Konstantinas Olšauskas
| Konstantinas Olšauskas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1867 m. balandžio 22 d. Burbaičiai, Plungės valsčius, Rusijos imperija
|
| Mirė | 1933 m. birželio 18 d. (66 metai) Laukžemė, Kretingos valsčius
|
| Veikla | Lietuvos kunigas, knygnešys, diplomatas, politinis bei visuomenės veikėjas |
| Alma mater | Peterburgo dvasinė akademija |
 Vikiteka |
Konstantinas Olšauskas |
.jpg)
Konstantinas Olšauskas (Kostas Olšauskis, Alšauskas, 1867 m. balandžio 22 d. Burbaičiuose, Plungės valsčius – 1933 m. birželio 18 d. Laukžemėje, Kretingos valsčius) – Lietuvos kunigas, knygnešys, diplomatas, politinis bei visuomenės veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lankė pradinę mokyklą Plungėje ir Tauragėje, baigė Liepojos gimnaziją. 1888 m. baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, 1888-1892 m. tęsė studijas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, gavo teologijos magistro laipsnį. 1892 m. įšventintas kunigu.
1892 m. trumpai tarnavo vikaru Rozalime, [1] paskui 1892-1893 m. Liepojos gimnazijos kapelionas ir tikybos mokytojas. Gyvendamas Liepojoje, jis iš Palangoje tarnavusio kunigo Juozapo Viksvos (1861–1920) gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos, platindavo ją gimnazistams, dalį geležinkeliu ar per pažįstamus persiųsdavo toliau į Mintaują, Rygą (Latvija) bei Sankt Peterburgą ten gyvenusiems lietuviams.
1894–1900 m. Debeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. Gyvendamas Debeikiuose, jis ir toliau gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos iš Palangos, pats važiuodavo jos parsigabenti. 1894 m. lankydamasis Palangoje, susipažino su mokytoja Stase Danilevičiūte-Ustijanauskiene (1872–1928 m.), kuri vėliau turėjo didelę įtaką dvasininko gyvenimui: viešai buvo laikoma dvasininko meiluže, augino jųdviejų sūnų. Įtartas nederamais ryšiais bei įskųstas Rusijos valdžiai dėl nelegalios švietėjiškos veiklos, iškeltas iš Debeikių, 1900–1905 m. Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonas. Jis išdažė Rozalimo bažnyčią, įsteigė Rozalime parapijos senelių prieglaudą, išplėtė kleboniją ir joje slaptai mokė vaikus lietuviško rašto, veltui duodamas lietuviškus vadovėlius ir drausdamas jiems eiti mokytis į valdines rusiškas mokyklas, taip pat skelbė blaivybę ir ragino burtis į blaivybės draugijas.[2]
1906–1915 m. Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios kuratas, [3] 1914 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos kanauninku. 1913 m. mirus Žemaičių vyskupui Gasparui Cirtautui, K. Olšauskas buvo vienas iš kandidatų užimti šios vyskupijos valdytojo postą, 1917–1918 m. buvo kandidatas į Vilniaus vyskupus, bet dėl provokiškos ir antilenkiškos politinės orientacijos šių pareigų neužėmė.
Dirbdamas Kaune išgarsėjo kaip švietėjas ir lietuvybės žadintojas, aktyviai dalyvavęs tautiniame ir visuomeniniame lietuvių judėjime, suaktyvėjusiame grąžinus lietuviškos spaudos laisvę. 1906 m. įkūrė Šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri veikė iki pat 1940 m. ir rūpinosi darbininkų kultūriniais ir savišalpos reikalais. Taip pat vienas iš „Saulės“ draugijos (1906–1940) steigėjų, 1906 m. birželio 25 d. dalyvavo jos steigiamajame susirinkime ir buvo išrinktas pirmuoju jos pirmininku, vėliau, 1918–1928 m. vėl vadovavo šiai draugijai, o nuo 1919 m. gyveno „Saulės“ draugijos rūmuose ir organizavo šios draugijos veiklą. Nuo 1907 m. organizavo „Saulės“ draugijos kursus, kuriuose buvo ruošiami mokytojai lietuviškoms mokykloms, inicijavo „Saulės“ draugijos mokyklų steigimą Lietuvoje. Kartu su kunigu Juozu Tumu 1911 m. vyko į JAV ir tris mėnesius rinko aukas „Saulės“ švietimo kursams, 1912–1913 m. jo iniciatyvos ir atkaklumo dėka visuomenės lėšomis Kaune buvo pastatyti „Saulės“ rūmai – švietimo ir katalikybės centras, pirmasis Lietuvoje visuomenės inicijuotas statinys.
