Branduolinės valstybės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Branduolinių valstybių žemėlapis.

██ NPT valstybės turinčios branduolinį ginklą (Kinija, Prancūzija, Rusija, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos)

██ Kitos valstybės turinčios branduolinį ginklą (Indija, Pakistanas, Šiaurės Korėja)

██ Kitos valstybės, kurios turbūt turi branduolinį ginklą (Izraelis)

██ Valstybės, kuriose NATO laiko branduolinį ginklą (Belgija, Vokietija, Nyderlandai, Italija, Turkija

██ Valstybės, turėjusios branduolinį ginklą (Baltarusija, Kazachstanas, Ukraina, Pietų Afrikos Respublika)

Branduolinio ginklo valstybės – šalys pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (1968 metais) ir pagal ją pripažintos branduolinį ginklą turinčiomis valstybėmis. Šios šalys yra – JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija. Visos kitos šalys, pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, įsipareigojo branduolinę energiją naudoti tik taikiems tikslams. Valstybės, turinčios branduolinį ginklą, tačiau sutarties nepasirašę, nėra laikomos branduolinio ginklo valstybėmis.

Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios demonstravimui septyniose šalyse (JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija ir Pakistanas). Be šių valstybių branduolinį ginklą turbūt turi Izraelis, kuris niekada oficialiai to nepripažino, nors ir turi išvystytą branduolinę programą ir greičiausiai turi sukaupęs 100–200 branduolinių galvučių arsenalą. Apie tai, kad turi branduolinį ginklą yra paskelbusi ir Šiaurės Korėja, kuri 2006 m. spalio 9 d. paskelbė įvykdžiusi sėkmingą branduolinio ginklo bandymą. Šiuo metu keletas valstybių kaltina Iraną kuriant branduolinį ginklą, nors Iranas oficialiai teigia, kad jo branduolinė programa yra skirta tik taikiems tikslams.

Anksčiau branduolinių bombų turėjo Pietų Afrika, vėliau jų atsisakė. Kazachstanas, Baltarusija ir Ukraina turėjo branduolinių bombų, nes žlugus TSRS jos liko šių šalių teritorijose, vėliau jos buvo atiduotos Rusijai. Branduolinį ginklą taip pat bandė kurti Argentina (Huemulo projektas).

Branduolines programas, siekdamos įsigyti branduolinių bombų, vykdė, bet vėliau atsisakė dar kelios valstybės. Esama įtarimų, kad kelios valstybės branduolines programas gali vykdyti ir dabar, ir tokie įtarimai stipresnėms valstybėms neretai tampa pretekstu taikyti įtariamoms šalims sankcijas ar net jas pulti (Irako karas).

Šalių branduoliniai arsenalai (branduolinių bombų kiekiais; branduolinės galimybės netiesiogiai priklauso nuo galvučių kiekio, nes kai kurios šalys (Indija, Pakistanas) stengiasi kurti silpnesnes bombas, daugiau pritaikytas panaudoti mūšio lauke, kitos turi miestams naikinti skirtas bombas. Tik kelios šalys turi raketų, kurios gali smogti bet kur pasaulyje, tuo tarpu likusios valstybės bombas gali panaudoti tik savo regionuose):

Šalis Branduolinių galvučių skaičius Pirmojo bandymo metai
Branduolinės valstybės, pasirašiusios NPT
Rusijos vėliava Rusija 8 500 1949 m.
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos 7 700 1945 m.
Prancūzijos vėliava Prancūzija 300 1960 m.
Kinijos vėliava Kinija 240 1964 m.
Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė 225 1952 m.
Branduolinės valstybės, nepasirašiusios NPT
Pakistano vėliava Pakistanas 90–110 1998 m.
Indijos vėliava Indija 80–100 1974 m.
Flag of North Korea.svgŠiaurės Korėja mažiau nei 10 2006 m.
Šalys, nepasiskelbusios branduoline valstybe
Flag of Israel.svgIzraelis 80–200 1979 m.

Vikiteka