Budapešto memorandumas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Budapešto memorandumas
Priklauso: Branduolinis nusiginklavimas

Memorandumo pasirašymas (iš kairės: Borisas Jelcinas, Bilas Klintonas, Leonidas Kučma, Džonas Meidžoras)
Data: 1994 m. gruodžio 5 d.
Vieta: Budapeštas, Vengrija Vengrija
Rezultatas: Šalių prisijungimas prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties
Priežastis: SSRS branduoliniai ginklai, likę posovietinėse šalyse
Susitariančios pusės
Rusijos vėliava Rusija
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Prancūzijos vėliava Prancūzija
Kinijos vėliava Kinija 		Baltarusijos vėliava Baltarusija
Kazachstano vėliava Kazachstanas
Ukrainos vėliava Ukraina
Įsipareigojimai
Saugumo garantijos Nusiginklavimas
Vikišaltiniai: Memorandumo tekstas

Budapešto memorandumas – tarpvalstybinis dokumentas dėl saugumo garantijų, susijusių su Baltarusijos, Kazachstano ir Ukrainos prisijungimu prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Memorandumą sudaro trys identiški politiniai susitarimai, pasirašyti 1994 m. gruodžio 5 d. ESBO konferencijoje Budapešte (Vengrija). Iš pradžių memorandumą pasirašė trys branduolinės valstybės: Rusijos Federacija, Jungtinė Karalystė ir JAV, tuo tarpu Kinija ir Prancūzija atskirais dokumentais pateikė kiek silpnesnes individualias nuostatas. Memorandumas uždraudė Rusijos Federacijai, Jungtinei Karalystei ir JAV grasinti arba naudoti karinę jėgą ar ekonominę prievartą prieš Ukrainą, Baltarusiją ir Kazachstaną, „išskyrus savigynai ar kitaip pagal Jungtinių Tautų chartijos nuostatas“. Remdamosi kitomis sutartimis ir memorandumu 1993–1996 m. Baltarusija, Kazachstanas ir Ukraina atsisakė savo branduolinių ginklų.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Branduoliniai ginklai Ukrainoje.

1991 m. gruodžio mėn. likvidavus SSRS, jos vietoje susikūrė 4 nepriklausomos šalys, kurių teritorijose liko sovietų branduoliniai ginklai: Rusija, Ukraina,Kazachstanas, Baltarusija. Arsenalą formaliai kontroliavo susikūrusi Nepriklausomų valstybių sandrauga. Baltarusija turėjo tik mobiliuosius raketų paleidimo įrenginius, o Kazachstanas nusprendė greitai grąžinti Rusijai turėtas kovines galvutes ir raketas. Ukraina išgyveno vidinių debatų dėl savo požiūrio į branduolinį palikimą laikotarpį.

Sprendimas perkelti taktinę branduolinę ginkluotę į Rusiją buvo priimtas netrukus po Belovežo susitarimų, 1991 m. gruodžio 21 d. Alma Atoje pasirašius dokumentą dėl branduolinių ginklų likimo. Jau 1992 m. pavasarį visi taktiniai branduoliniai ginklai iš buvusios SSRS teritorijos buvo išgabenti į Rusiją.[2]

Strateginių branduolinių ginklų likimas buvo nuspręstas 1992 m. gegužės mėn. Rusijai, Ukrainai, Kazachstanui, Baltarusijai ir Jungtinėms Valstijoms pasirašius papildomą Strateginės ginkluotės mažinimo sutarties START I susitarimą, žinomą kaip Lisabonos protokolas. Protokole buvo numatyta, kad pagal START I sutarties sąlygas SSRS teisių perėmėjos yra Baltarusija, Kazachstanas, Rusija ir Ukraina. Protokolas taip pat numatė Baltarusijos, Kazachstano ir Ukrainos įsipareigojimus kuo greičiau atsikratyti branduolinių ginklų ir prisijungti prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, remiantis branduolinių ginklų neturinčių valstybių teisėmis.[2]

