Naujoji Rusija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Naujosios Rusijos teritorija su klaidingai įtraukta Besarabija

Naujoji Rusija (rus. Новоро́ссия), katais dar Novorosija (tačiau tai tiesioginis skolinys iš rusų kalbos, todėl nevartotinas) – istorinis regionas dabartinėse Ukrainos ir Rusijos teritorijose, atsiradęs XVIII a. pab. – XX a. pr. kaip egzistavusi Rusijos imperijos dalis, neoficiali gubernijų grupė, apėmusi dabartinės Ukrainos pietinę dalį ir Padniestrę. Kartais jai buvo priskiriamos ir dabartinė Moldavija bei Kubanės kraštas Rusijoje. Apėmė teritorijas į šiaurę nuo Juodosios jūros. Gamtiniu požiūriu išsidėstęs Juodosios jūros žemumos stepėse.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XVIII a. Naujosios Rusijos regionas stipriai skyrėsi nuo Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos valdomų teritorijų šiauriau. Tai buvo retai gyvenamas stepių kraštas, kuriame vyravo islamas ir tiurkų kalbomis kalbančios tautos – nogajai bei Krymo totoriai. Politiškai regionas nuo XV a. buvo valdomas Krymo chanato ir Osmanų imperijos.

Regionas niekada nebuvo apgyvendintas sėslių žemdirbių kultūros. Per Juodosios jūros žemumos stepes yra perėjusios visos klajoklių migracijos: hunai, avarai, madjarai, pečenegai, polovcai, mongolai-totoriai.

Nuo XV a. retai gyvenama krašto šiaurinė dalis (Zaporožė) buvo apgyvendinama pabėgėlių iš Lenkijos karalystės, vadinamųjų kazokų, kurie buvo realiai nepriklausomi ir organizavosi į Zaporožės sečę. XVII a. juos į savo globą paėmė Rusija, tačiau toliau musulmoniškos stepės kolonizuoti ji nepradėjo.

XVIII a. pab. – XIX a. pr. po sėkmingų karų su Osmanų imperija, Rusija prisijungė visą regioną. Jam prigijo pavadinimas Naujoji Rusija. Pavadinimas atsirado pagal tuo metu laikmetyje vyravusią madą naujas valdas įvardinti, kaip „naująsias“, pavyzdžiui, Naujoji Anglija, Naujoji Prancūzija, Naujoji Ispanija. Rusijoje nukariavimai buvo suvokiami kaip priartėjimas prie antikinio graikų pasaulio, Konstantinopolio, savotiškas bandymas atkurti Bizantijos imperiją. Toks suvokimas buvo sąlygotas beprasidedančios romantizmo epochos, Rusijos carai save pateikdavo kaip pravoslavų tikybos gynėjais, tad apgyvendinti kraštą buvo kviečiami graikai iš Osmanų imperijos. Buvo steigimai nauji miestai ar seni pervadinti graikiškais pavadinimais:

Visų miestų pavadinimuose esantis dalis -polis reiškia miestą graikų kalboje, πόλη. Buvusio Krymo chanato teritorija 1802 metais buvo pervadinta pagal antikinį įvardijimą kaip Tauridės gubernija.

Naujosios Rusijos regionas pradėtas administruoti kaip Naujosios Rusijos gubernija, kuri 1802 m. padalinta į tris gubernijas:

Į šią grupę neretai patekdavo ir Besarabijos gubernija bei Kubanės sritis. Iki 1874 m. trys gubernijos kartu su Besarabija buvo grupuojamos ir administraciškai – kaip Besarabijos ir Naujosios Rusijos generalgubernija.

Regione iki XIX a. vidurio regione įvyko vienas iš didžiausių istorijoje etninių valymų. Jo tikslas buvo išvalyti regioną nuo musulmonų, dėl ko tiurkiškai kalbantys klajokliai nogajai, taip pat sėslūs totoriai bei turkai buvo išvaromi iš krašto. Šio priverstinio egzodo metu dauguma tautų rinkosi migruoti į Turkiją. Jų likučiai buvo perkeliami į Užuralę arba (nogajų atveju) suvaromi į jiems skirtus rezervatus[reikalingas šaltinis].

