dalyvių judėjime, Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Franco Ferdinando nužudyme Sarajeve beveik pusę metų praleido kardomajame kalėjime, tačiau Liublianos teismo proceso metu 1914 metais buvo nuteistas kalėti vienam mėnesiui. Pirmajame pasauliniame kare nuo 1914 iki 1917 metų kariavo rusų ir Sočio frontuose.
1918-1941 m. mokytojavo Liublianos gimnazijose, taip pat dirbo 1935-1941 metais leisto žurnalo „Liublianos varpas“ ir literatūros rinktinės „Slovėnų keliai“ (1931-1934) redaktoriumi.
1943 metais, po Italijos kapituliacijos, tapo partizanu (brolis Ferdinandas Kozakas taip pat buvo žymus partizanas).
Po Antrojo pasaulinio karo buvo „Slovėniškojo almanacho“ (1945), žurnalo „Naujasis pasaulis“ (1946-1947) redaktoriumi ir nacionalinio dramos teatro vadovu (1948-1955) Liublianoje. ?1961? metais tapo nuolatiniu Slovėnų mokslo ir meno akademijos nariu.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kozako kūrybos bruožus suformavo Cankaro naratyvinė proza ir Župančičiaus lyrikos gyvybiškumas. Noveles ir vaizdelius apie gyvenimą, parašytus impresionistiniu stiliumi, publikavo leidiniuose „Slovanas“ ir „Liublianos varpas“. Tačiau vėliau jis ėmėsi nagrinėti valstiečių ir miestiečių moralines problemas. 1918-1930 metų laikotarpyje atskleidė susiskaldymą tarp patriarchalinio valstietiško ir šiuolaikinio miestietiško gyvenimo būdų. Tai akivaizdžiai pastebima novelėse „Raukšlės“ (1918), „Markizas Grolis“ (1918), „Kraitis“ (1923 m.), „Svetima žmona“ (1929), „Skrendantis angelas“ (1930), tačiau tik romanas „Šentpenteras“ („Liublianos varpas“ 1924-1926; kaip knyga – 1931) XX a. dvidešimtajame dešimtmetyje padėjo įsitvirtinti kaip svarbiam apsakymų rašytojui.
Kalnuotų vietovių ir valstiečių paveikslas intensyviai kuriamas dviejuose apsakymuose: „Baltasis maumedis“ (1926 m.) ir „Meduolio pilis“ (1929 m.), kuriuose susipina šalies ir paprastų valstiečių gyvenimai.
1932 metais išėjo oficialiai nepriekaištingas ir to meto aktualias temas atskleidžiantis Kozako darbas „Celė“ („Celica“): žmogaus portreto aprašymas, atskleidžiantis 1914 metų nuosmukį, kai buvo svajojama apie teisingumą, laisvę bei turtingą asmenybės pasaulėvaizdį kalėjime ir už jo sienų.
Laiko vaizdavimą prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai fašizmas grasino sunaikinti europinę kultūrą, Kozakas pateikia iš dalies apsakyme, iš dalies eseistinėje knygoje „Kaukės“ (1940). Po išsivadavimo Kozakas išleido eseistinę knygą „Betiksliai laukimai“ (1946), skirtą grožio ieškojimui ir knygą romano pavidalu su įvairių žmonių mintimis ir atsiminimais – „Medinis šaukštas I“ (1947), „Medinis šaukštas II“ (1952).
Pokario gyvenimą aprašė apysakose: „Agrarinė reforma“ (1947), „Jasperas Osatas“ (1949), „Baladė apie gatvę skirtinguose posmuose“ (1956). Be žinomų darbų Kozakas dar parašė kroniką – kelionių dienoraštį „Prekmursiškomis vėžėmis“ (1934), satyrinę pasaką „Špridonas“ ir sukūrė vaiko paveikslą kūrinyje „Alešas“ (1953 m.).
Kozako kūryba atskleidžia kūrėjo modernius pasakojimo bruožus: pasakojime būdingi svarstymai ir įtraukiama visuomeninė kritika. Pasauliniu mastu Kozakas buvo humanistinių ir pažangių minčių skelbėjas, kaip nepritaikytų doktrinų ir visuomeninės reakcijos priešininkas asmeniškai nepažintai tiesai. Tokio ieškojimo atspindys yra ir jo rašymo stilius, kuriame dažnai daugiau atsiskleidžia mąstytojo bruožų nei rašytojo; tokiu būdu iškyla Kozako polinkis į eseistiką. Rašytojiškos asmenybės talentas labiausiai nušvinta, kai Kozakas visiškai atvirai ir stilistiškai ginamai kalba apie savo gyvenimą, brandą ir vystymąsi, pateikdamas psichologiškai aštriais bruožais aprašytą aplinką ir žmogiškąją prigimtį.
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Už gyvenimo nuopelnus slovėnų literatūrai įvertintas Prešereno (France Prešeren) apdovanojimu.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- [1] Jušas Kozakas