Grabšyčiai

Koordinatės: 55°58′30″š. pl. 21°33′43″r. ilg. / 55.975°š. pl. 21.562°r. ilg. / 55.975; 21.562 (Grabšyčiai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Grabšyčiai
{{#if:
Grabšyčių pakelės koplytėlė
Grabšyčiai
Grabšyčiai
55°58′30″š. pl. 21°33′43″r. ilg. / 55.975°š. pl. 21.562°r. ilg. / 55.975; 21.562 (Grabšyčiai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Kūlupėnų seniūnija
Gyventojų (2021) 6
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Grabšýčiai
Kilmininkas: Grabšýčių

Grabšyčiai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės rytinėje dalyje, 6 km į rytus nuo Kūlupėnų, Salanto kairiajame krante. Teritorijos plotas – 38,1 ha,[2] kuriame yra 3 sodybos ir koplytėlė.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovei vardą davė pirmųjų naujakurių Grabšių šeima, kurios palikuonys vadinti Grabšyčiais. Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rašomas lenk. Grabszycie, rus. Гробшыцѣ, Грабшицы, Грапшици, Грабшицe, vok. Grabschizi. Tarmiškai kaimas vadinamas žem. Grabšītē.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grabšyčiai pagal plotą yra mažiausias Kūlupėnų seniūnijos kaimas. Iš šiaurės vakarų, vakarų ir pietvakarių pusių jį supa Kūlsodžio, o iš šiaurės rytų, rytų ir pietryčių – Stropelių žemės. Šiaurine dalimi praeina vietinės reikšmės kelias Nasrėnai–Stropeliai, o į pietus nuo kaimo – geležinkelis Kužiai–Kretinga.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas įsikūrė XVI a., po Valakų reformos. Jis apėmė didelį (apie 1 000 ha) plotą, kuriame šiandien yra Grabšyčiai, Sauseriai, pietvakarinė Kūlsodžio ir šiaurinė Lapgaudžių žemių dalys, taip pat šiaurės rytinis Dauginčių pakraštys su dalimi Šilpelkės miško. Archeologijos duomenimis šioje teritorijoje žmonių gyventa nuo bronzos amžiaus.[3]

Valakinė gyvenvietė išaugo pietinėje žemių dalyje (dab. Sauseriuose), abipus šiaurės – pietų kryptimi nutiestos gatvės. XVIII a. antroje – XIX a. pirmoje pusėje 2 vienkieminės sodybos atsirado netoli Minijos ir Mišupės santakos. Kitame Minijos krante, plėšininėje Šilpelkės ganyklų ir miško žemėje buvo įkurtas Grabšyčių užusienis. Jį nuo Dauginčių skyrusio pylimo fragmentas Šilpelkės miške išliko iki mūsų dienų.[4]

Kaimą raizgė tankus lauko kelių tinklas, jungęs gyvenvietę su dirbamos žemės sklypais, ganyklomis, pievomis, miškais ir aplinkiniais kaimais. Per Miniją link Dauginčių ir Sakuočių vedė brastos, per kurias žmonės kėlėsi vykdami į Kartenos turgų, bažnyčią arba atlikinėti baudžiavinių prievolių Kartenos dvare.

Salanto slėnio terasoje veikė kapinės, kuriose laidotos daugiausia maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, savižudžiai, nekrikštai, skenduoliai. Mirusiųjų atminimą saugojo koplytėlė ir trejetas monumentalių kryžių.[5]

1845 m. buvo 18 katalikų kiemų. Juose šeimininkavo Juozapo Lūžos, Tado Slušnio, Juozapo Miliaus, Jono Silio, Jeronimo Eitavičiaus, Teodoro Norvilos, Nikodemo Silio, Juozapo Karčiauskio, Ignoto Norvilos, Antano Narmanto, Jono Juodzinio, Petro Kristopo, Juozapo Krimo, Antano Jucio, Teodoro Daukanto, Jono Slyžiaus, Juozapo Valančiaus ir Juozapo Stropaus šeimos. Jas sudarė 70 moterų ir 68 vyrai (76 suaugusieji, 62 vaikai).[6]

