Branduoliniai ginklai Ukrainoje

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1976-1988 m. SSRS balistinė raketa RSD-10 Pioneer (Oro pajėgų muziejus Vinycioje)
Strateginis bombonešis Tupolev Tu-95

Branduoliniai ginklai Ukrainoje – Ukrainos teritorijoje buvęs sovietinių masinio naikinimo ginklų arsenalas. Ukrainos TSR buvo antra pagal branduolinį potencialą tarp Sovietų Sąjungos respublikų. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, įvykusio 1991 m., Ukraina valdė maždaug trečdalį sovietinio branduolinio arsenalo, tuo metu trečio pagal dydį pasaulyje, taip pat čia buvo branduolinės ginkluotės plėtrai ir gamybai reikšmingų objektų.[1]

Ukrainos teritorijoje liko 130 tarpžemyninių balistinių raketų (ICBM) UR-100N, kiekviena su šešiomis kovinėmis galvutėmis, 46 RT-23 Molodets raketų kompleksai, kurių kiekvienas – su dešimt kovinių galvučių, taip pat 38 sunkieji bombonešiai, iš viso apie 1700 kovinių galvučių.[2] Formaliai šiuos ginklus kontroliavo Nepriklausomų valstybių sandrauga.[3] 1994 m. Ukraina sutiko nebūti branduoline valstybe ir sunaikinti šiuos ginklus bei prisijungti prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.[4][5]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. gruodžio 1 d. Ukraina per visuotinį referendumą didžiule balsų dauguma nubalsavo už nepriklausomybę. Daugiau nei 90 % rinkėjų išreiškė palaikymą Ukrainos nepriklausomybės paskelbimui ir pirmuoju šalies prezidentu išrinko parlamento pirmininką Leonidą Kravčiuką. Gruodžio 8 d. susitikimuose Breste ir gruodžio 21 d. Alma Atoje Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos lyderiai oficialiai išformavo Sovietų Sąjungą ir sukūrė Nepriklausomų valstybių sandraugą.

Po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo iškilo klausimas dėl jos teritorijoje esančio galingo branduolinio arsenalo ateities. Pagrindiniai nebranduolinio statuso principai („nepriimti, negaminti ir neįsigyti branduolinio ginklo“) buvo įtvirtinti Ukrainos valstybės suvereniteto deklaracijoje, kurią Ukrainos TSR Aukščiausioji Rada priėmė 1990 m. liepos 16 d. Tai buvo ir užsienio politikos doktrinos, žinomos kaip „Pavlyčko doktrina“, dalis.[6]

Branduolinio statuso netekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JAV ir Rusija buvo aiškiai linkusios matyti Ukrainą kaip valstybę be branduolinio ginklo ir spaudė ją tai daryti. Ukrainos vadovybė, daugiausia dėl tuometinio prezidento Leonido Kravčiuko ir valstybės saugumo tarnybos pirmininko Jevheno Marčuko pozicijos,[7] iš karto pasuko mažiausio pasipriešinimo keliu ir ėmė aktyviai skelbti savo ketinimus atsisakyti branduolinių ginklų bei atimti iš Ukrainos branduolinį statusą. Tokiam sprendimui priešinosi politikai Viačeslavas Čornovilis (vienas Liaudies judėjimo „Ruch“ įkūrėjų), Levas Lukjanenko (disidentas), Volodymyras Tolubko (Charkovo raketinių pajėgų karo mokyklos viršininkas), aukšto rango kariškiai Vilenas Martirosianas (Ukrainos karininkų sąjungos kūrėjas), Oleksandras Skipalskis (karinės žvalgybos vadovas), Hrihorijus Omelčenka (Ukrainos karininkų sąjungos kūrėjas) ir kt.

Strateginio bombonešio duomenys (lentelė muziejuje, Poltava)

Taip nuo 1992 m. Vašingtono ir Maskvos delegacijos pradėjo lankytis Ukrainoje. Amerikiečiai siūlė sunaikinti visus branduolinius arsenalus, o rusai prašė visą branduolinę ginkluotę perduoti Rusijai.

