Tėvynės sargas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Tėvynės sargas – katalikiškas mėnesinis leidinys, 1896–1904 m. spausdintas Tilžėje (Rytų Prūsija). Leidinio tikslas buvo jungti išsilavinusius lietuvius ir vienyti bendram tikslui. Leidinys buvo 32-60 puslapių apimties, spausdintas 2000 tiražu. Leidinio įkūrėjas ir redaktorius (iki 1902 metų) Juozas Tumas-Vaižgantas, kurį vėliau pakeitė Antanas Milukas. Dėl spaudos draudimo ir nuolatinio persekiojimo leistas pogrindyje, oficialus redaktorius – Jurgis Lapinas.

Taktika: caro įvaizdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daug dėmesio skyrę tradicinėms katalikiškoms vertybėms „Tėvynės sargo“ leidėjai suprato, kad tų principų laikytis neužtenka, reikia juos skleisti, dėl jų tartis. Vykstant rusifikacijai leidinys turėjo užimti vienokią ar kitokią poziciją. Apie „Tėvynės sargo“ ideologiją J. Tumas yra rašęs: „Dievui tarnavome per Tėvynę ir mielai atidavinėjom jai, Tėvynei, visas savo pajėgas ir resursus, net laisvę.“ Leidinio vertybės buvo kalba, doros auklėjimas, tautiškumas, katalikybė. Tuo metu Lietuvos nepriklausomybę išreiškė kalba, tikėjimas, papročiai, jaunųjų auklėjimas.

Nekorektiškai ir garsiai šaukdamas šalies nepriklausomybės galėjai būti greitai nutildytas, o caro niekinimas galėtų atvesti tik prie dar didesnių draudimų. Gal pasirinkta ne tokia radikali pozicija caro atžvilgiu ir buvo pagrindinis fenomenalaus lietuvių tautos išsilaisvinimo ir rusifikacijos, priespaudos, režimo sunaikinimo veiksnys? Caras nesidomėdavo, kas vyksta didžiulės imperijos pakraščiuose, o būtent jo sprendimu galėjo būti nutraukta spaudos draudimo politika. Pyktis su juo būtų nelogiška. Beprasmiška būtų ir nepriekaištauti. „Tėvynės sargas“ suranda galimybę aršiai kritikuoti biurokratijos aparatą, kuris tiesiogiai skriaudė lietuvių tautos žmones. Taip užsitarnauta palanki visuomenės nuomonė ir kartu neita į neišsprendžiamus konfliktus su caru, kurie galėjo turėti neigiamų padarinių. Iš čia susiformavo požiūris į Rusiją, kaip į nevienalytę ir daugiasluoksnę ašį. Ne visi šioje ašyje buvo nusiteikę prieš lietuvių tautą, nors dažnas istorikas linkęs tai užmiršti. Tokia leidinio pozicija tokiu būdu atliko dar vieną labai svarbų vaidmenį – skatino žmones tikėti, jog kažkur toli Petrapilyje buvo įmanoma apginti jų teises, reikia netylėti ir apie jas šnekėti.

„Darganotą dieną į menką mano klebonijėlę nakvotų užsuko patsai Imperatorius su savo šeimyna. Rytą, išleisdamas, apsikabinau jį pusiau, it Jokūbas angelą, ir tokiuo pagavimo balsu ėmiau jį melsti, kad pagaliau leistų mums spausdinti savo raštus; taip stačiai pasakiau: Nepaleisiu, kol nepasirašysi – jog jis meilingai nustebo ir taręs „Vot Čudak“… pasirašė. Tai buvo priešaušris balandžio 24 d.“

Politinė mintis, subrandinta priespaudos metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„ Mūsų istoriografijoje gausu darbų bei darbelių, kurių autoriai sudaro prielaidą kategoriškai išvadai padaryti, kad tik imperatoriškoji valdžia atsakinga už lietuviškos spaudos draudimą; tačiau šiuolaikiniai vertinimai ir įžvalgos verčia manyti, jog priespauda tik labiau brandina politinę mintį ir … – kaip rodo istoriniai šaltiniai – labiau telkė dalį visuomenės laikytis tradicijų ir kultūros, ją puoselėti“. Taip netikėtai iš pirmo žvilgsnio gerai suplanuota rusų politinė akcija sukėlė visiškai kitokią, nei tikėtasi, pasekmę. Draudimas prabudino snaudžiančią tautą, suarė dirvą naujiems, tautą maitinantiems daigams – naujajai lietuvių periodikai. Ir nors leidiniai dažnai vienas kitą kritikuodavo, kartais vienas kito atžvilgiu elgdavosi nekorektiškai ir neetiškai, iš tų prigimtinių skirtybių gimė tautos išlikimo, vieninga politinė valia. Politinių pažiūrų skirtumai ir nesutampantys siekiai sukūrė atvirą erdvę šviesuolių polemikai, diskusijoms, kurios tapdavo vis svarbesnės ir paprastiems kaimo žmonėms.

