Adomas Dominykas Bartuševičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Adomas Dominykas Bartuševičius
Gimė 1838 m.
Panemunio dvaras, Nemajūnai, Trakų apskritis, Vilniaus gubernija, Rusijos imperija
Mirė 1886 m. vasario 11 d. (~48 metai)
Lvovas, Austrija-Vengrija
Palaidotas (-a) Lyčiakovo kapinėse, 40 kvartale, Lvove
Tėvas Adomas Bartuševičius (1790-1881)
Motina Dominyka Jodkovska Bartuševičienė (1806-1842)
Sutuoktinis (-ė) Klotilda L.
Veikla žymus to metų knygų leidėjas Galicijoje, redaktorius, 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje organizatorius, būrio vadas
Išsilavinimas Vilniaus gimnazija
Alma mater Krokuvos universitetas

Adomas Dominykas Bartuševičius (lenk. Adam Bartusewicz; 1838 m. – 1886 m. vasario 11 d.) – žymus to metų knygų leidėjas Galicijoje,[1][2] redaktorius,[3] 1863 m. sukilimo organizatorius Nemuno ir Verknės krašte, būrio vadas.[4][5]

Ankstyvieji gyvenimo metai ir studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adomas Dominykas Bartuševičius (pavardė gali būti verčiama kaip Bartusevičius arba Bartoševičius) gimė 1838 m. Panemunio dvare, vieno iš Birštono kurorto įkūrėjų Adomo Bartuševičiaus ir Dominykos Jodkovskos Bartuševičienės šeimoje. Buvo antrasis Bartuševičių sūnus. Pirmasis gydytojas Vaclovas Bartuševičius. Šeimoje augo ir sesuo Valerija. Dar dvi mergaitės (Ieva ir Dominyka) mirė kūdikystėje. 1842 m. mirė motina Dominyka, todėl vaikų auklėjimo našta teko tėvui. Vaikystėje Adomas Dominykas buvo prastos sveikatos, todėl buvo mažai vilčių, jog jis išgyvens.[4][6][7]

Ūgtelėjęs Adomas Dominykas mokėsi parapijos mokykloje, vėliau Punios miestelio mokykloje. Vaikystėje Adomas Dominykas parodė didelį susidomėjimą gamtos mokslais, matematika, vėliau ir istorija, tuo labiau, kad jam dėstė talentingas mokytojas Malinovskis. Vėliau įstojo į Vilniaus gimnaziją. Ją pabaigęs 1858 m. Adomas Dominykas įstojo į Maskvos Michailo Lomonosovo universitetą studijuoti teisės. Maskvoje priklausė revoliucinei lietuvių, lenkų ir gudų studentų organizacijai „Ogol". Kilus Maskvoje studentų demonstracijoms, universiteto valdžia pašalino nepalankius studentus ir Adomui Dominykui teko grįžti namo į Panemunį.[8] Adomas Dominykas Nemajūnuose tam tikrą laikotarpį mokino valstiečių vaikus, kūrė planus jiems įkurti mokyklėlę ir dėl jos įsteigimo kreipėsi į valdžios institucijas.[6][9][7][5]

1862 m. Adomas Dominykas išvyko tęsti teisės studijų į Krokuvos universitetą.[10][5]

Dalyvavimas 1863 m. sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adomo Dominyko Bartuševičiaus antkapio fragmentas

Dalyvavo Miechovo mūšyje, Mažosios Lenkijos vaivadijoje.[11]

Grįžę atostogų namo prieš 1863 m. šv. Velykas, broliai Adomas Dominykas ir Vaclovas įsitraukė į 1863 m. sukilimą Lietuvoje. Iš karto po šv. Velykų Adomas Dominykas suformavo sukilėlių būrį, į kurį pritraukė ir buvusius bendramokslius iš Vilniaus gimnazijos laikų. Adomas Dominykas Bartuševičius palaikė ryšius su Kletu Juliumi Koreva, užėmė pareigas šalia jo, vėliau buvo prisijungęs prie Felikso Koliškos, kuris buvo Boleslovo Koliškos brolis, ir Aleksandro Stabrovskio (Liubičiaus) būrių. Buvo F.Koliškos padėjėju. Dalyvavo mūšyje prie Palimšių dvaro. Mūšyje sukilėliams pralaimėjus, pasitraukė į vakarus, į Paryžių. Buvo aktyviai ieškomas visoje Rusijos imperijos teritorijoje. Vėliau slapyvardžiu „Zadora" išleido savo prisiminimus apie minėtą mūšį. Slapyvardį iššifravo Boleslavas Limanovskis.[4][9][12][13][5]

