Benediktas Dybovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Benediktas Dybovskis
Benedykt Dyboŭski. Бэнэдыкт Дыбоўскі (1910).jpg
Gimė 1833 m. gegužės 12 d.
Dubravos dvarelyje, Vileikos apskritis, Minsko gubernija, Rusijos imperija
Mirė 1930 m. sausio 30 d. (96 metai)
Lvove, Antroji Lenkijos Respublika
Palaidotas (-a) Lyčiakovo kapinėse, 1863 m. sukilimo dalyvių Nekropolyje
Veikla profesorius, biologijos mokslų daktaras, gydytojas, atradėjas, keliautojas, 1863 m. sukilimo dalyvis
Išsilavinimas Minsko gimnazija
Alma mater Tartu universitetas

Benediktas (Tadeušas) Dybovskis (lenk. Benedykt Tadeusz Dybowski, rus. Бенедикт Тадеуш Дыбовский; 1833 m. gegužės 12 d. – 1930 m. sausio 30 d.) – profesorius, gamtininkas, keliautojas, atradėjas ir gydytojas, Baikalo ežero, Tolimųjų Rytų ir Kamčiatkos tyrėjas, Lvovo universiteto ir Szkoła Główna Warszawska profesorius, laikomas vienu iš lenkų limnologijos mokslo tėvu.

Benediktas Tadeušas Dybovskis taip pat buvo 1863 m. sukilimo dalyvis.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo kilęs iš bajorų šeimos, naudojo herbą Nalęcz. Jo jaunesnysis brolis Vladislovas Dybovskis – taip pat žinomas biologas.

Vaikystė ir studijų metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Benediktas Tadeušas Dybovskis gimė bajorų Dybovskių šeimoje Dubravos kaime (pl. Adamarynie, brus. Адамарын каля Маладзечна), tuometinėje Vileikos apskrityje Minsko gubernijoje, Rusijos imperijoje. Iki Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ši vietovė priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Baigė Minsko gubernijos berniukų gimnaziją. Vėliau studijavo Tartu (nuo 1853 m. iki 1857 m.), Vroclavo (nuo 1857 m. iki 1858 m.) universitetuose mediciną.

Studijų Vroclave metu vyko į ekspedicijas tyrinėti jūrines žuvis ir vėžiagyvius. 1858–1860 metais Berlyno universitete studijavo paleontologiją, botaniką ir mediciną. 1860 m. Berlyne apsigynė daktaro disertaciją apie bičių determinaciją (Commentationis de parthenogenesi specimen).

Berlyne Dybovskis išleido knygą apie ištyrinėtus vėžiagyvius (Branchipus grubii).

1861 m. Jis grįžo į Tartu ir pristatė universitetui darbą apie karpių porūšio žuvis. Šis darbas jam pelnė puikaus mokslininko reputaciją.

Dalyvavimas 1863 m. sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Benediktas Dybovskis 1863 metais

1863 m. sukilimo metu Dybovskis buvo sukilimo valdžios įgaliotinis Lietuvoje ir Gudijoje. Už dalyvavimą manifestacijose prie Vilniaus katedros Dybovskis buvo suimtas ir įkalintas.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo jis buvo nuteistas mirties bausme, pakariant, tačiau aktyvios vokiečių zoologų gynybinės kompanijos dėka ir tarpininkaujant Otui fon Bismarkui, mirties bausmė Dybovskiui buvo pakeista 12 metų Sibiro tremtimi.

Tyrinėjimai Sibiro tremtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sibiro tremtyje 1865 metais Benediktas Dybovskis kartu su kitu 1863 m. sukilimo dalyviu, tremtiniu, zoologu Viktoru Godlevskiu tyrinėjo šių kraštų fauną.

Po dvejų metų tremties Dybovskis ir Godlevskis gavo leidimą gyventi Kultuk kaime. Sunkiomis sąlygomis, dažnai esant 40 laipsnių šalčio, rankomis pagamintų įrankių pagalba jie pradėjo tyrinėti Baikalo ežero gelmių fauną. Mokslininkai taip pat tyrė Amūro upės, Jablono kalnagūbrio šlaitų fauną, vietoves netoli Čitos miesto.

Tyrinėjimų metu Dybovskis atrado keletą naujų gyvūnų rūšių, aprašė 116 vėžiagyvių rūšių, 6 naujas žuvų rūšis. Iš surinktos tuose kraštuose medžiagos vėliau jo brolis Vladyslovas Dybovskis aprašė 88 moliuskų rūšis.

Dybovskio tyrimų medžiaga naudojosi profesoriai: Grube iš Berlyno, Józef Nusbaum iš Lvovo ir Roman Gutvińskis iš Krokuvos.

Dybovskio tyrinėjimai atskleidė naują Baikalo ežero gyvūnų koloritą, išsprendė daug svarbių klausimų zoologijos srityje.

Už tyrimus Rytų Sibire Dybovskis Sankt Peterburgo geografų draugijos buvo apdovanotas aukso medaliu.