Nepaisant Ukrainos nebranduolinės valstybės statuso, kurį Aukščiausioji Rada paskelbė 1991 m. spalį, Ukrainos pozicija ratifikuojant Lisabonos protokolą pasirodė esanti sudėtinga. Šalies vyriausybė įvertino kompensacijos už nebranduolinį statusą dydį 2,8 mlrd. USD ir pareikalavo saugumo garantijų iš visų oficialiai branduolinį ginklą turinčių valstybių (Rusijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Kinijos). 1993 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioji Rada ratifikavo START I sutartį su vienašališkais pakeitimais, kurie numatė, kad Ukraina turi pasilikti branduolinių ginklų. JAV ir Rusija nepripažino šios ratifikacijos.

Prezidentas Bilas Klintonas užsuko į Kijevą, pakeliui vykdamas į Maskvą pasirašyti Trišalio pareiškimo, išgirsti Ukrainos dvejones dėl jos branduolinio nusiginklavimo. Klintonas pasakė Kravčiukui, jog dokumento nepasirašymas gali smarkiai pakenkti JAV ir Ukrainos santykiams. Po nežymių pakeitimų 1994 m. sausio 14 d. Trišalį pareiškimą trys prezidentai Maskvoje pasirašė žiniasklaidos akivaizdoje.[3] Po intensyvių derybų 1994 m. vasario 3 d. Ukrainos parlamentas ratifikavo pradinę START I sutartį ir Lisabonos protokolą.

Bilas Klintonas, Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčiukas 1994 m. sausio 14 d., Maskvoje pasirašius Trišalį pareiškimą[3]

Ukrainai saugumo garantijos buvo suteiktos 1994 m. gruodžio 5 d. pasirašytu Budapešto memorandumu. Kaip kompensaciją Ukraina pagal Nano-Lugaro programą gavo apie 500 mln. USD. JAV taip pat susiejo sutarties sudarymą pagal Megatonų-megavatų programos susitarimą su Rusijos 160 mln. USD vertės branduolinio kuro tiekimu Ukrainos atominėms elektrinėms kaip kompensaciją už branduolinį ginklą.[4]

Memorandumo pasirašymo metu Prancūzija ir Kinija taip pat turėjo branduolinius ginklus ir buvo Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties šalys. Užuot pasirašiusi memorandumą, 1994 m. gruodžio 4 d. Kinija paskelbė savo vyriausybės pareiškimą dėl saugumo garantijų Ukrainai suteikimo, o Prancūzija perdavė Ukrainos delegacijai atitinkamą deklaraciją kartu su prezidento Fransua Miterano motyvaciniu laišku. Pagrindinis skirtumas tarp jų pareiškimų ir memorandumo yra tai, kad nėra nuostatos dėl privalomų konsultacijų ginčų atveju. Be to, tuo pačiu metu panašūs memorandumai buvo pasirašyti su Kazachstanu ir Baltarusija.

2009 m. Rusija ir JAV paskelbė bendrą pareiškimą, kad pasibaigus START I sutarties galiojimui memorandumo saugumo garantijos vis tiek bus gerbiamos.[5]

