Vaclovas Bartuševičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vaclovas Bartuševičius
Vaclovas Bartuševičius
Gimė 1836 m. kovo 5 d.
Panemunio dvare, Nemajūnai, Trakų apskritis, Vilniaus gubernija,
Mirė 1914 m. spalio 27 d. (78 metai)
Panemunio dvare, Nemajūnai
Palaidotas (-a) Nemajūnų kapinės
Tėvas Adomas Bartuševičius (1790-1881)
Motina Dominyka Jodkovska Bartuševičienė (1806-1842)
Sutuoktinis (-ė) Ana Albanti Bartuševičienė
Vaikai Adomas Dominykas, Jadvyga, Leonora
Veikla gydytojas, 1863 m. sukilimo dalyvis, Paryžiaus komunos dalyvių gelbėtojas
Išsilavinimas Vilniaus gimnazija
Alma mater Paryžiaus Sorbonos universitetas
Parašas
Bartuseviciaus Vaclovo parasas 2.jpg

Vaclovas Bartuševičius (lenk. Waclaw Bartusewicz, rus. Васлав Бартушевичь; 1836 m. kovo 5 d. – 1914 m. spalio 27 d.) – bajoras, Lietuvos gydytojas, 1863 m. sukilimo dalyvis, 1871 m. Paryžiaus komunos dalyvių gelbėtojas, generolas, įtrauktas į Prancūzijos karo medicinos istoriją.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaclovas Bartuševičius (pavardė gali būti verčiama kaip Bartusevičius arba Bartoševičius) gimė 1836 m. kovo 5 d. Panemunio dvare, vieno iš Birštono kurorto įkūrėjų Adomo Bartuševičiaus ir Dominykos Jodkovskos Bartuševičienės šeimoje. Buvo vyriausiasis Bartuševičių sūnus. Berniuką pakrikštijo Nemajūnų bažnyčios kunigas Juozas Valentinovičius su Rozalija, Trakų teisėjo Felikso Kuliešos žmona.

Po dviejų metų gimė jaunesnysis Vaclovo brolis Adomas Dominykas, vėliau dar trys seserys: Ieva, Dominyka ir Valerija, iš kurių išgyveno tik Valerija. 1842 metais mirė motina Dominyka, todėl vaikų auklėjimo našta teko tėvui.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

herbas Zadora Bajorai Bartuševičiai naudojo herbą Zadora.

Vaclovo senelis Vincas Bartuševičius buvo prisidėjęs prie 1794 m. sukilimo. Vaclovo motina Dominyka, kilusi iš bajorų Jodkovskių giminės, buvo Vilniaus gubernijos sekretoriaus Leono Jurgio Jodkovskio vidurinioji sesuo, dailininkas Jurgis Jodkovskis buvo Vaclovo pusbrolis.

Mokslo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ūgtelėję abu broliai Vaclovas ir Adomas Dominykas mokėsi parapijos mokykloje, vėliau Punios miestelio mokykloje. Vėlliau įstojo į Vilniaus gimnaziją. Ją pabaigę įstojo į Maskvos Michailo Lomonosovo universitetą, Vaclovas - studijuoti mediciną, Adomas Dominykas - teisę. Kilus Maskvoje lenkų studentų demonstracijoms, Universiteto valdžia pašalino nepalankius studentus ir Vaclovui bei Adomui Dominykui teko grįžti namo į Panemunį. 1862 m. abu broliai išvyko tęsti studijų į Vakarus, Vaclovas į Paryžiaus Sorbonos universitetą - medicinos, o Adomas Dominykas į Krokuvos universitetą - teisės. Studijas abu broliai sėkmingai užbaigė.