1846 m. buvo 20 dūmų.[7] 1849 m. Pranciškaus Pliaterio Kartenos dvare lažą ėjo 145 valstiečiai.[8]

Grabšyčių (Грабшицы) kaimo 1868 m. planas. Ištrauka iš Rusijos generalinio štabo parengto Kretingos apylinkių žemėlapio
Grabšyčių kaimo (Grabszycie) ir palivarko (Vw. Grabszycie) 1915 m. planas. Ištrauka iš Prūsijos karalystės karo kartografų parengto Kartenos apylinkių topografinio žemėlapio

Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, geriausią žemę Pranciškus Pliateris pasiliko sau, o jai administruoti įsteigė Grabšyčių palivarką. Kaimo sodybos buvo nugriautos. Jų vietoje pastatyti palivarko ūkvedžio namas, kumetynas, ūkiniai-gamybiniai statiniai, o užusienyje prie Minijos – vandens malūnas. Nuo Liepgirių nutiestas naujas kelias, žmonių imtas vadinti Prancūzkeliu, kuriuo grafas vykdavo vizituoti naujosios valdos.[9]

Iš baudžiavos paleisti valstiečiai buvo iškeldinti į naują vietą – į kaimo šiaurės rytiniame pakraštyje buvusias akmeningas ir krūmais apaugusias bendrąsias ganyklas, kuriose išaugo naujas gatvinis Grabšyčių kaimas. Plėšininėje žemėje buvo suformuoti ir išdalinti 39 žemės sklypai, už kuriuos grafo Pranciškaus Pliaterio palikuoniams išperkamuosius žemės mokesčius 1870 m. mokėjo 93 valstiečiai.[10]

1905–1913 m. kaime stovėjo 17 sodybų.[11] Kaimo branduolį sudarė abipus pusės kilometro ilgio gatvės stovėję 12 sodybų. Jose šeimininkavo mažažemiai valstiečiai, dėl to gyvenvietė iki Pirmojo pasaulinio karo neoficialiai vadinta Bobeliais. Turtingesni, daugiau žemės valdę valstiečiai kūrėsi šiaurinėje kaimo dalyje, kur vienkieminės jų sodybos buvo vadinamos Medsėdžiais I, Medsėdžiais II ir Medsėdžiais Didžiaisiais (arba Pūstaunyčia). Šiaurės rytuose kaimas siekė Pleikės pelkes. Šalia šių pelkių driekėsi vandens apsemiama Šlapinių pieva, tarp kurios ir Stropelių kaimo tęsėsi Rendinės – kalvotos pievos. Tarp Šlapinių pievos ir Skaudalių kaimo buvusi Aukštinių dirva, į kurios galą rėmėsi drėgnos Žalkalvio pievos. Aukštinių dirvą taip pat siekė Kankolynė – kemsuotos akmeningos pievos.

1923 m. kaime buvo 22 ūkiai, o palivarke – 10 kiemų.[12] Grabšyčių palivarkas per Lietuvos žemės reformą panaikintas ir išparceliuotas. Jo žemė išdalinta naujakuriams: kumečiams, bežemiams, Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams ir kitiems Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems kariams, kurie naująjį kaimą pavadino Sauseriais.[13] Kitapus Minijos likusi palivarko žemė atiteko Lapgaudžiams, o malūnas su dalimi Šilpelkės miško – Dauginčiams. Grabšyčių vardą išsaugojo tik šiaurinė istorinių kaimo žemių dalis, kurią nuo Sauserių atskyrė 1931–1932 m. nutiestas geležinkelis Telšiai–Kretinga.[14]

Vykdant žemės ir administracinio-teritorinio suskirstymo reformas Grabšyčiai neteko ir vakarinės žemių dalies, siejusios kaimą su Salanto upe ir Tamožinės mišku (ši dalis prijungta prie Kūlsodžio).

