Branduolinės valstybės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Branduolinių valstybių žemėlapis.
  NPT valstybės, turinčios branduolinį ginklą (Kinija, Prancūzija, Rusija, Jungtinė Karalystė, JAV)
  Kitos valstybės, turinčios branduolinį ginklą (Indija, Pakistanas, Šiaurės Korėja)
  Kitos valstybės, kurios turbūt turi branduolinį ginklą (Izraelis)
  Valstybės, kuriose NATO arba KSSO laiko branduolinį ginklą (Belgija, Vokietija, Nyderlandai, Italija, Turkija, Baltarusija)
  Valstybės, turėjusios branduolinį ginklą (Kazachstanas, Ukraina, Pietų Afrikos Respublika)

Branduolinio ginklo valstybės – šalys pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (1968 metais) ir pagal ją pripažintos branduolinį ginklą turinčiomis valstybėmis. Šios šalys yra – JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija. Visos kitos šalys, pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, įsipareigojo branduolinę energiją naudoti tik taikiems tikslams. Valstybės, turinčios branduolinį ginklą, tačiau sutarties nepasirašę, nėra laikomos branduolinio ginklo valstybėmis.

Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios demonstravimui septyniose šalyse (JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija ir Pakistanas). Be šių valstybių branduolinį ginklą turbūt turi Izraelis, kuris niekada oficialiai to nepripažino, nors ir turi išvystytą branduolinę programą ir greičiausiai turi sukaupęs 100–200 branduolinių galvučių arsenalą. Apie tai, kad turi branduolinį ginklą yra paskelbusi ir Šiaurės Korėja, kuri 2006 m. spalio 9 d. paskelbė įvykdžiusi sėkmingą branduolinio ginklo bandymą. Šiuo metu keletas valstybių kaltina Iraną kuriant branduolinį ginklą, nors Iranas oficialiai teigia, kad jo branduolinė programa yra skirta tik taikiems tikslams.

Anksčiau branduolinių bombų turėjo Pietų Afrika, vėliau jų atsisakė. Kazachstanas, Baltarusija ir Ukraina turėjo branduolinių bombų, nes žlugus TSRS jos liko šių šalių teritorijose, vėliau jos buvo atiduotos Rusijai. Branduolinio ginklo atsisakiusioms posovietinėms šalims Budapešto memorandumu buvo suteiktos saugumo garantijos. Branduolinį ginklą taip pat bandė kurti Argentina (Huemulo projektas).

Branduolines programas, siekdamos įsigyti branduolinių bombų, vykdė, bet vėliau atsisakė dar kelios valstybės. Esama įtarimų, kad kelios valstybės branduolines programas gali vykdyti ir dabar, ir tokie įtarimai stipresnėms valstybėms neretai tampa pretekstu taikyti įtariamoms šalims sankcijas ar net jas pulti (Irako karas).

Šalių branduoliniai arsenalai (branduolinių bombų kiekiais; branduolinės galimybės netiesiogiai priklauso nuo galvučių kiekio, nes kai kurios šalys (Indija, Pakistanas) stengiasi kurti silpnesnes bombas, daugiau pritaikytas panaudoti mūšio lauke, kitos turi miestams naikinti skirtas bombas. Tik kelios šalys turi raketų, kurios gali smogti bet kur pasaulyje, tuo tarpu likusios valstybės bombas gali panaudoti tik savo regionuose).

Branduolinių ginklų turinčios šalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybė
Branduolinės galvutės
Pirmasis bandymas
Bandymai
Šaltinis
Iš viso Dislokuota Data Vieta
Branduolinės valstybės, pasirašiusios NPT
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava JAV 5 244 1 670 1945 m. liepos 16 d. (1945-07-16) Alamogordas, Naujoji Meksika 1 030 [1]
Rusijos vėliava Rusija 5 889 1 674 1949 m. rugpjūčio 29 d. (1949-08-29) Semipalatinskas, Kazachijos SSR 715 [1]
Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė 225 120 1952 m. spalio 3 d. (1952-10-03) Montebelo salos, Australija 45 [2][3][4]
Prancūzijos vėliava Prancūzija 290 280 1960 m. vasario 13 d. (1960-02-13) Reganas, Prancūzijos Alžyras 210 [2][3]
Kinijos vėliava Kinija 410 0 1964 m. spalio 16 d. (1964-10-16) Lobnoras, Sindziangas 45 [2][3][4]
Branduolinės valstybės, nepasirašiusios NPT
Indijos vėliava Indija 164 0 1974 m. gegužės 18 d. (1974-05-18) Pochranas, Radžasthanas 3 [2][3][4]
Pakistano vėliava Pakistanas 170 0 1998 m. gegužės 28 d. (1998-05-28) Ras Koh kalnai, Beludžistanas 2 [2][4]
Šiaurės Korėjos vėliava Šiaurės Korėja 30 0 2006 m. spalio 9 d. (2006-10-09) Kildžu, Šiaurės Hamgiongas 6 [2][3][4]
Šalys, nepasiskelbusios branduoline valstybe
Izraelio vėliava Izraelis 90 0 1960–1979 m. Nežinoma [2][4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Nuclear Weapons: Who Has What at a Glance“. Arms Control Association. July 2019. Nuoroda tikrinta 5 August 2020. „India, Israel, and Pakistan never signed the NPT and possess nuclear arsenals.“, Last reviewed January 2022. For other credible sources with slightly different numbers and earlier dates, see „FAS World Nuclear Forces“. Federation of American Scientists. April 2020. Nuoroda tikrinta 18 June 2020., current date 2021-10-07, and „World Nuclear Forces, SIPRI yearbook 2020“. Stockholm International Peace Research Institute. Stockholm International Peace Research Institute. January 2020. Nuoroda tikrinta 18 June 2020., current date: 2020.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 „World Nuclear Forces, SIPRI yearbook 2020“. Stockholm International Peace Research Institute. Stockholm International Peace Research Institute. January 2020. Nuoroda tikrinta 18 June 2020.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 „FAS World Nuclear Forces“. Federation of American Scientists. April 2020. Nuoroda tikrinta 18 June 2020.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 „Nuclear Weapons: Who Has What at a Glance“. Arms Control Association. July 2019. Nuoroda tikrinta 5 August 2020. „India, Israel, and Pakistan never signed the NPT and possess nuclear arsenals.“