Vilnoninis mamutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
† Mammuthus primigenius
Mammuthus primigenius
Vilnoninio mamuto (Mammuthus primigenius) rekonstrukcijos modelis Viktorijos miesto Karališkame Britų Kolumbijos muziejuje (Kanada)
Mammuthus primigenius
Priešistoriniais laikais išnykusi rūšis
Mokslinė klasifikacija
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Straubliniai
(Wikispecies-logo.svg Proboscidea)
Šeima: Drambliniai
(Wikispecies-logo.svg Elephantidae)
Pošeimis: Drambliai
(Wikispecies-logo.svg Elephantinae)
Gentis: Mamutas
(Wikispecies-logo.svg Mammuthus)
Rūšis: Vilnoninis mamutas
(Wikispecies-logo.svg Mammuthus primigenius)
Binomas
Mammuthus primigenius
Blumenbach, 1799
Distribution of woolly mammoth.png
Vilnoninių mamutų buvęs paplitimo arealas Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje, pažymėtas šviesiai žalia spalva

Vilnoninis mamutas (Mammuthus primigenius) – straublinių (Proboscidea) būrio, dramblinių (Elephantidae) šeimos, mamutų (Mammuthus) genties išnykusi žinduolių rūšis, buvo prisitaikiusi gyventi šaltame klimate. Buvo paplitę šiaurės pusrutulio šiaurinėje dalyje. Iš visų išmirusių mamutų genties rūšių, vilnoniniai mamutai ištyrinėti geriausiai, nes randama gana nemažai jų kaulų.

Europoje vilnoniniai mamutai išnyko baigiantis paskutiniam ledynmečiui, Sibire gyveno kiek ilgiau. Vėlyvojo paleolito žmonės medžiojo mamutus, maitinosi jų mėsa, odą ir kaulus naudojo kaip statybinę medžiagą, gamino darbo įrankius, šildydavosi kūrendami riebalus.

Evoliucijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mamutų genties rūšių dydžio palyginimas. Paskutinė egzistavusi mamutų genties rūšis – vilnoninis mamutas (Mammuthus primigenius) pavaizduotas raudonai

Pirmasis mamutų genties atstovas – Pietų Afrikos mamutas (Mammuthus subplanifrons) pasirodė maždaug prieš 5 milijonus metų plioceno epochoje. Jie gyveno Pietų ir Rytų Afrikoje. Šios rūšies mamutų protėviai pamažu plito šiaurės kryptimi apgyvendindami naujus regionus, bei laiko ir evoliucijos tėkmėje virsdami į atskiras rūšis. Kuomet jau buvo išplitę beveik visoje Eurazijoje, Šiaurės Amerikos žemyne išplito mažiausiai prieš 600 tūkstančius metų. Paskutinė mamutų genties rūšis vilnoninis mamutas (Mammuthus primigenius) ėmė vystytis iš stepinio mamuto (Mammuthus trogontherii) maždaug prieš 800 tūkstančių metų Rytų Azijoje, ir kaip atskira rūšis galutinai susiformavo maždaug prieš 400 tūkstančius metų. Sibire jie paplito prieš 300–200 tūkstančius metų, iš kur toliau paplito į Europą ir Šiaurės Ameriką. Paskutiniai vilnoniniai mamutai dar buvo išlikę Rusijos tolimos šiaurės Vrangelio saloje Holoceno epochoje prieš 3700–4000 tūkstančius metų, kuomet Senovės Egipte dar buvo statoma Cheopso piramidė[1][2]. Jų populiacijos išnykimo priežastis – įvaisa[3].

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stambūs patinai gogo aukštyje siekė 3,5 m – tai truputį aukštesni nei azijiniai drambliai, patelės gogo aukštyje iki 3 metrų. Kūno ilgis 4 metrai, svėrė apie 7 tonas[4]. Gimusio jauniklio svoris apie 90 kg. Vilnoniniai mamutai išvaizda buvo panašūs į azijinius dramblius, tik apžėlę tankiais plaukais, saugojusiais juos nuo šalčio, kurie žiemos metu siekė 70–80 cm ilgio. Per visą gyvenimą dantys pasikeisdavo 6 kartus. Vienas dantis galėjo sverti iki 10 kg. Turėjo nedideles, ištempto ovalo formos ausis, kurios buvo 5–6 mažesnės nei pas azijinius dramblius, ir 15–16 kartų mažesnės, nei pas afrikinius savaninius dramblius.

