Rokrua mūšis

Rokrua mūšis
Rokrua mūšis
Data 1643 m. gegužės 19 d. Vieta į pietvakarius nuo Rokrua Rezultatas Prancūzijos pergalė

Kariuomenių išsidėstymas Rokrua mūšyje

Rokrua mūšis – mūšis prie Rokrua tarp Prancūzijos ir Ispanijos kariuomenių Trisdešimtmečio karo metu, įvykęs 1643 m. gegužės 19 d.

Padėtis prieš mūšį

1635 m. Prancūzija įsitraukė į Trisdešimtmetį karą, kurio eigoje daugiausia kovojo su Ispanija ir Habsburgų monarchija. Tuo tarpu Ispanijos Nyderlandų kariuomenė kovojo ir prieš šiauriau veikusias Nyderlandų pajėgas. Nuo 1635 m. karo veiksmai buvo poziciniai, tačiau Prancūzija palaipsniui perėmė iniciatyvą. Tačiau Prancūzijos situaciją apsunkino šalies politinių vadovų mirtys. 1642 m. gruodžio 4 d. mirė kardinolas Armanas Žanas de Rišeljė, o 1643 m. gegužės 14 d. ir Prancūzijos karalius Liudvikas XIII. Kitą dieną po Liudviko XIII mirties Ispanijos Nyderlandų vicekaralius Francisco de Melo pabandė įsiveržęs į Prancūziją užimti jos tvirtovę Rokrua, kuri buvo už kelių kilometrų nuo abiejų valstybių sienos. Prancūzijos kariuomenei vadovavo Princas Condé. Ispanijos Nyderlandų pajėgas sudarė apie 23 tūkstančius karių, iš jų – 18 tūkstančių pėstininkų, apie 5 tūkstančius kavalerijos ir artilerija, kurią sudarė 18 patrankų. Prancūzijos kariuomenėje buvo 22 tūkstančiai karių, iš jų – 15 tūkstančių pėstininkų, 7 tūkstančiai kavalerijos ir 14 patrankų. Francisco de Melo vadovaujamos pajėgos gegužės 12 d. apsupo Rokrua tvirtovę, o Prancūzijos pajėgos siekė deblokuoti apsuptį. Ispanijos Nyderlandų pėstininkai laikyti stipresniais nei Prancūzijos, tačiau pastarosios geresnė buvo kavalerija. Gegužės 18 d. Prancūzijos kariuomenė priartėjo prie Rokrua tvirtovės.

Mūšio eiga

Mūšis įvyko gegužės 19 d. į pietvakarius nuo Rokrua. Prancūzijos kariuomenės flanguose buvo išdėstyta kavalerija, o centre – pėstininkai. Analogiškai išsirikiavo ir Francisco de Melo vadovaujamos pajėgos. Ispanijos pajėgos apie 1 tūkstantį pėstininkų pasiuntė į mišką, kad iš jo galėtų slapta smogti Prancūzijos kairiajam sparnui, tačiau dalis Ispanijos pajėgų, apie 5 tūkstančių karių korpusas, vadovajamas generolo Beko, buvo pasiųsta užimti kitą tvirtovę, buvusią už daugiau nei 20 km nuo Rokrua. Nepaisant to, kad F. de Melo, gegužės 18 d. išvydęs priartėjusias Prancūzijos pajėgas, nedelsiant nusiuntė įsakymą generolui Bekui susijungti su pagrindine kariuomene, tačiau pastarasis nusprendė pernakvoti ir prisijungti prie pagrindinių pajėgų tik kitą rytą. Naktį Prancūzijos pajėgos sulaikė ispanų dezertyrą, kuris pranešė, kad Ispanijos pajėgos miške parengė pasalą, o generolo Beko pajėgos dar nėra prisijungę prie F. De Melo. Princas Condé nusprendė nedelsiant pradėti priešo puolimą. Stiprus prancūzų dalinys naktį buvo pasiųstas sumušti ispanų pasalą miške, o artilerija 4 val. ryto pradėjo ispanų pajėgų apšaudymą. Po valandos ispanų kavalerija puolė abu Prancūzijos kariuomenės flangus. Kairiajame sparne ispanų pajėgos privertė priešininkus trauktis, paėmė kelias prancūzų patrankas. Tuo tarpu dešiniajame flange situacija buvo priešinga. Čia prancūzų pajėgos sutriuškino miške buvusią ispanų pasalą, o prancūzų kavalerija atmušė ataką ir privertė ispanus trauktis į mišką, kur juos puolė ir prancūzų muškietininkai bei pėstininkai. Persirikiavusi Prancūzijos kavalerija smogė ispanų centrui iš užnugario. Ispanijos artilerija ėmė bėgti. Nepaisant to, ispanų pėstininkai sugebėjo persirikiuoti centre ir vis dar tikėjosi sulaukti paramos iš generolo Beko korpuso. Tai numatydamas Princas Condé įsakė nedelsiant pasirengti atakai. Apie 9 val. ryto prancūzų artilerija buvo pritraukta, siekiant paremti pėstininkų puolimą centre. Prancūzijos pajėgos apsupo ispanų kariuomenės likučius, kuriems pradėjo baigtis šoviniai. Generolo Beko korpusas vis dar buvo toli nuo mūšio vietos. Tuo metu nors ispanų pajėgos jau buvo pasirengę pasiduoti, tačiau pastebėję priartėjusį Princą Condé, kuris norėjo derėtis, paleido į jį ugnį. Prancūzijos pajėgos puolė iš visų pusių ir sutriuškino ispanus.

Mūšio pasekmės

Pergalė Rokrua mūšyje apsaugojo Prancūziją nuo Ispanijos Nyderlandų įsiveržimo, leido tolimesnių karo veiksmų metu užimti Elzasą, sustiprino Prancūzijos regentės Onos Austrės valdžią, išgarsino Princą Condé.