Memorandumo tekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Memorandumas dėl saugumo garantijų, susijusių su Ukrainos prisijungimu prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties
  1. Rusijos Federacija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos patvirtina savo įsipareigojimą Ukrainai pagal ESBO Baigiamojo akto principus gerbti Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir esamas sienas.
  2. Rusijos Federacija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos patvirtina savo įsipareigojimą susilaikyti nuo grasinimų arba jėgos naudojimo prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę ir kad joks jų ginklas niekada nebus panaudotas prieš Ukrainą, išskyrus savigynai ar kitaip pagal Jungtinių Tautų chartijos nuostatas.
  3. Rusijos Federacija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos patvirtina Ukrainai savo įsipareigojimą pagal ESBO Baigiamojo akto principus susilaikyti nuo ekonominės prievartos, kuria siekiama pajungti savo interesams su Ukrainos suverenitetu susijusias teises ir taip užsitikrinti bet kokios rūšies naudą.
  4. Rusijos Federacija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos patvirtina savo įsipareigojimą imtis neatidėliotinų JT Saugumo Tarybos veiksmų, padedančių Ukrainai, kaip valstybei, prisijungusiai prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, jei Ukraina taps agresijos veiksmo auka arba agresijos grėsmės objektu naudojant branduolinį ginklą.
  5. Rusijos Federacija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos patvirtina įsipareigojimą Ukrainai nenaudoti branduolinių ginklų prieš jokią Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties šalį, neturinčią branduolinio ginklo, išskyrus tuos atvejus, kai tokia valstybė, veikdama kartu su branduolinį ginklą turinčia valstybe arba su ja susijusiu aljanso susitarimu, puola jas, jų teritorijas ar priklausomas teritorijas, jų ginkluotąsias pajėgas arba jų sąjungininkus.
  6. Ukraina, Rusijos Federacija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos praves konsultacijas, jei susiklostys situacija, kelianti klausimų dėl šių įsipareigojimų.

Šis memorandumas įsigalioja nuo jo pasirašymo momento.

Memorandumo teisinis statusas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klausimas dėl memorandumo, kaip šalims teisiškai privalomo dokumento, statuso kėlė abejonių jau pasirašant. Pavyzdžiui, jį pasirašęs Leonidas Kučma pareiškė, kad pasirašymo metu Budapešte dalyvavęs Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas išreiškė įsitikinimą, kad jis nebus įvykdytas.[6] Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka kažkada taip pat pasisakė už jo peržiūrą,[7] nors tiesiogiai nepaskelbė apie šio susitarimo netinkamumą.

Tačiau buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas interviu Vokietijos agentūrai „Deutsche Welle“ teigė, kad Budapešto memorandumas tėra formalumas, nes iš tikrųjų Kijevas buvo bejėgis. Iš principo Ukraina neturėjo galimybės išlaikyti savo branduolinių ginklų. Šaliai reikėjo didelių lėšų, kad tuo metu kontroliuojamas trečias pagal dydį branduolinis arsenalas pasaulyje būtų saugus ir nuolatinėje kovinėje parengtyje. Jei Ukrainoje buvo gaminamos pačios raketos, tai jų branduoliniai užtaisai buvo tiekiami iš Rusijos. Ir dar svarbiau, kad visa branduolinio ginklo kontrolės sistema buvo Rusijoje, o Ukraina neturėjo prieigos prie jos. Pasak Kravčiuko, Ukrainai tai būtų kainavę 65 mlrd. USD, o valstybės iždas buvo tuščias.[8] Be to, Vakarai grasino Ukrainai tarptautine izoliacija, nes Ukrainoje dislokuotos branduolinės raketos buvo nukreiptos į JAV. Todėl vienintelė galima išeitis, pasak Kravčiuko, buvo atsisakyti ginklų.

Reikia pripažinti, kad šios garantijos buvo tik formalumas, nes tuo metu sankcijų mechanizmai nebuvo sukurti. Memorandume nebuvo nurodytas atsako mechanizmas krizės atveju, išskyrus kreipimąsi į JT Saugumo Tarybą, jei prieš Ukrainą būtų panaudojamas branduolinis ginklas. 2013 m. Jungtinės Valstijos viešai pareiškė, kad „memorandumas nėra teisiškai privalomas“, vadindamos jį „politiniu įsipareigojimu“.[9]

Politikų požiūris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2015 m. gruodžio 5 d. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksandras Turčynovas pareiškė, kad šalies nusiginklavimas yra „beprasmis“, taip pat priekaištavo Vakarams, kad jie nesilaiko Budapešto memorandumo, kaip pavyzdį nurodydamas Vakarų šalių atsisakymą tiekti mirtinus ginklus Ukrainai.[10]