Visi taktiniai branduoliniai užtaisai buvo operatyviai perkelti į Rusijos poligonus sunaikinimui dar 1992 m. pirmoje pusėje, o paskutinis ešelonas į Rusiją atvyko gegužės pradžioje, 25 dienomis anksčiau nei buvo suplanuota. Po šių pervežimų Rusijai taip pat turėjo būti perduoti strateginiai ginklai pagal Ukrainos prisijungimo prie Sovietų Sąjungos ir Amerikos strateginių puolamųjų ginklų mažinimo ir apribojimo sutarties.

1992 m. gegužės 7 d. Leonidas Kravčiukas laišku informavo JAV, kad Ukraina užtikrins visų branduolinių ginklų, įskaitant jos teritorijoje dislokuotų strateginių puolamųjų ginklų, sunaikinimą. Tuo tarpu Ukrainos ministras pirmininkas Leonidas Kučma savo kalboje Aukščiausiajai Radai 1993 m. paragino išsaugoti efektyviausią ir galingiausią Ukrainos branduolinio potencialo komponentą – 46 kietojo kuro tarpžemynines balistines raketas (460 kovinių galvučių). JAV, žinoma, rūpėjo jos pačios saugumas, nes dalis raketų Ukrainoje buvo nutaikytos į objektus Amerikoje.

1992 m. Vašingtono iniciatyva Kijeve buvo surengta eilė trišalių mokslinių-tiriamųjų susitikimų tarp Ukrainos, Rusijos ir JAV delegacijų. Diskusijų metu amerikiečiai pasiūlė apsvarstyti galimybę apmokėti Ukrainos branduolinio nusiginklavimo procesą, taip pat numatyti tam tikras kompensacijas Rusijai.

1993 m. rugsėjo 3 d. buvo pasirašyti Masandros susitarimai, kuriuos parengė Ukraina ir Rusijos Federacija po derybų Jaltos priemiestyje Masandroje. Susitarimai buvo susiję su buvusios SSRS Juodosios jūros karo laivyno padalijimo ir Ukrainos teritorijoje buvusių branduolinių ginklų disponavimo problemų sprendimu, abiejose šalyse esančių strateginių raketų kompleksų eksploatacijos garantijomis ir autorinės priežiūros tvarka.[8]

1994 m. lapkričio 16 d. Ukraina prisijungė prie 1968 m. liepos 1 d. sudarytos Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Šie veiksmai patvirtino, kad Ukraina yra visų iš SSRS paveldėtų branduolinių ginklų savininkė ir ketina jų visiškai atsisakyti, toliau naudodama branduolinę energiją išskirtinai taikiems tikslams. Mainais didžiosios branduolinės valstybės turėjo garantuoti Ukrainos saugumą ir bet kokios formos agresijos ar spaudimo pašalinimą. 1994 m. gruodžio 5 d. buvo pasirašytas vadinamasis Budapešto memorandumas.

1996 m. birželio 2 d. Ukraina oficialiai neteko branduolinio statuso.

1999 m. Ukraina 8 lėktuvus Tupolev Tu-160 ir 3 lėktuvus Tupolev Tu-95MS iškeitė į skolas Rusijai už tiekiamas dujas. Tada buvo sunaikinti dar 9 lėktuvai Tu-160 ir 21 Tu-95MS, dar vienas tokio tipo modelis liko Poltavos strateginės aviacijos muziejuje.

Tokios sudėtingos ir brangios operacijos Ukrainoje iš esmės buvo įvykdytos iki 2000 m. su visomis strateginėmis raketomis ir jų paleidimo šachtomis. Skaičiuojama, kad šios išlaidos JAV sudarė apie 1 mlrd. dolerių. Tačiau Ukrainos veiksmais kitos šalys nesekė. Be to, pasaulyje atsirado naujų branduolinių valstybių.