Veikla Paryžiuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paryžiuje Adomas Dominykas Bartuševičius palaikė ryšius su buvusiais organizacijos „Ogol" nariais – Juzefu Tokarzevičiumi, Juzefu Brzezinskiu (slapyvardis – „Zigmantas Bužaniecas"). Kartu su Juzefu Tokarzevičiumi ir Liudviku Maslovskiu įkūrė tarptautinę studentų organizaciją ir 1867 m. kartu su profesoriumi Giedraičiu leido mėnesinį žurnalą „Niepodległośc“ (liet. „Ateitis“). Buvo šio žurnalo redaktorius. Žurnalas buvo spausdinamas Ciuriche.[6][14][15] Dėl išsiskyrusių pažiūrų J.Tokarzevičių ir J.Brzezinskį buvo viešai per spaudą sukritikavęs.[14][5].

Dėl lėšų trūkumo Bartuševičius kelis metus dirbo fizinį darbą, taip pat dvejus metus dirbo spaustuvėje, kas pablogino jo ir taip trapią sveikatą. Dvejus metus Paryžiuje skaitė istorijos paskaitas savo tautiečiams, daugiausiai kilusiems iš darbininkų klasės.[6][5]

1865 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos delegacijos susirinkime Adomas Dominykas Bartuševičius buvo išrinktas į tarybą, kuri sprendė klausimus dėl sukilimo lėšų rinkimo, saugojimo. Griežtai pasisakė prieš lėšų eikvojimą.[16][17][18][5]

Paryžiuje 1866 m. įstojo į generolo Liudviko Miroslavskio organizaciją ir joje veikė. Didelę įtaką, gyvenant Paryžiuje, Adomui Dominykui Bartuševičiui padarė Vladislavas Mickevičius, su kuriuo jau gyvendamas Lvove susirašinėjo 10 metų ir palaikė bičiuliškus ryšius. Prieš išvykdamas į Lvovą Bartuševičius kažkiek laiko tobulinosi ir dirbo Vladislovo Mickevičiaus Liuksemburgo leidykloje – knygyne.[19][20]

1868 m. Paryžiuje Adomas Dominykas vedė 1831 m. sukilimo dalyvio lenkų emigranto ir prancūzės dukterį Klotildą Lee Mariją. Tais pačiais metais Adomas Dominykas Bartuševičius su žmona nusprendė persikelti gyventi į Lvovą.[9][5]

Gyvenimas ir veikla Lvove[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adomo Dominyko Bartuševičiaus antkapis Lvovo Lyčiakovo kapinių 1863 m. sukilėlių kalnelyje

Lvove Adomo Dominyko ir Klotildos Bartuševičių namai buvo atviri ištikimiems draugams, panašių įsitikinimų žmonėms, ypač lietuviams. Pas Bartuševičius lankėsi lenkų poetas Vladislovas Belza, kuris buvo literatūrinio sambūrio, skirto Adomui Mickevičiui, vienas įkūrėjų, sukilėliai, rašytojai Bronisłavas Komorovskis, Vładysłavas Kozłovskis, Lucjanas Toločko, Juozapas Tretiakas, Benediktas Dybovskis ir kt.[9] Visą tolesnį gyvenimą Adomas Dominykas Bartuševičius susirašinėjo su Juozapu Ignotu Kraševskiu, klausdavo jo patarimų dėl leidybinės veiklos, bendradarbiavo.[9] Ignotas Kraševskis 1830–1831 m. vadovavo Vilniaus universiteto studentų slaptąjai „Mąstytojai" draugijai, kuriai priklausė Bartuševičiaus dėdė Leonas Jurgis Jodkovskis.[21]

1872 m. Adomas Dominykas Bartuševičius Lvove įsteigė savo knygyną „Mrowka" ir 1869 ir 1870 m. leido to paties pavadinimo iliustruotą savaitinį literatūros žurnalą „Mrówka". Tais pačiais 1870 metais jis perėmė iš p. Vildzie literatūrinį dienoraštį ir išleido vaikų žurnalą „Draugas“. Taip pat įsteigė leidyklą „Księgarnia Polska", kurią valdė kartu su Mikalojumi Bernackiu.[22] Leido įvairias knygas, viso buvo išleista apie 700 knygų: iš literatūros, meno, istorijos sričių, taip pat enciklopedijos, daugiatomiai istorijos veikalai. Nemažai išleido Adomo Mickevičiaus, Vladislavo Sirokomlės, Julijaus Slovackio, Petro Skargos knygų, Bairono, Viljamo Šekspyro poezijos.[23] To meto Lvove (1869 m.) jis buvo vienas didžiausių leidėjų.[9][6][24][5]

Slapyvardžiu „Zadora“ išleido savo atsiminimus apie 1863 m. sukilimą.