2018 m. rugpjūčio 23 d. Leonidas Kučma interviu „Laisvės radijui“ Budapešto memorandumą pavadino viena iš trijų pagrindinių Ukrainos valdžios klaidų, padarytų ankstesniais šalies nepriklausomybės metais.[11]

2022 m. vasario 19 d. prezidentas Volodymyras Zelenskis, kalbėdamas Miuncheno saugumo konferencijoje, pagrasino pripažinti negaliojančiu Budapešto memorandumą (atitinkamai pripažinti negaliojančiu susitarimą dėl branduolinių ginklų atsisakymo). Jis iškėlė sąlygą atsisakyti tokio žingsnio surengiant memorandume dalyvaujančių šalių viršūnių susitikimą konsultacijoms. „Jei jos vėl neįvyks arba nebus priimti konkretūs sprendimai, remiantis jų rezultatais dėl saugumo garantijų mūsų valstybei, Ukraina turės visišką teisę manyti, kad Budapešto memorandumas neveikia, o visi 1994 m. nutarimai abejotini“.[12] Atsakydama į šį pareiškimą, Vokietijos ambasadorė Kijeve Anka Feldhusen pakomentavo memorandumo teisinį statusą: „Budapešto memorandumas iš tiesų yra formatas be teisinių įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę. Bet aš manau, kad dabar reikia išbandyti viską, kad išvengtumėte karo“.[13] Vladimiras Putinas panaudojo Zelenskio komentarus kaip dalį savo teiginių, kad Ukraina gali susikurti branduolinį ginklą. Kritikai ginčijo Putino teiginius. Šią sutartį Rusija pažeidė, prasidėjus 2022 m. Rusijos invazijai į Ukrainą.[14]

Valstybės sekretorius Džonas Keris susitikime su Budapešto memorandumo šalių ministrais (Paryžius, 2014 m.)

Memorandumo vaidmuo po 2014 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ukrainos požiūriu, Rusija nuo 2014 m. pažeidinėja Budapešto memorandumo nuostatas. Taip vertinamas 2014 m. kovo 1 d. išduotas Rusijos Federacijos tarybos leidimas prezidentui panaudoti Rusijos karius Ukrainoje, Rusijos 2014 m. įvykdyta Krymo aneksija ir vėliau inicijuotas konfliktas Donbase.[15]

Rusija oficialiai neigia kaltinimus pažeidus Budapešto memorandumą ir jo taikymą „vidaus politinės kilmės“ situacijai Kryme. Memorandumo rengimo metu Rusija „neįsipareigojo priversti dalies Ukrainos teritorijos gyventojų pasilikti šios šalies sudėtyje prieš jų valią“. Rusija taip pat kaltina pažeidus memorandumą Jungtines Valstijas ir ES, kurios Euromaidano metu palaikė opozicijos pusę ir grasino įvesti sankcijas Ukrainos valdžios institucijoms.[16] Ji be to reiškė kaltinimus Ukrainai dėl agresyvaus nacionalizmo ir šovinizmo augimo, tautinių mažumų teisių pažeidimo. 2016 m. vasarį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad „Rusija niekada nepažeidė Budapešto memorandumo. Jame buvo tik vienas įsipareigojimas – neužpulti Ukrainos branduoliniais ginklais."[17] Remdamasi tuo, kad Kryme nebuvo didesnio masto karo veiksmų jo aneksijos metu, Rusija taip pat atmeta kaltinimus pažeidus draudimą panaudoti jėgą prieš Ukrainą.[18]

JAV ir Didžioji Britanija pasmerkė Rusijos veiksmus kaip memorandumo ignoravimą/pažeidimą. Tuo pačiu metu JAV memorandumą vertino ne kaip susitarimą dėl saugumo garantijų, o kaip „susitarimą gerbti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą“.[8]

