Gulbė nebylė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Cygnus olor
Gulbė nebylė (Cygnus olor)
Gulbės nebylės (Cygnus olor)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žąsiniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Anseriformes)
Šeima: Antiniai
(Wikispecies-logo.svg Anatidae)
Gentis: Gulbės
(Wikispecies-logo.svg Cygnus)
Rūšis: Gulbė nebylė
(Wikispecies-logo.svg Cygnus olor)
Binomas
Cygnus olor
J. F. Gmelin, 1789
Gulbė nebylė (Cygnus olor)
Gulbės nebylės
paplitimo arealas pasaulyje:

. perimvietės

. sėslios

. žiemavietės

Gulbė nebylė (Cygnus olor) – žąsinių (Anseriformes) būrio stambus vandens paukštis.

Gulbė nebylė Manheime (Badenas-Viurtembergas, Vokietija). Virš snapo pagrindo turinti didelį, juodą gumbą
Gulbė nebylė skrydyje (Glosteršyras, Anglija)
Gulbių nebylių pora pavasaryje
Gulbių nebylių pora lizde (Aukštutinė Silezija)
Perinti gulbė nebylė
Gulbė nebylė su jaunikliais (Nyderlandai)

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patinas ir patelė baltos spalvos. Snapas oranžiškai raudonas, pamatinėje dalyje yra juodas gumbas. Plikas odos plotelis tarp snapo ir akių, nagas ir antsnapio kraštai juodi. Patelė mažesnė, gumbas snapo pamate taip pat mažesnis. Jaunikliai rusvai pilki, jų kūno apačia balsva. Juodo gumbo snapo pamatinėje dalyje nėra. Kojos melsvai pilkos.

Kūno matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Glbė nebylė yra viena stambesnių pasaulio paukščių rūšių. Pagal kūno svorį stambiausias Lietuvos paukštis. Pasaulyje, kartu su keliaujančiuoju albatrosu yra 2 arba 3 pagal kūno svorį skraidantis paukštis, ir 11 pagal kūno svorį tarp visų paukščių rūšių.

Gulbių nebylių patinai stambesni už pateles:

  • suaugęs patinas sveria 8,9–15,5 kg
  • suaugusi patelė 6,8–11,0 kg[2]
  • kūno ilgis 140-160 cm (rečiau pasitaiko 125–170 cm)
  • sparnų ilgis 53–62,3 cm
  • išskleistų dviejų sparnų ilgis 200–240 cm
  • snapas 6,9–9 cm
  • čiurna 10–11,8 cm

Skirtumai tarp gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės išvaizda yra panaši - baltas plunksninis apdaras, o gulbės nebylės tik nežymiai didesnės ir sunkesnės už giesmininkes. Didžiausias skirtumai pagal kuriuos galima nustatyti rušinę priklausomybę, tai kad gulbės nebylės snapas – oranžinis ar rausvai oranžinis, virš snapo gerai išsiskiriantis juodas gumbas, o giesmininkės snapas yra geltonas, be to, ji neturi gumbo virš snapo.

Paplitimas pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Usūrio. Arealas šiaurėje siekia pietų Skandinaviją, Obės aukštupį, pietuose – Tibetą, Iraną, Mažąją Aziją, Balkanus, pietų Prancūziją. Žiemoja Europoje, Viduržemio, Juodosios, Kaspijos jūrų pakrantėse. Lietuvoje įprasta rūšis.

Gulbės nebylės Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XX amžiaus 4 dešimtmečio Lietuvoje gulbės buvo beveik išnykusios. Tačiau jų populiacija atsikūrė Tado Ivanausko rūpesčiu iš Žuvinto ežero, kur jos buvo labai saugomos. Remiantis naujausiais tyrimais, XXI a. antro dešimtmečio pabaigoje peri 1000–1200 gulbių nebylių porų. Stebimas tam tikras populiacijos mažėjimas, tačiau populiacijos būklė tebėra gera. Kelis kartus daugiau yra neperinčių (lytiškai nesubrendusių) gulbių, kurios formuoja nelizdines sankaupas, bet tikslus tokių jaunų gulbių nebylių skaičius nežinomas[3].

Dėl gan šiltų žiemų Lietuvoje didelė dalis gulbių nebylių lieka žiemoti. Tuomet jos susitelkia į būrius, klajoja ir gyvena neužšąlančiuose miestų vandens telkiniuose bei minta žmonių paliekamu lesalu.

Biotopas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena stovinčio vandens telkiniuose (ežeruose, tvenkiniuose, senvagėse) arba lėtose upėse.

Poravimasis ir jauniklių auginimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lytiškai nesubrendusios gulbės nebylės, sugrįžta į savo gimtąsias vietas, bet perėti pradeda tik trečiais gyvenimo metais. Gulbės nebylės susiporuoja visam gyvenimui. Lizdą krauna sunkiai pasiekiamose pakrančių kertėse. Deda 3–10 kiaušinius, vidutiniškai 5–8 kiaušinius kovo–gegužės mėnesiais. Peri 34–38 paras.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jos dažniausiai išgyvena 16-20 metų. Danijoje buvo rasta negyva gulbė nebylė, kuri 1970 metais buvo sužieduota šiaurinėje Vokietijoje - ji išgyveno 40 metų, kas šiems paukščiams yra daug. Iki tol buvo žinoma išgyvenusi 28 metus[4].

Garsai, komunikavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gulbės nebylės skrisdamos leidžia į kriuksėjimą panašius garsus - jos taip komunikuoja. Joms skrendant girdėti į švilpimą panašūs garsai, kurį sukelia jų sparnų mostais skrodžiamas oras.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta įvairia vandens augalija.

Santykiai su žmonėmis ir paukščiais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra pasitaikiusių atvejų, kada gulbės nebylės puola ir nužudo suaugusias antis, žąsis ir jų jauniklius[5]. Gulbė nebylė gindama savo jauniklius ir teritoriją, puola, veja ne tik kitus vandens paukščius, bet ir žmones.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas gulbė nebylė
  1. „IUCN Red List - Cygnus olor“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01. 
  2. Lietuvos Fauna, I d. Vilnius, „Mokslas“, 1990 m.
  3. delfi.lt/grynas / Užklydęs pailsėti, šis paukštis išplito Lietuvoje: tapo aršus vietinių gulbių konkurentas, Justina Maciūnaitė, DELFI turinio projektų žurnalistė, www.GRYNAS.lt / 2018 m. rugsėjo 14 d.
  4. umwelt.scienceticker.info / Ältester Schwan gefunden, 17. Februar 2009
  5. issg.org / Cygnus olor. General Impact

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]