1905 m. vienas iš Šv. Kazimiero draugijos (1906–1940 m.) steigėjų, 1907 m. dalyvavo Kaune surengtame pirmajame lietuvių moterų suvažiavime. Lietuvos reikalais jis važinėjo ir po Vakarų Europą, ir po Rusiją. 1916 m. K. Olšauskas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos dvasininkų, gavusių asmeninę audienciją pas popiežių Benediktą XV.[4]
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ištremtas iš Kauno. Apsigyveno Vilniuje, 1914–1916 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjas, dirbo kitą atsakingą darbą. Tuo metu jis buvo kaltinamas, kad pasisavino dalį Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti lėšų.[5]
1916–1918 m. Lietuvių informacijos biuro ir prie jo sudarytos slaptos grupės (vadinamosios Lietuvių Tautos Tarybos) Šveicarijoje narys, rūpinosi, kad fon Urachas būtų paskelbtas Lietuvos karaliumi. [6] 1917 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus konferencijos, paruošusios dirvą Lietuvos Nepriklausomybei skelbti, delegatas; taip pat vienas iš pagrindinių derybininkų su Vokietija dėl Lietuvos valstybingumo.
Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, K. Olšauskas – pirmasis Lietuvos derybininkas, kurį šalies valdžia 1918 m. gruodžio 15 d. pasiuntė į Spa (Belgija) pas Antantės karinius vadovus prašyti pagalbos Lietuvos vyriausybei. Tačiau jis nuvyko į Paryžių ir mėgino susitikti su JAV delegacija, prašydamas priimti Lietuvos delegaciją į Taikos konferenciją, nepretenduojant į lygiateisius jos narius. Tokių įgaliojimų neturėjęs K. Olšauskas sukėlė painiavą.
1919–1929 m. Kauno katedros kapelionas, prelatas. 1926 m. paskirtas Kauno katedros bazilikos palaikymo Tarybos nariu, iki 1928 m. – kurijos prosinodinis teisėjas. 1925 m. dalyvavo Lietuvos kanklininkų draugijos steigiamajame susirinkime, liepos 30 d. išrinktas šios draugijos Centro valdybos nariu, iždininku.
Nuo 1928 m. K. Olšauskui teko pasitraukti iš aktyvios visuomeninės veiklos. Apkaltintas jį persekiojusios ir šantažavusios buvusios meilužės Stasės Ustijanauskienės nužudymu, nors ir nesurinkus neginčijamų jo kaltės įrodymų, 1929 m. K. Olšauskas buvo nuteistas 5 metus ir 6 mėnesius kalėti, atlikinėjo bausmę, bet 1931 m., pripažinus jį politinių intrigų auka, amnestuotas ir išlaisvintas.
Nuo 1931 m. iki gyvenimo pabaigos eksprelatas K. Olšauskas gyveno savo dvare Laukžemėje, kurį buvo nusipirkęs 1913 m. kartu su daktaru Ipolitu Stonkumi.[7] Tačiau dėl prieštaringos nuomonės apie jo veiklą ir ten jam buvo keršijama – kažkas padegė jo gyvenamąjį namą. 1933 m. birželio 18 d. Laukžemės kaime nušautas grįžtantis namo iš Palangos. Palaidotas Plungės kapinėse, kapą ženklina akmeninis kryžius, nežinia kieno pastatytas XX a. viduryje paslaptingomis aplinkybėmis.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Grigaravičius. Ką nuveikė Konstantinas Olšauskas. Kultūros barai, 2000, nr. 11, p. 67-71.
- ↑ Konstantinas Olšauskas. Anykštėnai.lt
- ↑ Lietuvių enciklopedija. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960, t. 21, p. 101.
- ↑ Jonas Kauneckis. Prelatas Olšauskis. - Vilnius, 1962 m.
- ↑ Lietuvių enciklopedija. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960, t. 21, p. 101.
- ↑ Konstantinas Olšauskas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XVIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, , 319 psl.
- ↑ Erika Kazlauskienė, 2005; Lina Buikienė, 2009. Konstantinas Olšauskas. Kretingos biblioteka Archyvuota kopija 2014-05-30 iš Wayback Machine projekto.