Buvę kariniai junginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rakovas
Luckas
Romnai
Pervomaiskas
Bilokorovyčiai
Buvusios 43-osios raketų armijos divizijų pozicijos Ukrainoje

Ukrainos TSR buvo įsikūrusios šios branduolinių junginių bazės:

Denuklearizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. tarptautinių santykių teoretikas ir Čikagos universiteto profesorius John Joseph Mearsheimer paskelbė straipsnį, kuriame pateikė savo prognozę, kad Ukraina, neturėdama jokios branduolinės atgrasymo priemonės, greičiausiai bus Rusijos agresijos objektas, tačiau šią studiją tuo metu palaikė nedaugelis.[9]

2016 m. žurnale „World Affairs“ paskelbtame tyrime teigiama, kad, autorių nuomone, Ukrainos denuklearizacija nebuvo „kvaila klaida“ ir kad neaišku, ar Ukrainai būtų buvę geriau tapti branduoline valstybe.[10] Tyrime buvo teigiama, kad Ukrainos nepriklausomybės siekis buvo siejamas su jos tapimu nebranduoline valstybe.[10] Pasak autorių, JAV taip pat nebūtų dariusios išimties Ukrainai, kai buvo kalbama ir apie kitų posovietinių valstybių, tokių kaip Baltarusija ir Kazachstanas, denuklearizaciją.[10] Branduolinių ginklų Ukrainoje atgrasomoji vertė taip pat buvo abejotina, nes Ukrainai reikėjo 12–18 mėnesių, kad visiškai perimtų sovietų armijos palikto branduolinio arsenalo operatyvinę kontrolę.[10] ICBM raketos taip pat turėjo 5 000–10 000 km veikimo nuotolį, be to, buvo nukreiptos į JAV, o tai reiškė, kad jas buvo galima nukreipti tik į Rusijos Tolimuosius Rytus.[10] Sovietų armijos paliktos iš oro paleidžiamos sparnuotosios raketos buvo deaktyvuotos žlugus Sovietų Sąjungai, tačiau net jei jos būtų perkonfigūruotos ir pradėtos naudoti Ukrainoje, mažai tikėtina, kad jos būtų turėjusios atgrasantį poveikį.[10] Jei Ukraina būtų nusprendusi įvesti visišką branduolinių ginklų operatyvinę kontrolę, jai būtų iškilusi Vakarų sankcijų ir galbūt net JAV ir kitų NATO sąjungininkių diplomatinio nepripažinimo grėsmė.[10] Ukraina taip pat greičiausiai būtų susidūrusi su Rusijos atsaku,[10] taip pat su branduolinių ginklų besibaigiančio naudojimo laiko problema, nes pati Ukraina neturėjo branduolinių ginklų programos.[10]

JAV, Rusijos ir Ukrainos prezidentų susitikimas dėl Ukrainos branduolinio nuginklavimo, 1994 m.

Rusijos Federacija, Jungtinė Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą nedelsiant imtis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos veiksmų, kad būtų suteikta pagalba Ukrainai, kaip branduolinio ginklo neturinčiai valstybei, pasirašiusiai Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo, jei Ukraina taptų agresijos veiksmo auka arba agresijos grėsmės objektu, kai naudojami branduoliniai ginklai.[11]

– Budapešto memorandumas


Branduolinė raketa SS-18 Satan sukurta ir pagaminta Ukrainoje, „Južmaše“

Budapešto memorandumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Budapešto memorandumas.

Mainais už branduolinį nusiginklavimą Ukraina gavo finansinę kompensaciją, taip pat saugumo garantijas pagal Budapešto memorandumą.[10] 1994 m. gruodžio 5 d. Ukrainos, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir JAV vadovai Budapešte pasirašė dokumentą dėl saugumo garantijų suteikimo Ukrainai dėl jos, kaip nebranduolinės valstybės, prisijungimo prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Keturių šalių pasirašytame memorandume išdėstyta įvadinė preambulė ir šešios dalys.[11]

Prancūzija ir Kinija taip pat suteikė Ukrainai garantijas, panašias į Budapešto memorandumą, tačiau su tam tikromis reikšmingomis išlygomis. Pavyzdžiui, Prancūzijos įsipareigojimuose nėra pažadų prašyti JT Saugumo Tarybos pagalbos Ukrainai branduolinės atakos atveju (4 dalis) arba konsultuotis iškilus klausimui dėl įsipareigojimų (6 dalis).[12]

Kinijos įsipareigojimas įgauna visiškai kitokią formą – nuo ​​gruodžio 4 d. Kinija visų pirma garantavo branduolinių ginklų nenaudojimą prieš nebranduolines valstybes, įskaitant Ukrainą.[13]

Taigi, tiek Kinijos, tiek Prancūzijos pažadai nėra susiję su JT įtraukimu ar konsultaciniais mechanizmais krizės atveju. Tačiau jos įsipareigoja gerbti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Krymo aneksija 2014 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Krymo aneksija.