Ekspertų vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešingai nei teigia kai kurie ekspertai, Budapešto memorandumo nuostatų analizė rodo, kad 2014 m. Vakarų šalys įvykdė savo įsipareigojimus Ukrainai, surengusios dokumente numatytas konsultacijas. Tačiau diplomatai ir ekspertai sutaria, kad 2014 m. įvykiai parodė Budapešto memorandumo, kaip branduolinių ginklų atsisakančios valstybės saugumo ir teritorinio vientisumo užtikrinimo instrumento, neveiksmingumą. Tokiu būdu buvo pažeistas pasaulinis branduolinio ginklo neplatinimo režimas kaip toks, nes pastarojo potencialiems pažeidėjams, pastebėjusiems, kad branduolinio ginklo atsisakymas nepadidina jų pačių saugumo lygio, atimama veiksminga paskata laikytis apribojimų branduolinių ginklų gamybos srityje.[19]

Buvusio NATO generalinio sekretoriaus Džordžo Robertsono teigimu, Ukrainos pavyzdys parodė, kad branduolinio nusiginklavimo idėja nepasiteisino, ir leido manyti, kad „Krymo užgrobimas ir Ukrainos rytų okupacija vargu ar būtų buvę įmanoma, jei Kijevas nebūtų pasukęs vienašališko branduolinio nusiginklavimo keliu“.[20] Dėl panašių priežasčių JT generalinis sekretorius Ban Ki Munas anksčiau laikė įvykius Kryme keliančiais grėsmę branduolinio ginklo neplatinimo režimui.[21] Tame pačiame kontekste buvo išreikšta nuomonė, kad Budapešto memorandumo pažeidimas neigiamai veikia taikaus Korėjos pusiasalio sureguliavimo perspektyvas, nes be veiksmingų saugumo garantijų KLDR atsisakymas turėti branduolinį ginklą yra mažai tikėtinas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • В. І. Головченко. Меморандум про гарантії безпеки України 1994 // Українська дипломатична енциклопедія: У 2-х т./Редкол.: Л. В. Губерський (голова) та ін. — К.: Знання України, 2004;— Т.2 — 812с. ISBN 966-316-045-4
  • В. Ю. Константинов. Позитивні гарантії безпеки // Українська дипломатична енциклопедія

