Vaclovas Bartuševičius
| Vaclovas Bartuševičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1836 m. kovo 5 d. Panemunio dvare, Nemajūnai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1914 m. spalio 27 d. (78 metai) Panemunio dvare, Nemajūnai |
| Palaidotas (-a) | Nemajūnų kapinėse |
| Tėvas | Adomas Bartuševičius (1790-1881) |
| Motina | Dominyka Jodkovskytė Bartuševičienė (1806-1842) |
| Sutuoktinis (-ė) | Ana Albanti Bartuševičienė |
| Vaikai | Adomas Dominykas, Jadvyga, Leonora |
| Veikla | gydytojas, 1863 m. sukilimo dalyvis |
| Išsilavinimas | Vilniaus gimnazija |
| Alma mater | Paryžiaus Sorbonos universitetas |
| Parašas | |
| |
Vaclovas Bartuševičius (lenk. Waclaw Bartusewicz; 1836 m. kovo 5 d. – 1914 m. spalio 27 d.) – Lietuvos gydytojas, 1863 m. sukilimo dalyvis.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaclovas Bartuševičius (pavardė gali būti verčiama kaip Bartusevičius arba Bartoševičius) gimė 1836 m. kovo 5 d. Panemunio dvare, vieno iš Birštono kurorto įkūrėjų Adomo Bartuševičiaus ir Dominykos Jodkovskytės Bartuševičienės šeimoje. Buvo vyriausiasis Bartuševičių sūnus.[1][2]
Po dvejų metų gimė jaunesnysis Vaclovo brolis Adomas Dominykas, vėliau dar trys seserys: Ieva, Dominyka ir Valerija, iš kurių išgyveno tik Valerija. 1842 metais mirė motina Dominyka, todėl vaikų auklėjimo našta teko tėvui.[1][2]
Mokslo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ūgtelėjęs Vaclovas mokėsi parapijos mokykloje, vėliau Punios miestelio mokykloje. Baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus gimnaziją. Po gimnazijos įstojo į Maskvos Michailo Lomonosovo universitetą, studijuoti mediciną. Kilus Maskvoje lenkų studentų demonstracijoms, Universiteto valdžia pašalino nepalankius studentus ir Vaclovui teko grįžti namo į Panemunį.[3][2] 1862 m. Vaclovas išvyko tęsti studijų į Vakarus, į Paryžiaus Sorbonos universitetą.[3][2]
Dalyvavimas 1863 m. sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grįžę atostogų namo prieš 1863 m. šv. Velykas, broliai Adomas Dominykas ir Vaclovas įsitraukė į sukilimą. Jie patraukė į miškus ir prisijungė prie sukilėlių. Vaclovas sukilėliams teikė medicinos pagalbą. Sukilimą malšinant, Adomas Dominykas Bartuševičius ir Vaclovas Bartuševičius buvo paskelbti ieškomais asmenimis visoje Rusijos imperijoje. Vaclovas kažkiek laiko slapstėsi dėdės Leono Jurgio Jodkovskio Kisieliškių dvare, dėl to pastarajam buvo iškelta politinė byla. Vaclovui taip pat pavyko pasitraukti į Paryžių. Po 1863 m. sukilimo abu broliai negalėjo sugrįžti į Lietuvą iki pat caro amnestijos.[1][3][2]
Veikla Paryžiuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paryžiuje 1866 m. abu broliai Bartuševičiai įstojo į generolo Liudviko Mieroslavskio organizaciją ir joje veikė. Liudvikas Mieroslavskis sukilimo idėjomis bandė Paryžiuje užkrėsti netgi Napoleoną.[3] Teigiama, jog Vaclovas Bartuševičius, kilus 1871 m. Paryžiaus komunai, gelbėjo sužeistuosius ir yra įtrauktas į Prancūzijos karo medicinos muziejaus istoriją.[1][2]
Paryžiuje Vaclovas Bartuševičius Sorbonos universitete tęsė medicinos studijas, jas baigė 1881 m. gavęs medicinos mokslų daktaro laipsnį.[4] Baigęs studijas užsiėmė medicinos praktika. Vaclovas Bartuševičius yra parašęs ir išleidęs medicinos vadovėlį.[1][2]
Dirbdamas užsienyje vedė vokiečių kilmės Aną Albanti.[1]
Grįžimas į Tėvynę ir tolesnis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaclovas Bartuševičius namo sugrįžo 1882 m. liepos 4 d. po caro amnestijos, o jau liepos 5 d. Trakų žandarmerijoje jo atžvilgiu užvesta politinio sekimo byla (LVIA fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 285). Vaclovas Bartuševičius Trakų žandarmerijos buvo sekamas metus laiko.[5]
Grįžęs į Tėvynę Vaclovas užsiėmė medicinos praktika, gydė Jiezno ligoninės (špitolės) pacientus, vertėsi medicinos praktika Vilniuje. Į Lietuvą parsivežė vokietę žmoną Aną Albanti, susilaukė trijų vaikų: sūnaus Adomo Dominyko ir dukterų Jadvygos bei Leonoros. Laisvės gynėjas Adomas Bartuševičius-Narsuolis jo vaikaitis.[2]
Prisidėjo prie redakcijoje „Kurjer Litewski“ rinktų lėšų Adomo Mickevičiaus paminklui.[6]
Vaclovas Bartuševičius mirė 1914 m. spalio 27 d. savo dvare Panemunyje. Palaidotas Nemajūnų kapinėse. Gydytojas per visą savo gyvenimą turėjo sukaupęs didelę knygų kolekciją, kuri, deja, sudegė dvaro gaisro metu. Jo portretą su Prancūzijos karininko uniforma yra nutapęs dailininkas Nikodemas Silvanavičius.[1][2]
Išleista knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Bartoszewicz Venceslas. Traitement des affections cutanes par les scarifications. Paris, 1882. [18]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Dr. Irma Randakevičienė. Bartuševičiai – vieni 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje organizatorių. [1]
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Vytautas Kuzmickas. 1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (I-XIII). [2], [3], [4], [5], [6], [7], [8], [9], [10], [11], [12], [13], [14]
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Maria Konopka. Adam Dominyk Bartoszewicz, redaktor, księgarz i wydawca lwowski. Krakow: Wydawnictwo Naukowe WSP. 1995. ISBN 83-86841-01-X.
- ↑ Paryžiaus universiteto duomenų bazės informacija.[15]
- ↑ Dr. Irma Randakevičienė. 1863 metų sukilimo represija – politiniai sekimai. [16]
- ↑ Skelbta „Kurjer Litewski", 1906 m. kovo 31 (balandžio 3) d. Nr. 73, l.5. [17]