1868 m. kartu su generolo Skalkovo ekspedicija, Dybovskis tyrinėjo Amūro, Usurysko, Primorės krašto žemes, pasiekė rytines Azijos pakrantes.

Grįžęs į Kultuko kaimą, su Godlevskiu ir lenkų mokslininku Alfonsu Ksaveru Parveksu vyko apžiūrėti Onono ir Argūnės upių slėnių. 1871 m. kartu su Godlevskiu ir geologu Aleksandru Čekanovskiu atliko tyrimus šiaurinėje Chubsugulo ežero dalyje. 1872–1875 m. kartu su Godlevskiu ir Michailu Jankovskiu, jis išvyko į didelę ekspediciją palei Argūnės upę ir Amūrą, tyrinėjo Chankos ežerą, pasiekė Vladivostoką, atliko detalius tyrimus Nadmorske, Strieloko įlankoje ir Askoldo saloje.

Vienas iš vertingesnių šios kelionės rezultatų buvo naujai atrasti Dybovskio elniai arba kitaip vadinamo Dėmėtojo elnio porūšis.

Tyrinėjimai Kamčiatkoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpininkaujant Sankt Peterburgo mokslų akademijai, 1877 metais Dybovskis grįžo į Tėvynę, tačiau netrukus, norėdamas atskleisti Kamčiatkos gamtos lobius, padavė prašymą dėl apskrities gydytojo tarnybos Kamčiatkos Petropavlovske .

Šio darbo metu jis nuodugniai ištyrinėjo Komandoro salų gamtą.

Gyvenimo Kamčiatkoje laikotarpiu Dybovskis čia įkūrė ligonines nuo raupsų, kovojo su epidemijomis, supirkinėjo žirgus ir šiaurinius elnius ir gabeno juos į Beringo salą, kad gyventojai nekentėtų nuo alkio. Jis įkūrė ožkų ir triušių ūkius, įsteigė keletą draustinių.

Paskutinieji gyvenimo metai Lvove[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Benedikto Tadeušo Dybovskio kapas Lyčiakovo kapinėse Lvove

1883 m. Dybovskis emigravo į Lvovą, kur ėmė dėstyti Lvovo Ivano Franko universitete, vadovavo zoologijos katedrai.

Lvove Dybovskis įkūrė zoologijos muziejų, kuris pavadintas jo vardu: „Зоологічний музей імені Бенедикта Дибовського“

1906 m. Dybovskis buvo priverstas išeiti į pensiją dėl konflikto su universiteto vadovybe dėl Čarlzo Darvino teorijos aspektų. Baigęs darbą Lvovo universitete Dybovskis kažkuriam laikotarpiui išvyko gyventi pas seserį į dvarą, į gimtuosius kraštus.

Pirmojo pasaulinio karo metu Dybovskis vėl buvo areštuotas kaip Austrijos patikėtinis ir ištremtas į Irkutską. Vietinė valdžia atsisakė jį priimti ir norėjo etapuoti į Jakutiją. Dybovskiui pagelbėjo Sankt Peterburgo mokslų akademijos nariai ir Rusijos imperijos geografų draugija.

Dybovskis grįžo atgal pas seserį. Vokiečių okupacijos metais Dybovskiui buvo leista sugrįžti į Lvovą. Čia jis sulaukė karo pabaigos.

Benediktas Tadeušas Dybovskis mirė 1930 m. sausio 30 d. Lvove. Palaidotas Lyčiakovo kapinėse, 1863 m. sukilimo dalyvių Nekropolyje.

Benedikto Dybovskio moksliniai darbai publikuoti lenkų, rusų, vokiečių kalbomis įvairiuose mokslo žurnaluose (apie 175 mokslo darbų).

Naujai atrastos gyvūnų rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Лаптев С.Н. Материалы к биографии и научно-исследовательской деятельности Б.И.Дыбовского в Восточной Сибири // Изв. Гос. геогр. ова. 1939. Т. 71, вып. 6.
  • Эйльбарт Н. В. Портреты исследователей Забайкалья: Вторая половина XIX - начало XX века / Н. В. Эйльбарт; Отв. ред. д-р ист. наук М. В. Константинов; Российская академия наук. — М.: Наука, 2006.
  • Генадзь Каханоўскі. Дыбоўскі Бенядзікт Іванавіч// Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 3: Гімназіі — Кадэнцыя / Беларус. Энцыкл.; Рэдкал.: Г. П. Пашкоў (гал. рэд.) і інш.; Маст. Э. Э. Жакевіч. — Мн.: БелЭн, 1996. С. 322.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Benedikto Tadeušo Dybovskio biografija [1]
  • Apie Benediktą Dybovskį [2]
  • Benedikto Dybovskio autobiografija [3]
  • Jano Kolaso vardo Nacionalinė Baltarusijos mokslų akademijos biblioteka apie Benediktą Tadeušą Dybovskį [4]
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.