1876 m. Adomas Dominykas išleido periodinį leidinį vaikams „Towarzystwo pilnych dzieci“ („Darbščių, stropių vaikų draugija“).[9] 1877 m. Adomas Dominykas išleido žurnalą „Tydzien literacki, artystyczny, naukowy i spoleczny“ („Literatūros, meno, mokslo visuomeninis savaitraštis“). Leidinyje spausdino savo kūrybą Elzė Ožeškienė, Henrikas Senkevičius, Boleslovas Prusas.[9][6][25]

Paskutinis Adomo Dominyko Bartuševičiaus darbas – visos Adomo Mickevičiaus poezijos rinktinė. Knyga buvo dekoruota ir nustatyta pigi jos pardavimo kaina, kad būtų prieinama įsigyti didesniam būriui žmonių.[6]

1885 m. buvo paskelbta apie Adomo Dominyko Bartuševičiaus knygyno pardavimą, kadangi po caro amnestijos jis planavo grįžti į Lietuvą. Grįžti į Tėvynę nespėjo, 1886 m. vasario 11 d., prieš vidurdienį netikėtai Lvove mirė nuo infarkto. Adomo Dominyko Bartuševičiaus laidotuvėse dalyvavo gausus būrys žurnalistų, literatūros ir meno atstovų, leidėjų. Palaidotas sekmadienį ten pat, Lyčiakovo kapinėse, kur per kelerius metus buvo palaidoti Milikovskis, Vaildas, Rychteris, Altembergas, Łukaševičius, beveik visų Lvovo leidybos bendrovių ir knygynų vadovai.[9][6][26][27]

Lvove Adomas Dominykas Bartuševičius buvo žinomas kaip turintis atkaklų lietuvišką charakterį.[28][26]

