Ispanijos imperija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
.svg)
_Pillars_of_Hercules_Variant.svg)
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
Ispanijos imperija (isp. Imperio Español) – XVI–XIX a. gyvavusi kolonijinė valstybė, sudaryta iš Ispanijos karalystės ir jos valdomų kolonijų visame pasaulyje, daugiausia Vakarų pusrutulyje. Ispanija kolonijine valstybe tapo XV–XVI a. atlikusi eilę labai reikšmingų geografinių atradimų ir užvaldžiusi daugelį atrastų kraštų. Savo klestėjimo laikotarpiu Ispanijos imperija buvo viena galingiausių valstybių pasaulyje.
Susikūrimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XV a. kaimyninė Portugalija, Henriko Jūrininko vadovaujama pradėjo gretimų Afrikos pakrančių ir salų tyrinėjimą ir kolonizaciją. Ispanai įsijungė į kovą dėl šių žemių. 1402 m. jie pradėjo Kanarų salų, apgyvendintų gvančių, užkariavimą. XV a. pab. susivienijusios Kastilijos ir Aragono karalystės nugalėjo Kordobos kalifatą ir davė pradžią Ispanijos valstybei bei jos plėtrai. 1492 m. italų kilmės jūrininkas Kristupas Kolumbas, gavęs karalienės Izabelės I paramą, išplaukė į vakarus ieškodamas Azijos, bet pasiekė Karibų salas. 1493 m. popiežiaus Aleksandro VI bule Inter caetera visos žemės 100 lygų į pietus ir vakarus nuo Azorų bei Žaliojo Kyšulio salų buvo paskelbtos Ispanijos nuosavybe. Taip Ispanija įgijo teisę į milžiniškas, jai tuo metu dar nežinomas, teritorijas. 1494 m. buvo sudaryta Tordesilijo sutartis su Portugalija, pagal kurią portugalų valdos išplėstos 370 lygų, skaičiuojant nuo Žaliojo Kyšulio salų (taip portugalams atiteko rytų Brazilija). 1506 m. ši sutartis patvirtinta popiežiaus bule Ea quae pro bono pacis. XV–XVI a. vykusiuose Italijos karuose Ispanija sugebėjo išlaikyti savo įtaką Italijoje ir atrėmė Prancūzijos atakas.
Plėtra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo XVI a. pradžios ispanai pradėjo Amerikos žemyno kolonizaciją. Viena po kitos siunčiamos ekspedicijos, vadovaujamos įvairių konkistadorų, tyrinėjo žemyną, palaipsniui užkariavo ten gyvenusias tautas, kūrė miestus, grobė indėnų turtus. 1521 m. Ernanas Kortesas užkariavo Meksiką, buvo sukurta Naujosios Ispanijos vicekaralystė. 1524 m. kolonijų reikalams tvarkyti sudaryta Indijų Taryba. 1532 m. ispanai užkariavo kitą galingą Amerikos valstybę – Inkų imperiją. Per XVI a. Ispanijos imperija užvaldė praktiškai visą Ameriką nuo Floridos ir Kalifornijos šiaurėje iki Patagonijos pietuose (išskyrus portugalų Braziliją), tiesa, Čilėje konkistadorai susidūrė su nuožmiu mapučių pasipriešinimu.
1522 m. su Ispanijos laivynu plaukęs Fernandas Magelanas pasiekė Filipinus. Nors jis ten žuvo, ispanai tęsė Filipinų ir aplinkinių teritorijų kolonizaciją. Kuomet ispanai bandė užimti Molukus, jie susidūrė su portugalais. 1529 m. buvo sudaryta Saragosos sutartis, pagal kurią nustatytos rytinės, Tordesilijo sutarties numatytos, ribos. Ispanijos žinioje atsidūrė Okeanijos salos ir Filipinai (nors iš tiesų pagal tikslią ribą Filipinai būtų turėję likti Portugalijai). 1565 m. Migelis Lopesas de Legaspis įkūrė koloniją Filipinuose, Manila tapo svarbiu prekybiniu centru, per kurį į Europą buvo gabenamas Meksikos auksas. Į Ispanijos imperiją vėliau pakliuvo ir Guamas, Marianos, Karolinų salos.