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ „Memorandum on security assurances in connection with Ukraine’s accession to the Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons“. treaties.un.org. 1994-12-05.
  2. ↑ 2,0 2,1 Проблема ядерного наследства СССР: к 20-летию подписания Лиссабонского протокола Александрия Ольга Михайловна. Вестн. Моск. ун-та. Сер. 25. Международные отношения и мировая политика. 2012, № 4
  3. ↑ 3,0 3,1 „Trilateral Statement by the Presidents of the United States, Russia, Ukraine“. Harvard Ukrainian Studies. 20: 313–316. 1996. Nuoroda tikrinta 2022-03-01.
  4. ↑ Энергия от бомб: Проблемы и решения при осуществлении высокоприоритетного проекта по нераспространению — перевод James P. Timbie, Energy from Bombs: Problems and Solutions in the Implementation of a High-Priority Nonproliferation Project // Science and Global Security, 2004, Volume 12, pp. 165—191
  5. ↑ „Ukraine, Nuclear Weapons, and Security Assurances at a Glance“. ArmsControl.org. Arms Control Association. Nuoroda tikrinta 2019-03-14. {{cite web}}: Ženklinimas kursyvu arba paryškinimu čia negalimas: |publisher= (pagalba)
  6. ↑ „Кучма: Взамен ядерного оружия нам всучили бумажку“ (rusų). Росбалт. Suarchyvuota iš originalo 2020-02-05. Nuoroda tikrinta 2020-02-05. {{cite web}}: Ženklinimas kursyvu arba paryškinimu čia negalimas: |publisher= (pagalba)
  7. ↑ „Ющенко готовий повернути Україні ядерний статус“. Suarchyvuotas originalas 2014-03-05. Nuoroda tikrinta 2014-02-24.
  8. ↑ 8,0 8,1 Deutsche Welle (www.dw.com). „Ukraine's forgotten security guarantee: The Budapest Memorandum | DW | 05.12.2014“ (anglų). DW.COM. Suarchyvuota iš originalo 2019-12-25. Nuoroda tikrinta 2020-02-05.
  9. ↑ „Media Statement by the U.S. Embassy in Minsk“. U.S. Embassy in Minsk. 2013-04-12. Suarchyvuota iš originalo 2014-04-19. Nuoroda tikrinta 2022-04-01.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  10. ↑ „Турчинов упрекнул Запад в невыполнении Будапештского меморандума“. Левый берег. 2015-12-05. Suarchyvuota iš originalo 2016-02-05. Nuoroda tikrinta 2016-01-30. {{cite web}}: Ženklinimas kursyvu arba paryškinimu čia negalimas: |publisher= (pagalba)
  11. ↑ „Леонід Кучма: «Красти у держави, яка воює – це мародерство»“ (ukrainiečių). Радіо Свобода. Suarchyvuota iš originalo 2020-02-15. Nuoroda tikrinta 2020-02-15.
  12. ↑ Тепляков, Сергей (19 February 2022). „Зеленский пригрозил признать недействительным соглашение об отказе от ядерного оружия“. forbes.ru. Nuoroda tikrinta 2022-03-31.
  13. ↑ „В ФРГ заявили об отсутствии юридической силы у Будапештского меморандума“. 2022-02-20. Nuoroda tikrinta 2022-03-31.
  14. ↑ What is the Budapest Memorandum and how does it impact the current crisis in Ukraine?, CTV News (2022-03-03)
  15. ↑ „МИД Украины: Россия нарушила Будапештский меморандум“. Suarchyvuota iš originalo 2015-07-29. Nuoroda tikrinta 2015-08-02.
  16. ↑ „Комментарий Департамента информации и печати МИД России по вопросу о Будапештском меморандуме 1994 года“. МИД России (rusų). 2014-03-19. Suarchyvuota iš originalo 2019-03-02. Nuoroda tikrinta 2019-03-01.
  17. ↑ „Lavrov: Russia never violated Budapest memorandum“. Russian Embassy in United Kingdom. 2016-01-27. Nuoroda tikrinta 2016-01-27.
  18. ↑ „Ответ официального представителя МИД России А. К. Лукашевича на вопрос СМИ относительно ситуации вокруг Будапештского меморандума“. МИД России (rusų). 2015-03-12. Suarchyvuota iš originalo 2019-03-02. Nuoroda tikrinta 2019-03-01.
  19. ↑ Thomas D. Grant. The Budapest Memorandum and Beyond: Have the Western Parties Breached a Legal Obligation? Archyvuota kopija 2019-04-17 iš Wayback Machine projekto. // International Law and the Post-Soviet Space. — Volume II: Essays on Ukraine, Intervention, and Non-Proliferation. (Soviet and Post-Soviet Politics and Society. Edited by Andreas Umland. — Volume 200.) — Stuttgart: Ibidem Verlag, 2019. — P. 444—456.
  20. ↑ „Экс-генсек НАТО: Отказ Украины от ядерного оружия был ошибкой“. Deutsche Welle. 2015-02-20. Suarchyvuota iš originalo 2016-02-07. Nuoroda tikrinta 2016-01-30.
  21. ↑ „Глава ООН предупреждает о последствиях нарушения гарантий ядерной безопасности Украины“. Новости ООН (rusų). 2014-03-24. Suarchyvuota iš originalo 2021-04-28. Nuoroda tikrinta 2021-04-28.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Sutartys su Ukraina – vaizdinė ir garsinė medžiaga


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Budapešto_memorandumas&oldid=7202761"