Teisingumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Teisingumo deivė vaizduojama akla, kairėje laikanti svarstykles, dešinėje – kalaviją (teisingumui įgyvendinti)

Teisingumas (lot. iustitia, iš lot. justus 'teisėtas') – tinkamų vertybinių dorovinių, t. y. teisingų dalykų įgyvendinimas, jų praktinis pasireiškimas, (įsi)viešpatavimas; tiesos, teisybės siekis; pamatinė vertybė, kriterijus.

Filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

Platonas teisę laikė didžiausia dorybe žmonių gyvenime, teisingumo kriterijumi, jį apibrėžė kaip (valstybės) įstatymų saugojimą, dorybių vykdymą ir gero darymą kitiems. Platonas teisingumo sąvoką išvedė aiškindamas žmogaus sielos jėgų esmę.

Tomas Akvinietis teisingumą laikė pamatine vadovaujančia dorybe, vedančia į geraširdiškumą, Dievo ir artimo meilę. Nesant teisingumo, nebelieka veiksnių, suteikiančių žmonių gyvenimui vertę.

Viešajame gyvenime[taisyti | redaguoti kodą]

Teisingumas – vertybinė kategorija, naudojama įvairiose srityse. Politiniame gyvenime dažnai deklaruojamas teisingumo siekis. Jis dažnai įtvirtinimas politinių organizacijų programose, kitokiuose dokumentuose. Sąvoką savo pavadinimuose naudoja įvairios politinės partijos: pvz., Lietuvoje – Tvarka ir teisingumas, Lenkijoje – Teisė ir Teisingumas, Turkijoje – Recep Tayyip Erdoğan vadovaujama Teisingumo ir plėtros partija (turinti 352 iš 550 parlamento mandatų; 2007 m. parlamento rinkimuose laimėjusi 46,7 % balsų). Nėra vieningos sociologinės teisingumo sampratos; įvairiose visuomenės ir mokslo srityse egzistuoja skirtingas aiškinimas bei atskiros teisingumo teorijos.

Pagal rūšis gali būti atkuriamasis teisingumas (vykdomas teisės pažeidimus), konstitucinis teisingumas (įtvirtinant tam tikrą „teisingą“ tvarką) ir pan.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

  • Socialinis teisingumas – teisingas, tinkamas materialinių išteklių, gėrybių paskirstymas, vienodų galimybių sudarymas (apimant įvairias socialines sritis kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga etc.)
  • Politinis teisingumas taikytinas politinėms ir pilietinėms teisėms bei laisvėms, valstybės tarnybai tiek nacionaliniu, tarptautiniu arba vietiniu lygiu

Teisės filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

Teisingumo vykdytojos deivės Justicijos skulptūra)

Bendrojoje teisės filosofijoje teisingumas suvokiamas kaip aksiologinė sąvoka bei tiriamas įvairiais požiūriais; yra išskiriamos skirtingos sampratos teorijos.

Teisingumas – pamatinė visuomenės vertybė, kurios įsiviešpatavimo teisinėje sistemoje siekiama specialiomis – teisinėmis – priemonėmis: teisėsauga, specialiai sukurtų institucijų, įstaigų bei organizacijų veikla.

Proceso teisės teorijoje bei proceso teisės filosofijoje teisingumas yra jurisdikcinei institucijai (pvz., teismui) priskirtų (teisinių) konfliktų sprendimas, remiantis teise bei (su)reguliuojant konkrečius tam tikroje situacijoje susiklostančius visuomeninius santykius. Tokia veikla – ginčų nagrinėjimas (ikiteisminėse ir tolesnėse instancijose), bylų sprendimas (teismuose), kita teisminio pobūdžio veikla. Šiuolaikinėje valstybėje egzistuoja prievartos taikymo monopolis, jis priklauso valstybei, kuri juo naudojasi per savo institucijas bei pavaldžias organizacijas, specialiai tam sukurtas įstaigas, pvz., teismus, prokuratūrą. Teisingumą vykdo tik teismai (LR Konstitucijos 109 str. 1 d).

Mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Teisingumą simbolizuojanti graikų deivė Temidė (arba romėnų Justicija) vaizduojama su raiščiu ant akių – bešališkumo simboliu, vienoje rankoje laikanti kalaviją, o kitoje – svarstykles (kartais ir su gausybės ragu).

Lietuviškoje mitologijoje teisingumą globoja dievaitis Perkūnas.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Brian Barry. Teisingumo teorijos. I tomas: Socialinio teisingumo traktatas. Eugrimas, 2002, 439 psl. ISBN ar kodas: 9955-501-23-5.


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose

Vikiteka