Nepaisant Rusijos įvykdyto Krymo prijungimo, kurį JT Generalinė Asamblėja atmetė kaip negaliojantį, Ukrainos vyriausybė 2014 m. dar kartą patvirtino savo 1994 m. sprendimą prisijungti prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties kaip nebranduolinio ginklo neturinčios valstybės.[14]

Ukrainos parlamento narys Pavelas Rizanenko leidiniui „USA Today“ pareiškė, kad Ukrainai gali tekti apsiginkluoti savais branduoliniais ginklais, jei JAV ir kiti pasaulio lyderiai nesilaikys susitarimo. Jis sakė: „Dėl šio susitarimo atsisakėme branduolinių ginklų. Dabar Ukrainoje vyrauja tvirta nuomonė, kad padarėme didelę klaidą“.[15] Jis taip pat teigė, kad „ateityje, nesvarbu, kaip bus išspręsta situacija Kryme, mums reikia daug stipresnės Ukrainos. Jei turite branduolinį ginklą, žmonės jūsų neužgrobia.“[16]

Branduolinio objekto tunelis (Krasnokamenka, Krymas)

2014 m. gruodžio 13 d. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pareiškė, kad jis nenori, kad Ukraina vėl taptų branduoline valstybe.[17]

Rusijos ginkluotosios pajėgos išvedė branduolinius ginklus ir jų transportavimo sistemas iš Krymo pusiasalio po Sovietų Sąjungos žlugimo XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje, išskyrus kai kuriuos Juodosios jūros laivyno paviršinius ir povandeninius laivus su atominiais reaktoriais, dislokuotus pagal susitarimus su Ukraina.[18] Po 2014 m. Rusijos Federacija vėl dislokavo branduolinius ginklus pusiasalyje, įskaitant priešlėktuvines raketas S-300, o vėliau bombonešius Tupolev Tu-22M ir balistines raketas Iskander.[18][19][20] 2020 m. oficialus Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos atstovas pareiškė, kad Rusija atliko sovietų branduolinių ginklų saugyklos Feodosija-13 atnaujinimo darbus Krasnokamenkoje (buv. Kyzyltaše) ir įrengė naujų tunelių prie branduolinių povandeninių laivų bazės Balaklavoje.[21]

2014 m. liepą Rusijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad jo šalis turi teisę ginti Krymą branduoliniais ginklais,[22] o 2015 m. kovą prezidentas Putinas pareiškė, kad invazijos į Krymą metu buvo pasiruošęs branduolinėms pajėgoms suteikti kovinę parengtį.[23] Maždaug tuo pačiu metu Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas pareiškė, kad Rusija turi teisę dislokuoti branduolinius ginklus pusiasalyje, kuris tarptautiniu mastu pripažintas Ukrainos dalimi.[24]

2021-2022 m. atsinaujinusi krizė su Rusija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2021 m. balandžio 15 d. Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas radijui Deutschlandfunk sakė, kad jei Ukrainai nebus leista tapti NATO nare, jo šaliai gali tekti persvarstyti savo, kaip nebranduolinės valstybės, statusą, kad būtų užtikrinta jos apsauga.[25]

2022 m. vasario 19 d., prieš pat Rusijos invaziją į Ukrainą, šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis dalyvaudamas Miuncheno saugumo konferencijoje, grįžo prie šalies nebranduolinio statuso klausimo, teigdamas, kad Ukraina gali laikyti Budapešto memorandumą nebegaliojančiu, jei nebus įgyvendintos saugumo garantijos.[26]

Rusijos Federacijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pareiškė, kad tai nepaprastai pavojinga, yra įranga, yra technologijos, yra specialistai, kurie gali ir turi galimybių, mūsų nuomone, daug daugiau nei Irano ir Šiaurės Korėjos pajėgumai.[27]

Norėdami pateisinti Ukrainos užpuolimą, Rusijos spauda, ​​vyriausybės pareigūnai ir prezidentas Putinas nepagrįstai teigė, kad Ukraina kuria savo branduolinį arsenalą.[28] Hans Kristensen, Amerikos mokslininkų federacijos Branduolinės informacijos projekto direktorius, pažymėjo, kad tokiems teiginiams trūksta įrodymų.[29]