Suaugusio mamuto durklai siekė 4 metrus, prie pagrindo 16–18 cm skersmens, ir svėrė apie 100 kg. Ilgą laiką montuojant mamutų skeletus durklai būdavo neteisingai pasukami ar net sukeičiami vietomis. 1949 m. radus Taimyro mamuto lavoną su neišjudintais durklais, paaiškėjo, kad jie iš pradžių augdavo į apačią ir šonus, vėliau pasisukdavo į priešingą pusę. Tokiais spirališkais durklais mamutai turbūt nužerdavo sniegą nuo žemų tundros augalų. Pas pateles durklai buvo mažesni ir praktiškai tiesūs, 2–2,2 metro ilgio, o prie pagrindo 8–10 cm skersmens.

Vidutiniškai gyvendavo apie 45–50 metų, maksimaliai iki 80 metų[5]. Individo amžių galima nustatyti pagal ilties žiedines rieves.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mamuto medžioklė

Lietuvos teritorijoje vilnoniniai mamutai gyveno nuo 74 tūkst. iki 24 tūkst. metų prieš Kristų. Greičiausiai mamutams su žmonėmis neteko susidurti, nes pirmųjų gyventojų apsigyvenimas dabartinėje Lietuvoje datuojamas apie 10 tūkst. metų prieš Kristų, o mamutai čia gyvenę keliolika tūkstantmečių anksčiau.

Radaviečių aptikta Kaune, šalia Jiesios upės, Vilniuje (Antakalnyje), Kaišiadorių rajone, statant hidroelektrinę, Kazokiškių kaime, buvusio karjero vietoje (Trakų raj.) ir dar keliose vietose.

Mamutų liekanos saugomos Trakų istorijos muziejuje, Vievio kelių muziejuje.

Vilniaus mamutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1957 m. vasarą Vilniuje, Antakalnyje kanalizacijos darbų metu, 3,5 m gylyje darbininkai užkliuvo už didelių kaulų, kurie trukdė tęsti darbus. Jie buvo nukapoti ir numesti duobės pakrašty. Tai sužinoję Istorijos instituto darbuotojai surinko tuos kaulus ir nuvežė į institutą. Nustačius, kad tai mamuto kojos kaulai, nutarta dar pakasinėti radavietę. 4 m gylyje rastos dvi iltys (durklai), apatinis žandikaulis, stuburo narelis, abi dešinės kojos. Ir anksčiau pasitaikydavo tokių radinių, bet šį sudarė net 40 sveikų kaulų.

Kiti rastiniai vilnoniniai mamutai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adamso mamutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas didžiausių rastų mamutų. Vilniaus mamutas savo dydžiu nedaug atsiliko nuo jo. Rastas 1799 m. Lenos deltoje. Jo įšalusį į ledą kūną išplovė upelio vanduo. Vietinis gyventojas nupjovė iltis ir jas pardavė. 1806 m. žinia apie radinį pasiekė Peterburgą. Atvykusi ekspedicija rado mamuto kūną apėstą poliarinių lapių ir vilkų. Kas liko, nugabenta į Peterburgą, kur pirmąkart buvo sumontuotas mamuto skeletas. Pavyko rasti parduotus durklus, bet atstatant nukapotas dalis jie buvo per daug pailginti ir neteisingai įstatyti. Tik po ilgo laiko jie permontuoti teisingai.

Liuba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liuba

Liuba – 3–4 mėn. mamutė, žuvusi prieš maždaug 37 000 m. Sušalęs kūnas 2007 m. gegužės mėn. buvo aptiktas Jamalo pusiasalyje (Rusija) amžiname įšale. Pavadinta radėjo Jurijaus Chudžio (Юрий Худи) žmonos vardu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. nature.com / The fascinating and terrifying worlds beneath our feet by Huw Lewis-Jones | 07 May 2019
  2. forbes.com / Genetic Research Suggests The Last Mammoths On Earth Were A Sick And Dying Breed, by David Bressan | Feb 17, 2020
  3. lenta.ru / Раскрыта тайна исчезновения последних мамонтов | 10 февраля 2020
  4. mamutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  5. zin.ru / МАМОНТЫ И МАМОНТОВАЯ ФАУНА (Зоологический музей Зоологического института Российской Академии Наук)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]