XIX a. viduryje musulmonų krašte beveik nebeliko. Į tuštėjantį kraštą buvo masiškai keliamos krikščioniškos tautos: ukrainiečiai, rusai, moldavai, vokiečiai. Nemažą dalį imigrantų sudarė ir žydai. Po šių tautinių procesų, Naujojoje Rusijoje vyravo ukrainiečių (mažarusių) tapatybę turinčių gyventojų. Antrieji pagal gausumą buvo rusai, koncentravęsi didžiuosiuose miestuose.

Be graikų apsigyveno vokiečių, bulgarų, moldavų, albanų. Buvo ketinimų paversti žydus žemdirbiais ir į stepes prie Azovo jūros buvo kviečiami apsigyventi žydai. Kėlėsi rusai ir ukrainiečiai. Regionas buvo daugiakultūris. XX amžiaus pradžioje charakteris apibūdintinas taip: kaime vyrauja mažarusiai (taip buvo vadinami ukrainiečiai) su kompaktiškomis kitataučių kolonijomis, miestuose – nėra aiškios daugumos.

Regiono ribos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regionas buvo suvokiamas plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme apėmė teritorijas nuo Dunojaus iki Kaukazo, pavyzdžiui, miestas Novorosijskas pavadinimą įgijo nuo Naujosios Rusijos pavadinimo.

Siaurąja prasme apėmė tik tas gubernijas, kurios įėjo į oficialius teritorinius darinius kuriuose buvo naudojamas Naujosios Rusijos pavadinimas. Tokia prasme Naujosios Rusijos gubernija buvo įkurta 1764 metais, gubernijos centras – Kremenčugo miestas. Gubernijos ribos dažnai kito. 1775 metais gubernija buvo panaikinta.

Antrą kartą gubernija buvo įkurta 1796 metais. 1802 gubernija buvo vėl panaikinta ir padalinta į Chersono, Jekaterinoslavlis ir Tauridės gubernijas. 1822 metais gubernijos buvo apjungtos į Naujosios Rusijos – Besarabijos generalguberniją. Generalgubernija buvo panaikinta 1874 metais. Nors vėliau oficialiame šalies administraciniame dalijime terminas Naujoji Rusija nebebuvo vartojamas, iki 1917 metų terminas šnekamojoje kalboje, įstaigų pavadinime buvo plačiai paplitęs, pavyzdžiui, Odesos universitetas oficialiai vadinosi Naujosios Rusijos universitetu. Kartais buitinėje vartosenoje į Naujosios Rusijos sąvoką dar būdavo įtraukiama Besarabijos gubernija ir (rečiau) Dono kariuomenės sritis ir Kubanės guberniją. Tai nėra teisinga, klaida atsirado dėl dažnai trumpinamo pilno generalgubernatorijos (Naujosios Rusijos – Besarabijos) pavadinimo tiesiog kaip Naujosios Rusijos. Trumpinimas – be pagrindo, nes net pavadinime Besarabija yra lygiavertė sudedamoji dalis. Nei Dono kazokai, nei Kubanės kazokai oficialiai į Naujosios Rusijos sudėtį niekada neįėjo.

Likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. pradžioje žlugus Rusijos imperijai, kraštas prijungtas prie Ukrainos TSR ir šis pavadinimas nebebuvo naudojamas. Jį pakeitė terminas Pietų Ukraina.

Istorinis Novorosijos pavadinimas vėl tapo plačiai vartojamas XXI amžiaus pradžioje, ypač 2013–2014 metų Ukrainos revoliucijos[reikalingas šaltinis] metu, po provakarietiškų jėgų pergalės kilus masiniams Antimaidano judėjimams pietvakarinėje šalies dalyje.