Raketos RT-23 Molodets šachta centrinėje Ukrainoje, muziejuje

Branduolinio arsenalo atkūrimo galimybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ukrainos branduolinio statuso praradimas nuo pat pradžių nebuvo vienareikšmiškai priimtas aukščiausiuose šalies politiniuose sluoksniuose. 1990-ųjų pradžioje kai kurie Ukrainos lyderiai nenorėjo atsisakyti visų branduolinių ginklų. 1992 m. kovo 12 d. tuometinis Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas sustabdė taktinių branduolinių ginklų eksportą iš Ukrainos teritorijos. Jis aiškino:[30][31]

Dėl dabartinio politinio nestabilumo ir sumaišties negalime būti tikri, kad mūsų eksportuojamos raketos bus sunaikintos ir nepateks į netinkamas rankas. Ukraina mano, kad Rusijoje esančios branduolinio arsenalo naikinimo gamyklos pajėgumai yra nepakankami. Todėl ji turi teisę turėti panašią įmonę savo teritorijoje. Taip pat gali perimti respublikos atominių elektrinių atliekų perdirbimą.

1993 m. šalies ministras pirmininkas Leonidas Kučma ragino išsaugoti branduolinius ginklus Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.[32]

Aktyvi diskusija dėl galimybės atnaujinti branduolinį statusą prasidėjo po 2003 m. Ukrainos ir Rusijos konflikto dėl Tuzlos salos Kerčės sąsiauryje. Atsižvelgiant į tai, kad Rusija yra viena iš šalių, dalyvaujančių Budapešto memorandume, kuris turėtų garantuoti Ukrainos suverenitetą ir saugumą, kyla abejonių dėl realaus šios sutarties efektyvumo ir kai kurių valstybių narių jos sąlygų vykdymo.

Jau praėjo daug laiko, tačiau derybos, paremtos naujais Rusijos įvykdytais Budapešto memorandumo pažeidimais, būtent daugybe „dujų karų“ prieš Ukrainą,[33][34][35] vis dar tebevyksta dėl branduolinio statuso atkūrimo. Analitikai pažymi, kad Ukraina turi visas reikiamas technines galimybes branduoliniams ginklams gaminti ir saugoti, tačiau tam reikia politinės valios ir didelių finansinių investicijų.[36] Taip pat verta paminėti, kad tokie veiksmai akivaizdžiai sukeltų didžiulį tarptautinį rezonansą ir gali lemti tiesioginę tarptautinę Ukrainos izoliaciją.

Prisimenami palyginti neseni politikų pasisakymai dėl Ukrainos branduolinio statuso atkūrimo Ternopilio srities taryboje, kurios deputatai 2008 m. rugpjūčio 27 d kreipėsi į Viktorą Juščenką, reikalaudami tuometinio prezidento panaikinti Budapešto memorandumą ir paskelbti branduolinio statuso atkūrimą.[37]

Ukraina turi dvi urano gavybos ir perdirbimo įmones, sunkiojo vandens gamyklą, elektroninių komponentų kūrimo technologiją ir specialią įrangą, skirtą branduolinių medžiagų izotopinei sudėčiai matuoti. Karinis ekspertas Dmitrijus Snegiriovas, remdamasis Ukrainos mokslininkais, teigia, kad Ukraina turi galimybę per 5–7 metus, skiriant metinį 200–300 mln. dolerių finansavimą, sukurti branduolinių ginklų gamybos technologijas ir atkurti gamybinius pajėgumus. Tarp spręstinų užduočių yra tričio gamyba, ginklams skirto plutonio gamybos reaktorius, radiocheminė plutonio sodrinimo gamykla ir metalurgijos gamykla ginklų plutonio gamybai. Taip pat verta paminėti, kad Ukraina yra viena turtingiausių urano atsargų turėtoja regione.[38]

2022 m. duomenimis, tik trys ukrainiečių politinės partijos rėmė branduolinių ginklų grąžinimą: Svoboda,[39] Oleho Liaško radikalų partija[40] ir Nacionalinis korpusas.[41]

