Vladislovas Belza
| Vladislovas Belza | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Gimė | 1847 m. spalio 17 d. Varšuva, Lenkijos karalystė |
| Mirė | 1913 m. sausio 29 d. (65 metai) Lvovas, Ukraina |
| Tėvas | Juzefas Belza |
| Motina | Augusta Bogumila Ostrovska |
| Veikla | Neoromantizmo poetas, rašytojas, kultūros apžvalgininkas |
| Išsilavinimas | Varšuvos gimnazija ir Varšuvos pagrindinė mokykla |
| Parašas | |
.jpg){kind=small}
| |
Vladislovas Belza (lenk. Władysław Bełza, rus. Владислав Белза; 1847 m. spalio 17 d. – 1913 m. sausio 29 d.) – lenkų poetas neoromantikas, rašytojas, kultūros apžvalgininkas.[1][2][3]
Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vladislovas Belza gimė 1847 m. spalio 17 d. Varšuvoje žinomo lenkų chemiko Juzefo Belzos ir Augustos Bogumilos Ostrovskos šeimoje. Jo brolis buvo žinomas advokatas Stanislovas Belza.[1][2][3]
Mokslo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vladislovas Belza baigė Varšuvos gimnaziją. 1865 m. įstojo į Kazanės kadetų korpuso gretas, tačiau netrukus kadetus metė ir 1866–1868 m. tęsė mokslus Varšuvos pagrindinėje mokykloje (lenk. Szkoła Główna Warszawska). Mokslo metais Vladislovas pradėjo rašyti straipsnius Varšuvos savaitiniams žurnalams, tokiems kaip „Przyjaciela Dzieci“ ir „Przeglądu Tygodniowego“.[1][2][3]
Tolesni gyvenimo metai ir veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1867 m. Vladislovas Belza išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį, pavadinimu „Podarek dla grzecznych dzieci“. 1869 m. buvo išleista jo antroji knyga, pavadinimu lenk. „Abecadlnik w wierszykach dla polskich dzieci”.[1][2][3]
1868 m. Vladislovas Belza išvyko į užsienį, aplankė Lvovą, po to keliavo po Italiją, Šveicariją ir Prancūziją. Paryžiuje susipažino su lenkų poetu, neoromantizmo atstovu Juzefu Bogdanu Zalenskiu. Po kelionių Vladislovas Belza apsigyveno Poznanėje. Čia buvo vienas iš leidyklos „Tygodnik Wielkopolski“ įsteigėjų. Taip pat žurnalo vaikams „Promyk“ leidėjas. Vladislovas Belza Poznanėje inicijavo lenkų teatro įkūrimą.[1][2][3]
Vladislovas Belza aktyviai kovojo prieš Silezijos ir Didžiosios Lenkijos germanizaciją. Dėka šios veiklos 1871 m. Vokietijos Vyriausybė paskelbė Vladislovą Belzą persona non grata. Jam buvo uždrausta įvažiuoti į Prūsiją.[1][2][3]
Gyvenimo metai ir veikla Lvove[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vėlesniais gyvenimo metais Belza kažkiek laiko gyveno Prahoje, vėliau apsistojo Lvove. Belza bendradarbiavo su žurnalais „Dziennik Polski“ ir „Gazetа Narodowа“. Dirbo Nacionalinėje Osalinskių bibliotekoje, kurioje ėjo Jaunimo skaityklos vedėjo pareigas. 1891 m. buvo mokyklinių vadovėlių leidyklos vadovas.[1][2][4][3] Vladislovas Belza buvo vienas iš literatūrinio judėjimo, skirto Adomui Mickevičiui, įkūrėjų. Jis parašė keletą studijų apie Adomą Mickevičių. Pats žymiausias Vladislovo Belzos kūrinys yra eilėraštis, pavadinimu „Katechizm polskiego dziecka“, kurį mintinai moka beveik visi lenkai.[1][2][3][5]
Vladislovas Belza mirė 1913 m. sausio 29 d. Lvove. Palaidotas Lyčiakovo kapinėse.[1][2][3]
Žymesni Belzos kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- "Pieśni liryczne" (Varšuva, 1868);
- "Z doli-niedoli" (Krokuva, 1869);
- "Zamek Grójecki" (Krokuva, 1869);
- "Emancypantka" (Poznanė, 1870);
- "Poezje" (Poznanė, 1871; Leipcigas, 1873);
- "Zaklęte dzwony" (Lvovas, 1875);
- "Antologja polska" (Varšuva, 1880);
- "Żydzi w poezji polskiej" (Lvovas, 1883);
- "Sobieski w poezji polskiej" (Lvovas, 1883);
- "Kobieta w poezji polskiej" (Krokuva, 1885);
- "Maryla i jej stosunek do Mickiewicza" (Lvovas, 1885 и 1887);
- "Kronika potoczna i anegdotyczna z życia Adama Mickiewicza" (Lvovas, 1884);
- "Lwonicz i jego okolice" (Lvovas, 1885).
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 1,8 Piasecka Dorota (1989). Wladyslaw Belza. Warszawa: Wydawnictwa Szkolne i Pedagogiczne. ISBN 8305119726. Nuoroda tikrinta 16 October 2017.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Белза Владислав//Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890—1907.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Tukanowicz W."Belza Wladyslaw"//Slownik pracownikow ksiazki polskiej/ pod red. I. Reichel — Warszawa, 1972 — S. 54–55.
- ↑ Касова книга книгарні Владислава Белзи у Львові» // Львівська національна наукова бібліотека України імені Василя Стефаника, відділ рукописів, ф. 5, оп. 1, од. зб. III 2897.
- ↑ Konopka M. "Lwowska ksiegarnia Wladyslawa Belzy (1876-1878)"/ Roczniki Biblioteczne. — Lwow, 2005. — S. 197-208.