Iltiniai dantys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Iltiniai dantys (lot. dentes canini) – dantys, esantys tarp kandžių ir kaplių. Iltinių dantų kūnas yra beveik kūgio formos. Liežuviniame paviršiuje yra gumburėlis panašus į kandžių gumburėlį. Viršutinės iltys didesnės nei apatinės, ir dažniausiai turi po vieną šaknį, nors apatinės gali turėti ir dvi. Žmogaus ilčių vainikų aukštis beveik nesiskiria nuo kitų dantų. Žmogus turi 4 iltis.


Commons-logo.svg

Vikiteka