XVI a. pr. ispanai užkariavo keletą svarbių Šiaurės Afrikos uostų – Masalkivirą, Penjon de Veles de la Gomerą, Oraną, Alžyrą, Bedžają, Tripolį. Tačiau Ispanijos imperijos dominavimas pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje buvo trumpalaikis – netrukus šias teritorijas atkovojo osmanai.
Klestėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Valdant Habsburgų dinastijai, buvo Ispanijos imperijos aukso amžius. Popiežiaus remiama Ispanija aktyviai kovojo prieš tuo metu Europoje plintančią reformaciją, o gausios pajamos iš užjūrio kolonijų lėmė finansinį klestėjimą. Ispanijos imperija buvo įvardinta „imperija, kurioje saulė niekad nenusileidžia“. Klestėjo barokinė architektūra, bažnytinis menas. Habsburgams pavyko nugalėti ir pažaboti Prancūziją, apginti Italiją nuo osmanų antpuolių, sustabdyti reformacijos plitimą pietinėje Europoje. 1581 m. Pilypas II Habsburgas tapo Portugalijos karaliumi.
Nuosmūkis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tačiau Ispanijos imperijos reikalai XVI a. pab. ėmė blogėti – Ispanijos Nyderlandai sukilo, juos parėmė Anglija, todėl Ispanija įsivėlė į karą su Anglija. Dėl rėmimosi vien iš kolonijų gaunamomis žaliavomis (auksu, sidabru, prieskoniais) Ispanija menkai vystė savo ekonomiką, be to, taurieji metalai greitai nuvertėjo, todėl šalis patyrė finansinį nuosmukį. Kolonijos ir prekybiniai laivai buvo nuolat puldinėjami piratų. Negana to, šalis smarkiai nukentėjo nuo maro. 1598 m. Ispanija sudarė taiką su Prancūzija, o 1604 m. – su Anglija ir pabandė numalšinti Nyderlandų sukilimą. Ispanijos imperija pasiekė taikos laikotarpį – Pax Hispanica. Per tą laiką šalis sugebėjo finansiškai sustiprėti. Į valdžią atėjus Pilypui IV vėl prasidėjo karingas laikotarpis – prasidėjo naujas karas su Nyderlandais. Ispanai siekė sutriuškinti olandus, kurie nuolat veikė prieš Habsburgus, platino protestantizmą ir finansiškai pirmavo prieš ispanų ir portugalų prekybininkus. Tačiau Prancūzija, valdant Liudvikui XIII ir kardinolui Rišeljė, rėmė Nyderlandus ir siekė nugalėti Habsburgus. 1643 m. prancūzai laimėjo Rokrua mūšį prieš ispanus. Jis dažnai laikomas Ispanijos aukso amžiaus pabaiga. Remiami prancūzų, prieš ispanus netrukus sukilo Portugalija, Katalonija ir Neapolio karalystė. 1648 m. baigėsi trisdešimtmetis karas, ir Ispanija Vestfalijos taika pripažino Nyderlandų nepriklausomybę. Tačiau nors ir labai nukentėjusi, Ispanijos imperija atkovojo Kataloniją su Neapoliu ir 1659 m. sudarė Pirėnų taiką su Prancūzija. 1668 m. ispanai buvo priversti pripažinti Portugalijos nepriklausomybę. Po devynerių metų karo Ispanija prarado Prancūzijai paskutines savo valdas Nyderlanduose. XVII a. Ispanijos imperija atsidūrė stagnacijoje – kitose Europos šalyse vyko ekonominės, socialinės reformos, aplenkusios Ispaniją.
Burbonų era
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XVIII a. pr. kilo Ispanijos įpėdinystės karas ir šalį pradėjo valdyti Burbonai. Naujasis karalius Pilypas V išsaugojo Ispanijos užjūrio imperiją, bet neteko praktiškai visų valdų Europoje – Neapolio, Milano, Sardinijos, Sicilijos, Savojos, Gibraltaro. Ispanai pabandė atgauti prarastas teritorijas, bet buvo sutriuškinti britų laivyno. Tuomet Burbonai nusprendė labiau įtvirtinti savo valdžią Amerikoje ir panaikino ten veikiančias pusiau autonomiškas jėzuitų misijas, buvo pakeista administracinė kolonijų sąranga, sudaryta nauja La Platos vicekaralystė, labiau rūpintasi laivyno apsauga nuo piratų, pradėta kovoti prieš kontrabandą, sukčiavimą. Tai sukėlė sukilimų bangą Amerikoje (Tupak Amaru II, komunerų).