Dalyvavimas 1863 m. sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grįžę atostogų namo prieš 1863 m. šv. Velykas, broliai Adomas Dominykas ir Vaclovas įsitraukė į sukilimą. Jie patraukė į miškus ir prisijungė prie sukilėlių. Adomas Dominykas suformavo savo būrį, jam vadovavo, prie būrio prisidėjo ir buvę bendramoksliai iš Vilniaus gimnazijos. Vaclovas sukilėliams teikė medicininę pagalbą. Sukilimą malšinant, Adomas Dominykas Bartuševičius ir Vaclovas Bartuševičius buvo paskelbti ieškomais asmenimis visoje Rusijos imperijoje, Adomui Dominykui pavyko pirmajam pasitraukti į Vakarus, į Paryžių. Vaclovas kažkiek laiko slapstėsi dėdės Leono Jurgio Jodkovskio Kisieliškių dvare, dėl to Leonui Jurgiui Jodkovskiui buvo iškelta politinė byla. Vaclovui taip pat pavyko pasitraukti į Paryžių. Po sukilimo abu broliai negalėjo sugrįžti į Lietuvą iki pat caro amnestijos.

Veikla Paryžiuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paryžiuje 1866 m. abu broliai Bartuševičiai įstojo į generolo Liudviko Miroslavskio organizaciją ir joje veikė. Liudvikas Miroslavskis sukilimo idėjomis bandė Paryžiuje užkrėsti netgi Napoleoną. Paryžiuje Vaclovas Bartuševičius tęsė medicinos studijas ir jas baigęs Sorbonos universitete užsiėmė medicinos praktika, kilus Paryžiaus komunai, gelbėjo sužeistuosius, pelnė Prancūzijos generolo laipsnį ir taip buvo įtrauktas į Prancūzijos karo medicinos istoriją. Vaclovas Bartuševičius yra parašęs ir išleidęs medicinos vadovėlį.

Dirbdamas užsienyje vedė vokiečių kilmės Aną Albanti.

Grįžimas į Tėvynę ir tolesnis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaclovas Bartuševičius namo sugrįžo 1882 m. liepos 4 d. po caro amnestijos, o jau liepos 5 d. Trakų žandarmerijoje jo atžvilgiu užvesta politinio sekimo byla (LVIA fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 285). Vaclovas Bartuševičius Trakų žandarmerijos buvo sekamas metus laiko.

Grįžęs į Tėvynę Vaclovas užsiėmė medicinos praktika, gydė Jiezno ligoninės (špitolės) pacientus, vertėsi medicinos praktika Vilniuje. Į Lietuvą parsivežė vokietę žmoną Aną Albanti, susilaukė trijų vaikų: sūnaus Adomo Dominyko ir dukterų Jadvygos bei Leonoros.

Vaclovas Bartuševičius mirė 1914 m. spalio 27 d. savo dvare Panemunyje. Palaidotas Nemajūnų kapinėse. Gydytojas per visą savo gyvenimą turėjo sukaupęs didelę knygų kolekciją, kuri, deja, sudegė dvaro gaisro metu. Jo portretą su generolo uniforma yra nutapęs dailininkas Nikodemas Silvanavičius.

Palikuonys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaclovo sūnų Adomą 1945 m. tardė NKVD, jis buvo sumuštas, parėjo namo po tardymo, nuo sumušimų mirė. Neilgai trukus jo sūnų Adomą Bartuševičių - Narsuolį, laisvės kovotoją, nužudė NKVD, jo palaikai Jiezno NKVD buvo niekinami Jiezno turgaus aikštėje, sumesti ir užkasti su kitų partizanų palaikais daržuose.

Laisvės kovotojo bajoro Adomo Bartuševičiaus - Narsuolio atminimas įamžintas Jiezne pastatytame paminkle Laisvės kovų dalyviams savanoriams.

Adomo Bartuševičiaus - Narsuolio seserys Zita ir Ona Bartuševičiūtės (Vaclovo Bartuševičiaus vaikaitės) pokaryje buvo ištremtos į Sibirą.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Dr. Irma Randakevičienė. Bartuševičiai, vieni 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje organizatorių. [1]
  • Vytautas Kuzmickas. 1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (I-XIII). [2]