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1861–1950 Kartenos valsčius
1950–1995 Kūlupėnų apylinkė
nuo 1995 m. Kūlupėnų seniūnija

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1845 m. ir 2021 m.
1845 m.[15] 1902 m.[16] 1923 m.sur.[17] 1959 m.sur.[18] 1970 m.sur.[18]
138 105 121 48 25
1979 m.sur.[19] 1989 m.sur.[20] 2001 m.sur.[21] 2011 m.sur.[22] 2021 m.sur.[23]
13 3 2 0 6


Kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
  2. ↑ Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas „Dėl Kretingos rajono savivaldybės gyvenamosios vietovės pavadinimo pakeitimo, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo ir pakeitimo“. – Teisės aktų registras. – 2016-10-26. – Nr. 1062
  3. ↑ Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. – Vilnius: Versmė, 2002–2005. – T. 1 (2). – P. 219
  4. ↑ Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais. – Vilnius, 2014. – P. 497, eil. Nr. 38
  5. ↑ Julius Kanarskas. Sauserių kaimo kapinės (Kūlupėnų apyl., Kretingos raj.). – Kretinga, 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – f. 4, b. 240
  6. ↑ Регистръ Корцянскаго прихода Римско Католическаго исповеданія 1845 года Октября 11 дня. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2, a. v. 723. – C. 73v
  7. ↑ Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – S. 151 (Grabliszcze)
  8. ↑ Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 525, ap. 2, a. v. 3058
  9. ↑ Julius Kanarskas. Grabšyčiai. Savo žemes kaimynams išdalinęs kaimas. – Pajūrio naujienos. – 2021 m. gegužės 26 d. – P. 10–11
  10. ↑ Списокъ мировыхъ участковъ и волостей Ковенской губерніи, составленъ въ 1870 году. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 16, b. 5. – C. 76
  11. ↑ Карта Ковенск. губ. и части Пруссіи. VIII-10. Тельшевск. и Россіенск. уѣзд. – Съёмка 1895 года. – Печатано въ XI-1913 г.
    Karte des Deutschen Reiches. (Ausgabe für Grenzschutzzwecke). 2. Schattern – Korciany. – Herausgegeben von der Kartogr. Abteilung der Kgl. Preuß. Landesaufnahme 1913. Druck 1913
  12. ↑ Lietuvos apgyvendintos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 113
  13. ↑ Vyriausybės žinios. – 1926 m. gruodžio 31 d. – Nr. 242. – P. 7
  14. ↑ Julius Kanarskas. Kūlupėnų geležinkelis. – Kartena. 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius: Versmė, 2012. – P. 822–833
  15. ↑ Регистръ Корцянскаго прихода Римско Католическаго исповеданія 1845 года Октября 11 дня. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2, a. v. 723. – C. 73v
  16. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  17. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  18. ↑ 18,0 18,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  19. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  20. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  21. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  22. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  23. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  24. ↑ Koplytėlė su Marijos skulptūra (DV -4164). Kretingos raj., Kūlupėnų apyl., Grabšyčių km. – Parengė Julius Kanarskas. – Kretinga, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 45, b. 77
    Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1993. – P. 318
  25. ↑ Koplytėlė su Marijos skulptūra. – Kultūros vertybių registras

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Grabšyčiai. Savo žemes kaimynams išdalinęs kaimas. – Pajūrio naujienos. – 2021 m. gegužės 26 d.
  • Grabšyčiai. Savo žemes kaimynams išdalinęs kaimas. – Vakarų ekspresas. – 2021 m. gegužės 29 d.
  • „Koplytėlė su Marijos skulptūra“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2022-11-05.

Aplinkinės gyvenvietės

Nasrėnai – 3 km SALANTAI – 10 km
Skaudaliai – 3 km 		ŠATEIKIAI – 8 km
Sėleniai – 3 km
Tinteliai – 3 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Burbaičiai – 7 km
KŪLUPĖNAI – 6 km
KRETINGA – 23 km 		Sauseriai – 1 km
Prystovai – 3 km 		Stropeliai – 1 km
PLUNGĖ – 20 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Grabšyčiai&oldid=6841289"