Drambliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Elephantinae
Afrikinis ir azijinis drambliai
Azijinio dramblio (1) ir afrikinio savaninio dramblio (2) galvų formų palyginimas
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
(Wikispecies-logo.svg Amniota)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Straubliniai
(Wikispecies-logo.svg Proboscidea)
Šeima: Drambliniai
(Wikispecies-logo.svg Elephantidae)
Pošeimis: Drambliai
(Wikispecies-logo.svg Elephantinae)
Binomas
Elephantinae
Gray, 1821
Paplitimas
Dramblių (Elephantinae) pošeimio išlikusių dviejų genčių - afrikinių dramblių (Loxodonta) ir azijinių dramblių (Elephas) paplitimas:
     Afrikinių dramblių (Loxodonta) genties buvęs paplitimas XX a. pradžioje
     Afrikinių dramblių (Loxodonta) genties paplitimas XXI a. pradžioje
     Azijinių dramblių (Elephas) genties buvęs paplitimas XX a. pradžioje
     Azijinių dramblių (Elephas) genties paplitimas XXI a. pradžioje

Drambliai (lot. Elephantinae) – straublinių (Proboscidea) būrio, dramblinių (Elephantidae) šeimos labai stambių žinduolių pošeimis.

Iki mūsų laikų išliko dvi dramblių (Elephantinae) pošeimio gentys: afrikiniai drambliai ir azijiniai drambliai, su jose esamomis 3 rūšimis. Šios gentys paplitusios Pietų ir Pietryčių Azijoje ir į pietus nuo Sacharos, Afrikoje.

Išnykusios mamutų genties rūšis - vilnoninis mamutas (Mammuthus primigenius), gyvenęs dideliame Šiaurės pusrutulio areale, įskaitant ir Lietuvą

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir dabar, taip ir praeityje, dramblių pošeimio rūšys, buvo praeityje ir yra dabar stambiausi sausumos žinduoliai.

Stambiausios šiais laikais išlikusios rūšies - afrikinio savaninio dramblio aukštis iki 4 m, masė iki 7,5 t.

Priešistoriniais laikais gyvenęs, ir pleistoceno epochos pabaigoje - prieš 22 tūkstančius metų prieš mūsų erą išnykęs Palaeoloxodon namadicus laikomas visų laikų stambiausių Žemėje gyvenusiu žinduoliu. Iš Indijoje 1905 m. rastų griaučių dalies turėjusių 165 cm ilgio šlauninkaulį, leidžiama prielaida manyti, kad pečių aukštyje ši rūšis siekė apie 4,5 metrus. XIX a. buvo rasti nepilni du šlauninkauliai, ir kuomet buvo pilnai sudėlioti, jų ilgis siekė 160 cm, bet šlauninkaulio kita nuotrupa iš tos pačios vietovės patvirtina kad šlauninkaulis ketvirčiu buvo ilgesnis. Tad pasitelkus titrimetrinę analizę parodė, kad pečių aukštyje Palaeoloxodon namadicus buvo 5,2 metro auk62io ir svėrė 22 tonas[1].

Būdingiausias dramblių bruožas – ilgas straublys, susidaręs suaugus nosiai su raumeninga viršutine lūpa. Juo laužo šakas, pakelia smulkius daiktus, deda į burną maistą, siurbia ir šlakstosi vandeniu, užuodžia kvapus.

Kojos stulpiškos, penkiapirštės, su mažomis kanopėlėmis, o paduose yra stangrus jungiamasis audinys, todėl vaikšto labai tyliai. Oda stora, beveik be plaukų.

Dantų (turi 26 dantis) sistema labai pakitusi. Viršutiniame žande turi porą labai stambių durklų, kurie be šaknų, nuolat auga ir beveik neturi emalio. Tai labai pakitusi antroji pastoviųjų kandžių pora, kuri išauga vietoj anksti iškrintančių pieninių. Iltinių dantų drambliai visai neturi. Skruostiniai dantys gerai pritaikyti pertrinti šiurkštų augalinį maistą. Skruostiniai dantys niekad neišauga visi kartu: susidėvėjus priekiniam, jį išstumia prasikalantis ir kartu slenkantis į priekį sekantis dantis. Paskutinis krūminis dantis prasikala po 30 metų, o sudilęs jis iškrinta drambliui sulaukus maždaug 65 metų. Tai – apytikrė dramblių gyvenimo trukmė.

Gerai išsivysčiusios smegenys. Tik gimęs jauniklis sveria apie 100 kg. Patelė krūtinės srityje turi porą spenių.

Genčių, rūšių ir porūšių klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išlikusios gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išmirusios gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. app.pan.pl / Shoulder height, body mass and shape of proboscideans, Asier Larramendi, 2016. Acta Palaeontologica Polonica 61 (3): 537–574. (INSTITUTE OF PALEOBIOLOGY Polish Academy of Sciences)
  2. itis.gov / Elephas maximus Linnaeus, 1758
  • Mačionis A., Stuburinių zoologija. Vilnius: Mokslas. 1989. 201-211 psl. ISBN 5-420-00277-9

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]