Branduolinės ginkluotės muziejus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kirovohrado srityje, 250 km į pietus nuo Kijevo, buvusiame tarpžemyninių balistinių raketų požeminiame vieningo kovinio valdymo poste įkurtas Strateginių raketų pajėgų muziejus. Pagrindinė ekspozicija dislokuota buvusio 46-osios raketų divizijos 309-ojo raketų pulko, priklausiusio SSRS strateginių raketų pajėgų 43-iajai raketų armijai, vadavietėje. 2001 m. spalio 30 d. buvo susprogdinta paskutinė raketos RT-23 Molodets paleidimo šachta, o kovinio paleidimo vadavietė su antžemine įranga ir įvairia ginkluote buvo išlaikytos tvarkingos ir paverstos muziejumi.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Костенко Ю. І. Історія ядерного роззброєння України. — Київ: Ярославів Вал, 2015. ISBN 978-617-605-013-1
  • А. Бень, П. Творун «Треті за могутністю, перші за наївністю (Хто і як нас обеззброїв)» — Київ: АЦентр, 2014. 232 с. ISBN 9786177190010
  • С. Галака. Без'ядерний статус України // Політична енциклопедія / редкол.: Ю. Левенець (голова), Ю. Шаповал (заст. голови). — К. : Парламентське видавництво, 2011. — С. 53-54. — ISBN 978-966-611-818-2.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Dahlburg, Decemb. „Ukraine Votes to Quit Soviet Union“. LA Times. Nuoroda tikrinta 2014-04-15.
  2. ↑ Norris, Robert S. (1992). „The Soviet Nuclear Archipelago“. Arms Control Today. Arms Control Association. 22 (1): 24–31.
  3. ↑ Hanley, Jeremy (1993-06-22). „Nuclear Weapons“. Hansard. UK Parliament. Column 154. Nuoroda tikrinta 2018-09-09.
  4. ↑ William C. Martel (1998). „Why Ukraine gave up nuclear weapons : nonproliferation incentives and disincentives“. In Barry R. Schneider, William L. Dowdy (red.). Pulling Back from the Nuclear Brink: Reducing and Countering Nuclear Threats. Psychology Press. pp. 88–104. ISBN 9780714648569. Nuoroda tikrinta 2014-08-06.
  5. ↑ Alexander A. Pikayev (1994). „Post-Soviet Russia and Ukraine: Who can push the Button?“ (PDF). The Nonproliferation Review. 1 (3): 31–46. doi:10.1080/10736709408436550. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-08-06. {{cite journal}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2014-08-08 siūlomas (pagalba)
  6. ↑ „Ołeksij Mustafin. W poszukiwaniu optymalnego kursu“ (PDF). Eurazja. 1995. pp. 12–13.
  7. ↑ Юрій Костенко Міф 4. «В Україні була не ядерна зброя, а лише купа небезпечного брухту»
  8. ↑ Міжнародні відносини та зовнішня політика. СНО-1, СНО-2. Україна в процесі ядерного роззброєння
  9. ↑ The Case for a Ukrainian Nuclear Deterrent[1] retrieved 23/01/2022
  10. ↑ 10,00 10,01 10,02 10,03 10,04 10,05 10,06 10,07 10,08 10,09 Budjeryn, Mariana (2016-09-01). „Was Ukraine's Nuclear Disarmament a Blunder?“. World Affairs (anglų). 179 (2): 9–20. doi:10.1177/0043820016673777. ISSN 0043-8200.
  11. ↑ 11,0 11,1 „Budapest Memorandums on Security Assurances“. Nuoroda tikrinta 2014-12-12.
  12. ↑ Page K-8, Full text in French of France’s Security Assurance to Ukraine
  13. ↑ Letter dated 12 December 1994 from the Permanent Representative of China to the United Nations addressed to the Secretary-General, from UN Office of Disarmament Affairs Archyvuota kopija 2017-09-12 iš Wayback Machine projekto.
  14. ↑ Joint Statement by the United States and Ukraine, 2014-0-25.
  15. ↑ Dorell, Oren. „Ukraine May Have to Go Nuclear, Says Kiev Lawmaker“. USA Today. Nuoroda tikrinta 2014-04-15.
  16. ↑ Koren, Marina. „The Ukraine Crisis Is Unsettling Decades-Old Nuclear-Weapons Agreements“. Nuoroda tikrinta 2014-0-15. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |access-date= (pagalba)