Yra išlikęs Adomo Dominyko Bartuševičiaus laiškas, rašytas istorikui Julijanui Bartuševičiui.[29] 2021 m. išleista Adomo Dominyko Bartuševičiaus korespondencijos knyga, iš kurios turinio matyti, jog daugiausiai susirašinėta su Vladislavu Mickevičiumi bei Juozapu Ignotu Kraševskiu.[30]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Rūta Lankininkaitė, LRT TV naujienų tarnyba. Lvove daugėja su Lietuva susijusių vietų, Kultūra, 2015. [1]
  2. ↑ Jurgis Giedrys. LR kultūros atašė Ukrainoje. Lvove atidaryta paroda 1863–1864 metų sukilimui. [2]
  3. ↑ Adomo Dominyko Bartuševičiaus biografija PWN enciklopedijoje. [3]
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 Dr. Irma Randakevičienė. Bartuševičiai – vieni 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje organizatorių. [4]
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 5,7 5,8 Vytautas Kuzmickas. 1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (I–XIII). [5], [6], [7], [8], [9], [10], [11], [12], [13], [14], [15], [16], [17]
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 6,7 lenkų istoriko Marcin Nevaldos sudaryta Adomo Dominyko Bartuševičiaus biografija, skelbiama svetainėje „genealogia.okiem.pl"[18]
  7. ↑ 7,0 7,1 Adomo Dominyko Bartuševičiaus nekrologas 1886 m. žurnale „Klosy", p.15-16. [19]
  8. ↑ Irma Randakevičienė. Bartuševičių studijos Maskvos universitete ir lenkų – lietuvių bei gudų studentų organizacija „Ogol”, 2020. Skelbta svetainėje „Voruta.lt“, 2020-05-27. [20]
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 9,7 9,8 Maria Konopka. Adam Dominyk Bartoszewicz, redaktor, księgarz i wydawca lwowski. Krakow: Wydawnictwo Naukowe WSP. 1995. ISBN 83-86841-01-X.
  10. ↑ Rzecz o roku 1863, publ. towarzysząca wystawie: Uniwersytet Jagielloński wobec Powstania Styczniowego (red. A. Zięba), Kraków 2013.
  11. ↑ Rzecz o roku 1863, publ. towarzysząca wystawie: Uniwersytet Jagielloński wobec Powstania Styczniowego (red. A. Zięba), Kraków 2013.
  12. ↑ Zadora: Bitwa polimska. „Pismo Zbiorowe". Bendlikon. 1865. T.1.
  13. ↑ Dr. Irma Randakevičienė. 1863 m. sukilimas Trakų apskrityje ir politinių bylų tyrimai. [21]
  14. ↑ 14,0 14,1 Borejsza Jerzy W.Trzy szkice o prasie emigracyjnej po 1863 r. Rocznik Historii Czasopiśmiennictwa Polskiego 6/1, 31-62. [22]
  15. ↑ Materiały do słownika publicystów i dziennikarzy polskich: P. Maleszewski, D. Lisiecki, J. Tokarzewicz, H. Josse, F. Barć, W. Jakubowski, p. 69. Zeszyty Prasoznawcze. [23]
  16. ↑ A. D. Bartoszewicz: Delegacja Litewska i pozostałosc sum litewskich. „Głos Wolny” 1866, Nr 91, Nr 109, s. 441–442.
  17. ↑ Lenkų istoriko Marcin Nevalda pateikta Adomo Dominyko Bartuševičiaus biografija svetainėje Biblioteka- Forum.pl. [24]
  18. ↑ Laikraštyje „Niepodległośc“ 1866 m. pateikta informacija. [25]
  19. ↑ Maria Konopka. Lwowska seria „Biblioteka Mrówki" i jej wydawcy (1869–1913). [26]
  20. ↑ Listi A.D.Bartoszewicza do A.Miskiewicza. Muz. Lit. A.Mickiewicza w Warszawie, rkps. BP 34, t.2.
  21. ↑ Irma Randakevičienė. Vilnius ir akademinis jaunimas 1831 m. sukilimo priešaušryje, 2020. Skelbta svetainėje „Voruta.lt“, 2020-04-17.[27]
  22. ↑ Leidyklos „Księgarnia Polska" aprašas svetainėje „Eduteka.pl". [28] Archyvuota kopija 2020-03-04 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ Lenkų interneto svetainėje eduteka.pl skelbiami leidyklos „Mrowka", vadovaujamos A.D.Bartuševičiaus, leidiniai. [29] Archyvuota kopija 2020-02-02 iš Wayback Machine projekto.
  24. ↑ „Mrówka” lwowska 1869–1871 Adama Dominika Bartoszewicza // Książki, czasopisma, biblioteki Krakowa i Lwowa XIX i XX wieku / pod red. Jerzego Jarowieckiego. – Kraków : Wydawnictwo Naukowe WSP, 1993, p. 109–139.
  25. ↑ „Tydzień Literacki, Artystyczny, Naukowy i Społeczny“ bibliotekų kataloguose. [30] Archyvuota kopija 2022-01-21 iš Wayback Machine projekto.[31]
  26. ↑ 26,0 26,1 Nekrologas dienraštyje „Kurjer Lwowski", Nr. 42, 1886 m. vasario 12 d. [32]
  27. ↑ Žinutė dienraštyje „Kurjer Lwowski", Nr. 45, 1886 m. vasario 14 d. [33]
  28. ↑ Nekrologas dienraštyje „Kurjer Lwowski", Nr. 42, 1886 m. vasario 12 d. [34]
  29. ↑ Laiškas saugomas Lodzės archyve. [35] Archyvuota kopija 2020-03-04 iš Wayback Machine projekto.
  30. ↑ Wstęp i oprac. Maria Konopka. Korespondencja Adama Dominika Bartoszewicza, założyciela księgarni polskiej we Lwowie. Warszawa: BIBLIOTEKA NARODOWA, 2021, Dział: bibliotekoznawstwo i informacja naukowa, ISBN: 9788382592573.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Maria Konopka. Adam Dominyk Bartoszewicz, redaktor, księgarz i wydawca lwowski. Krakow: Wydawnictwo Naukowe WSP. 1995. ISBN 83-86841-01-X.
  • „Mrówka” lwowska 1869–1871 Adama Dominika Bartoszewicza // Książki, czasopisma, biblioteki Krakowa i Lwowa XIX i XX wieku / pod red. Jerzego Jarowieckiego. – Kraków : Wydawnictwo Naukowe WSP, 1993.
  • „Biblioteka Historyczna” – seria wydawnicza Adama Dominika Bartoszewicza // W: Rozwój prowincji naszej : życie społeczno-kulturalne ośrodków lokalnych ziem polskich w dobie popowstaniowej 1864–1914 / pod red. Mieczysława Adamczyka i Andrzeja Notkowskiego. – Kielce : Instytut Bibliotekoznawstwa i Informacji Naukowej WSP ; Warszawa.
  • Tania Wypożyczalnia. Książek Polskich Adama Dominika Bartoszewicza we Lwowie (1872–1879) // W: Kraków – Lwów: książki, czasopisma, biblioteki XIX i XX wieku. [T. 3] / pod red. Jerzego Jarowieckiego. – Kraków : Wydawnictwo Naukowe WSP, 1996.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Adomas_Dominykas_Bartuševičius&oldid=7219376"