Kaip pastebi profesorius Vytautas Kavolis, politiniai skirtumai nesusiję su socialiniais veiksniais: „ Kairės ir dešinės išsiskyrimas kultūrinėje tautinio atgimimo programoje nekyla iš socialinių klasių skirtumo, nes ir kairė, ir dešinė ateina iš to paties kaimo ir skiriasi ne tiek tėvų turtingumu, kiek asmeninės nepriklausomybės impulsų, kuriuos, atrodo, jaunystėje yra pajutę ir vieni, ir kiti, užslopinimu – dešinėje ir atsisakymu užslopinti – kairėje“ .

Tie impulsai jaunystėje galėjo būt paveikę tiek J. Tumą, tiek Vincą Kudirką, asmenis, kurie nevengdavo kritikos vienas kitam. Pavyzdžiui, J. Tumo priešprieša Dinabarko realinėje mokykloje su mokytojais ir direktoriumi, jų kišimasis į jo reikalus, užrašų skaitymas. Žurnalo publicistikoje nesunku atrasti savarankiškos, nuo lenkų nepriklausomos, kultūros užuomazgų, per aštuonerius metus sustiprėjo galimybė laimėti įvairias bylas, aukščiausiems valdininkams įrodyti spaudos draudimo beprasmybę ir prieštaravimą rusų įstatymams ir statutams.


Santykiai su kitomis tautomis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palyginti su V. Kudirkos publicistika, „Tėvynės sargas“ laikėsi švelnesnių nuostatų žydų atžvilgiu, tačiau kritikos nevengė. Iš dalies tai natūralu. Žydų bendruomenė buvo priversta trauktis į imperijos pakraščius, kur jiems įsitvirtinti dėl įvairiausių draudimų buvo labai sunku.

Dar viena tautinės konfrontacijos priežastis – skirtingas tikėjimas. Tuometinei valdžiai tokia tautų priešprieša buvo labai naudinga, tai buvo pirmas ženklas carui, rodantis, jog politika įgyvendinama teisinga linkme. Verslūs ir apsukrūs žydai buvo pašiepiami ir kritikuojami beveik visų žanrų leidinio publikacijose: žinutėse, korespondencijose, feljetonuose. Lietuvių ir žydų tautų priešpriešos kontekste iškyla keletas dar labai svarbių aspektų: tai priešingos katalikų, lietuvių ir lenkų nuomonės dėl istorijos ir kultūros paveldo, santykių su imperija ir kitomis tautomis. Lietuvybės puoselėtojai iki pat Pirmojo pasaulinio karo lenkų inteligentijos būdavo vadinami „litvomanais“.

Nors bendrame Europos kontekste V. Kudirkos ir J. Tumo redaguojamų straipsnių pozicija žydų atžvilgiu visiškai pateisinama, dalis istorikų ir literatūros kritikų nevengdavo „Tėvynės sargo“ ir „Varpo“ laikyti antisemitiniais leidiniais.

Išvados[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santykiai su kitomis tautomis, jaunosios kartos auklėjimas, emigracija, girtuoklystė ir nuolatinis tautos budinimas kovai su priespauda, jėgai priešpastatomos tradicinės katalikiškos tautos dorybės – svarbiausios „Tėvynės sargo“ temos.

Leidinyje buvo keliamos ir analizuojamos tuo metu labai aktualios ir opios problemos. Nors „Tėvynės sargas“ buvo redaguojamas kunigų, vadinti jį kunigų laikraščiu nebūtų visai teisinga.

Gimęs iš senosios ir naujosios kartos kunigų nesutarimų, kelerius metus „nešiotas J. Tumo sutanos kišenėje“ leidinys pradėjo formuoti viešąją nuomonę. Redakcinių straipsnių aiškiai išlaikoma pozicija daugialypių, įsišaknijusių problemų aspektu buvo pagrindinis tautinės politinės minties veiksnys. Visuomeniniai konfliktai, atvira, kartais netgi aštri polemika su konkurentais iškėlė svarbiausią pilietiškos valstybės uždavinį – būti katalikiška tauta, ne tik formaliai, bet ir realiai. Neakcentavę valstybės nepriklausomybės klausimo, redakciniai straipsniai tapo tuo akstinu, leidusiu kaimiečiui lietuviui pradėti tikėti tuo metu neįmanomais (taip buvo manoma) dalykais: kad galima laimėti bylą, kad kada nors persekiojimas gali baigtis.

Įskiepytas tikėjimas ateitimi, protinga politika caro atžvilgiu buvo pagrindiniai „Tėvynės sargo“ inteligentijos uždaviniai. Sukurtas ir sutapatintas tautos ir valstybės ryšys turėjo garantuoti saugų gyvenimą, užtikrinti nacionalinės kultūros paveldo sklaidą, gerus santykius su kitomis valstybėmis, tautomis. Lietuviška katalikiška bažnyčia ir lietuviška katalikiška mokykla – „Tėvynės sargo“ suprasti kaip esminiai pilietiškai neabejingos valstybės kriterijai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]