  17. ↑ Ukraine has no ambitions to become nuclear power again — Poroshenko, Interfax-Ukraine (2014-12-13)
  18. ↑ 18,0 18,1 Kristensen, Hans (2014-12-18). „Rumors about Nuclear Weapons in Crimea“. Federation of American Scientists (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2021-08-24.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  19. ↑ Sharkov, Damien (2015-07-22). „Russia Reported to be Stationing Supersonic Bombers in Crimea“. Newsweek (anglų). Nuoroda tikrinta 2021-08-24.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  20. ↑ Axe, David (2020-02-03). „Why Is Russia Stationing TU-22m3 Backfire Bombers in Crimea?“. news.yahoo.com (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2021-08-24.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  21. ↑ „Possible deployment of Russian nuclear weapons in Crimea to endanger whole Europe – NSDC“. Unian (anglų). 2020-11-15. Nuoroda tikrinta 2021-08-24.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  22. ↑ Keck, Zachary (2014-07-11). „Russia Threatens Nuclear Strikes Over Crimea“. The Diplomat (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2021-08-24.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  23. ↑ „Ukraine conflict: Putin 'was ready for nuclear alert'“. BBC News (britų anglų). 2015-03-15. Nuoroda tikrinta 2021-08-24.
  24. ↑ „Russia declares right to deploy nuclear weapons to Crimea“. ann.az (anglų). 2015-03-12. Suarchyvuotas originalas 2021-08-24. Nuoroda tikrinta 2021-08-24.
  25. ↑ „Ukraine mulls nuclear arms if NATO membership not impending: Envoy“. Daily Sabah. 2021-04-15. {{cite web}}: Ženklinimas kursyvu arba paryškinimu čia negalimas: |website= (pagalba)
  26. ↑ „Zelensky: Ukraine may reconsider its nuclear status“. UAWire. 2022-02-19.
  27. ↑ https://www.bbc.com/russian/features-60483270
  28. ↑ https://www.nytimes.com/2022/02/23/us/politics/putin-ukraine-nuclear-weapons.html "... He is spinning out a conspiracy theory..."
  29. ↑ https://www.vox.com/22951004/nuclear-weapons-russia-ukraine-war-putin "... As justification for the invasion, Putin also made unfounded claims that Ukraine was on a path to build its own nuclear arsenal. “There’s no evidence of that at all,” said Hans Kristensen, director of the Nuclear Information Project at the Federation of American Scientists."
  30. ↑ Ігор Мельник. 20 років без ядерної зброї
  31. ↑ Цикора С. Президент Кравчук припинив вивіз тактичної ядерної зброї з України // Звістки. – 1992. – 14 березня.
  32. ↑ Будапештський меморандум: що пообіцяли Україні у 1994 році та як Київ хоче використати це на свою користь
  33. ↑ Газова війна-2009: чи міг Путін шантажувати Тимошенко?
  34. ↑ «Газова війна»: Росія погрожує забрати знижку, якої немає
  35. ↑ Нова газова війна? Україну знову звинувачують у крадіжці.
  36. ↑ Ядерний статус та ядерна зброя в Україні Archyvuota kopija 2023-11-03 iš Wayback Machine projekto.
  37. ↑ Тернопільська облрада вимагає від Ющенка відновити ядерний статус України Archyvuota kopija 2015-04-28 iš Wayback Machine projekto.
  38. ↑ Украине нужно вернуть статус ядерной державы
  39. ↑ Olszański, Tadeusz A. (2011-07-04). „Svoboda Party – The New Phenomenon on the Ukrainian Right-Wing Scene“. Centre for Eastern Studies. OSW Commentary (56): 6. Nuoroda tikrinta 2013-09-27.
  40. ↑ „Ukraine election: What to look for“. BBC News. 2014-10-24. Nuoroda tikrinta 2017-11-29.[neveikianti nuoroda]
  41. ↑ „Volunteer battalion Azov members and former members create National Corps political party“. Interfax-Ukraine. 2016-10-14. Nuoroda tikrinta 2017-12-05. [2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Branduoliniai_ginklai_Ukrainoje&oldid=7199728"