Naujos reformos leido vėl pasiekti finansinį stabilumą, Ispanijoje prasidėjo industrializacijos procesai, vėl pakilo tauriųjų metalų vertė. Nepaisant to, šalis ženkliai atsiliko nuo kitų to meto Europos galingųjų šalių. Pasitikėjimo suteikė atremti britų antpuoliai (1741 m. laimėtas Kartachenos mūšis), atkovotas Neapolis ir Sicilija. 1750 m. buvo sudaryta Madrido sutartis, pagal kurią įtvirtintos Portugalijos ir Ispanijos imperijų ribos Amerikoje. Ispanai tebemėgino išplėsti savo imperiją ir kariavo su britais dėl įvairių žemių Šiaurės Amerikoje.
Žlugimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XIX a. tapo Ispanijos imperijos saulėlydžiu. Nors Burbonų valdymo laikais šalis atsigavo, ji jau nebesugebėjo konkuruoti su tokiomis šalimis kaip Anglija ar Prancūzija. 1805 m. Trafalgaro mūšyje anglai sunaikino Ispanijos laivyną, o 1808 m. Napoleonas įsiveržė į pačią Ispaniją. Tai sukėlė greitą reakciją kolonijose Amerikoje – pradėjo kurtis chuntos, kelti sukilimai, siekiantys nepriklausomybės nuo Ispanijos. 1806 m. britai pabandė užimti La Platą, o vicekaralius iš karto atsitraukė. Tuomet vietiniai argentiniečiai, patys nugalėjo britus ir paskelbė savo krašto nepriklausomybę (Gegužės revoliucija). Tai tapo įkvėpimu kitiems Lotynų Amerikos kraštams. Iškilo tokie žemyno „išvaduotojai“ kaip Simonas Bolivaras, Chosė de San Martinas, Fransiskas de Miranda, Chosė Artigasas ir kt., kurių pajėgos platino separatizmo idėjas ir kovojo prieš imperijos pajėgas – rojalistus. Be to, iškilusios Jungtinės Amerikos Valstijos ėmėsi šiaurinių Naujosios Ispanijos žemių okupacijų. XIX a. vid. Ispanija jau buvo netekusi praktiškai visų savo valdų Amerikoje – pasiliko tik Kuba ir Puerto Rikas. Imperijos pabaiga galima laikyti 1898 m. įvykusį Ispanijos-Amerikos karą – po jo Kuba paskelbė nepriklausomybę, o Puerto Rikas, Filipinai ir Guamas parduoti JAV.
Į XX a. Ispanija žengė teturėdama kelias kolonijas Afrikoje – Rio Munį su Fernando Po (vėliau sudaryta Ispanijos Gvinėja), Ispanijos Maroką bei Ispanijos Sacharą. Dėl pastarųjų kolonijų ispanai nuolat kariavo su marokiečiais, ir 1956 m. Prancūzų Marokui tapus nepriklausomu, nepriklausomybę paskelbė ir Ispanijos Marokas. Tik Seutos ir Meliljos eksklavai išliko Ispanijos valdoje. 1968 m. nepriklausomybę paskelbė Pusiaujo Gvinėja, o 1976 m. ispanai pasitraukė iš Vakarų Sacharos. Dabar Ispanijai tebepriklausantys Kanarai ir Seuta su Melilja laikomi integralia Ispanijos dalimi.
Palikimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ispanijos imperijos dėka ispanų kalba tapo viena iš pasaulinių kalbų, ispanų kultūra tapo vienu pagrindinių Lotynų Amerikos kultūros pagrindų. Taip pat šios imperijos dėka išsilaikė ir Amerikoje bei Filipinuose buvo išplatinta katalikybė. Ispanai buvo vieni globalaus imperializmo ir kolonializmo pradininkų pasaulyje, pradėjo pasaulinę prekybą, į Senąjį pasaulį atvežė daug svarbių kultūrinių augalų.
| |||||||||||||||||||
