Inturkė
| Inturkė | ||
|---|---|---|
  Inturkė |
||
| 55°09′36″š. pl. 25°33′40″r. ilg. / 55.160°š. pl. 25.561°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Molėtų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Inturkės seniūnija | |
| Gyventojų | 237 | |
 Vikiteka |
Inturkė | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Интурки[2] | |
Inturkė (arba Anturkė) – kaimas Molėtų rajono savivaldybėje, 12 km į pietryčius nuo Molėtų, prie kelio 173 Molėtai–Pabradė . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, veikia biblioteka, paštas (LT-33007).
.jpg)
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Inturkė – vandenvardinis vietovardis, kildinamas nuo Urkio ežero,[3] telkšančio už 3 km į šiaurę nuo bažnytkaimio. Vietovardis sudarytas pridedant priešdėlį ant-, kuris ilgainiui pakito į Int-.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Inturkė įsikūrusi Galuonų ežero Gėluoto įlankos šiauriniame krante. 3 km į šiaurės rytus yra Kertuojų ežero, 2 km į rytus – Išnarų ežeras. Į rytus nuo Inturkės yra Labanoro regioninis parkas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Inturkė žinoma nuo 1373 m. XVI a. – seniūnijos centras. Nuo XVI a. ir jos apylinkės priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui. 1555 m. pastatyta bažnyčia (perstatyta 1668 m., XVIII a. viduryje – XIX a. pirmoje pusėje). XIX a. Inturkė – Vilniaus apskrities miestelis,[4] buvęs Molėtų valsčiuje.[5]
1834 m. įsteigta pradžios mokykla, 1949–1953 m. septynmetė, 1953–2001 m. vidurinė, nuo 2001 m. Inturkės pagrindinė mokykla, gyvavusi iki 2020 m. rudens.
1860 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Per II pasaulinį karą Inturkės gyventojai nukentėjo nuo Armijos Krajovos. 1941 m. liepos – rugpjūčio vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta Inturkės žydų. 1947–1950 m. valsčiaus, vėliau apylinkės centras. 1949 m. įkurtas Inturkės kolūkis, kaimas buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1947 m. įsteigta biblioteka, 1960 m. įkurtas paštas, medicinos punktas, 1988 m. vaikų darželis, kultūros namai.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| XVI a. | Inturkės seniūnijos centras | ? |
| XIX a. – 1915 m. | Molėtų valsčius | Vilniaus apskritis |
| 1919–1947 m. | Utenos apskritis | |
| 1947–1950 m. | Inturkės valsčiaus centras | |
| 1950–1995 m. | Inturkės apylinkės centras | Molėtų rajonas |
| 1995– | Inturkės seniūnijos centras | Molėtų rajono savivaldybė |
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Inturkės planas linijinis. Centre – liaudiškojo romantizmo medinė Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, statyta XVIII a. viduryje – XIX a. pirmoje pusėje ir XVIII a. varpinė; jos žalvarinis varpas išlietas 1671 m., 1973 m. perkeltas iš Rudesos kapinių koplyčios. Vienanavę bažnyčios vidaus erdvę puošia giliais kesonais suskirstytos lubos, XVIII a. liaudiškojo baroko formų altorius, vertingi paveikslai („Šv. Barbora“, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, abu XVIII a., „Šv. Antanas“, XVIII a. pabaiga, „Švč. Mergelė Marija, pamynusi žaltį“, „Šv. Kazimieras“, abu XIX a., „Šv. Ambraziejus laimina Cezarį Teodorą“, 1873 m.), Kryžiaus kelio stočių paveikslai (1878 m., tapytojas Butkevičius). Paveikslo „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ aptaisai – XVIII a.
Inturkės Dievo Motinos Užtarėjos cerkvėje, statytoje 1860 m. yra vertingos ikonos („Šv. Sava Višeriškis“, XIX a. vidurys, „Šv. Marija Magdalietė“, „Šv. Elijas“, „Šv. Aleksandras Neviškis“, „Šv. Mikalojus“, 1889 m. ir jų aptaisai.[6]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | ||||||||
| 1865 m.*[2] | 1866 m. | 1905 m.[7] | 1923 m.sur.[8] | 1959 m.sur.[9] | 1970 m.sur.[10] | 1977 m.[11] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 104 | 414 | 792 | 183 | 217 | 188 | 230 | ||
| 1979 m.sur.[12] | 1985 m.[13] | 1989 m.sur.[14] | 2001 m.sur.[15] | 2011 m.sur.[16] | 2021 m.sur.[17] | - | ||
| 261 | 237 | 282 | 324 | 237 | 237 | - | ||
| ||||||||
| ||||||||
Žydai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki Antrojo pasaulinio karo Inturkėje gyveno 62 žydų šeimos; iki Holokausto liko tik 40 šeimų, kartu skaičiuojant ir gretimą Raitarados kaimą. Kiti emigravo į Pietų Afriką, JAV, o keletas – į Palestiną. Reitaroda buvo laikoma Inturkės priemiesčiu. Čia gyveno 20 žydų šeimų.[18][19][20][21][22] Inturkės ir Reitarodos gyventojai žydai nužudyti 1941 m. Lakajos miške dabartiniame Švenčionių raj.[23]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Inturkės mokykla -
Paminklas žuvusiems Nepriklausomybės kare -
Inturkės bažnyčia
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 342 psl.
- ↑ Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 231
- ↑ Inturki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 298 psl. (lenk.)
- ↑ Inturki (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 613 psl. (lenk.)
- ↑ Inturkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 186 psl.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Inturkė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 645 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Inturkė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 489 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Inturkė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 59
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ Lithuanian Jewish Communities Nancy Schoenburg, Stuart Schoenburg · 1996 · History
- ↑ Molėtų krašte jau gyja holokausto žaizdos. Viktorija Kazlienė, Indraja, Utenos krašto kultūrinis žurnalas, 2021 m., birželis, Nr.2 (81), p.24, skyrius Atmintis
- ↑ [1]
- ↑ „Molėtų krašte jau gyja holokausto žaizdos“. Viktorija Kazlienė,– Vilnis, 2021 m. sausio 26 d., Nr. 7, (8376)
- ↑ „Inturkės žydų likimas“, prof. Aleksandras Vitkus, istorikas Chaimas Bargmanas;. kovo 12 d. Nr.20 (8192) Vilnis.
- ↑ „Molėtų krašte jau gyja holokausto žaizdos“. Viktorija Kazlienė,– Vilnis, 2021 m. sausio 26 d., Nr. 7, (8376)
- Inturkė. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 51 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Žemėlapiai Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.
- Nuotraukos Archyvuota kopija 2007-10-30 iš Wayback Machine projekto.
| ||||||||||||||
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
MOLĖTAI – 13 km |
| |||||||||
|
|||||||||||
| Ūta – 6 km Joniškis – 14 km PABRADĖ – 30 km | |||||||||||
