Boleslovas Prusas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Boleslovas Prusas (Aleksandras Glovackis)
Gimė 1847 m. rugpjūčio 20 d.
Hrubešuvas, Liublino gubernija, Lenkijos karalystė
Mirė 1912 m. gegužės 20 d. (64 metai)
Varšuva, Lenkijos karalystė
Palaidotas (-a) Povonzkų kapinės
Tėvas Antanas Glovackis
Motina Apolonija Trembinska Glovacka
Sutuoktinis (-ė) Oktavija Trembinska
Veikla novelistas, žurnalistas, feljetonistas
Parašas

Boleslovas Prusas (lenk. Bolesław Prus; gimė kaip Aleksandras Glovackis; 1847 m. rugpjūčio 20 d. – 1912 m. gegužės 19 d.) – lenkų rašytojas, žurnalistas, redaktorius, feljetonistas.[1][2][3]

Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Prusas (Aleksandras Glovackis), Varšuvos universiteto studentas
Hrubešuvas, Boleslovo Pruso (Aleksandro Glovackio) gimimo vieta

Aleksandras Glovackis (Boleslovas Prusas) gimė bajorų Antano Glovackio ir Apolonijos iš Trembinskių šeimoje (h. Prus) Hrubešuvo mieste, Pietų Lenkijoje. Būdamas trejų metų neteko motinos, o devynerių metų ir tėvo, todėl vaiku ėmė rūpintis senelė Marijana Trembinska, kuri gyveno Pulavuose. Po senelės mirties Aleksandras augo pas tetą Domicelę Olševską, kilusią iš Trembinskių, Liubline, kur nuo 1854 m. lankė mokyklą.[1][2][3]1861 m. Aleksandras atsidūrė Sedlcų mieste, ir prižiūrimas 13 metų vyresniojo brolio Leono Glovackio, dirbančio istorijos mokytoju, 1862 m. pradėjo mokytis Kelcų gimnazijoje.[1][2][3]

1863 m. Aleksandras Glovackis brolio įtakoje nutraukė mokslus ir prisijungė prie 1863 m. sukilimo. Netrukus po savo šešioliktojo gimtadienio mūšyje jis patyrė sunkių traumų. Po penkių mėnesių buvo paimtas į nelaisvę ir kalinamas.[4]1864 m. sausio 10 d. Aleksandro Glovackio poema „Pegasas“, pasirašyta su slapyvardžiu Jan in Oil, buvo paskelbta leidinyje „Kurier Niedzielny“. 1864 m. sausio 20 d. Aleksandras Glovackis buvo vėl suimtas už dalyvavimą sukilime. Nuo sausio iki balandžio jis sėdėjo kalėjime Liublino pilyje ir kareivinių pastate (dab. Liublino katalikų universiteto pastatas). Karo teismas iš jo atėmė bajorystę. Glovackis buvo atiduotas dėdės Klemenso Olševskio priežiūrai, nes brolis Leonas Głovackis kentėjo nuo nepagydomos psichikos ligos.[4][5]

Po išsilaisvinimo iš kalėjimo Aleksandras Glovackis tęsė mokslus Liublino gimnazijoje. Jis buvo Juzefo Sklodovskio, Marijos Sklodovskos-Kiuri, senelio, auklėtinis. Liublino gimnaziją Glovackis baigė 1866 m. birželio 30 d. Po to ketino toliau tęsti studijas Sankt Peterburge, tačiau to neleido jo finansinė padėtis. 1866 m. Glovackis ėmė studijuoti Varšuvos universiteto Matematikos ir fizikos fakultete. Besimokydamas universitete, vertėsi privačiomis pamokomis, tačiau jos nedavė pelno. Laisvalaikiu rašė straipsnius laikraštyje „Kurier Świąteczny“, pasirašinėjo slapyvardžiu Jan in Oil.[6]

Dėl finansinių sunkumų Glovackis kuriam laikui buvo priverstas nutraukti studijas (1869 m.). Tuo metu išvyko į Pulavus, kur kažkiek laiko studijavo Kaimo ir miškininkystės instituto Miškininkystės fakultete, tačiau jau 1870 m. rugsėjo mėn. grįžo į Varšuvą. Baigęs studijas išbandė įvairius darbus: buvo fotografas, gatvės oratorius, šaltkalvis gamykloje.[6]

1871 m. Glovackis išvertė anglų filosofo John Stuart Mill kūrinį „Logika“.[6]

Tolesnis gyvenimas ir kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip laikraščių žurnalistas Glovackis slapyvardžiu Prusas komentuodavo mokslininkų, tokių kaip John Stuart Mill, Charles Darwin, Alexander Bain, Herbert Spencer ir Henry Thomas Buckle pasiekimus, ragino lenkus kreipti dėmesį į mokslą ir technologijas, skatino steigti labdaros įstaigas, kurios būtų naudingos nepalankioje padėtyje atsidūrusiems žmonėms. Laikraščiuose Glovackis aprašinėjo įvairius reiškinius, pvz., Veličkos druskos kasyklas arba 1887 m. įvykusį Saulės užtemimą, kurį jis stebėjo būdamas Maskvoje. Mokslo ir technologijų socialinis aspektas inspiravo pagrindines temas jo romanams „Lėlė“ (1889), taip pat „Faraonas“ (1895).[6][7]

Iš šiuolaikinių mąstytojų, kurie paveikė Prusą, buvo Herbert Spencer, anglų sociologas, kuris pavartojo frazę „Galingiausiųjų išlikimas“. Prusas pavadino Spencerį „XIX a. Aristoteliu“ ir rašė: „Aš užaugau pagal Spencerio evoliucinės filosofijos įtaką ir atkreipiau dėmesį į jo patarimus, o ne veikiamas idealizmo“. Frazę „Galingiausiųjų išlikimas“ Prusas aiškino per tai, jog visuomenėje, kaip organizme, reikalingas bendradarbiavimas, o ne varžytinės. Šią Spencerio metaforą jis panaudojo savo romane „Pelėsiai žemėje“ ir istoriniame romane „Faraonas“.[6][7]

Po to kai Prusas ėmė reguliariai rašyti savaitines apžvalgas laikraščiuose, jo finansinė padėtis stabilizavosi.[6][7]

1875 m. sausio 14 d. Aleksandras Głovackis Liublino bažnyčioje susituokė su Oktavia Trembinska, tolima giminaite iš motinos pusės. Oktavija buvo Kotrynos Trembinskos duktė, kurios namuose Glovackis gyveno po kalėjimo dvejus metus. Susituokusi pora įsisūnijo giminaitį berniuką Emilį Trembinskį (g. 1886 m. rugsėjo 11 d.), po to, kai 1888 m. mirė berniuko tėvas Michailas Trembinskis. Emilis tapo „Raskalo“ prototipu Pruso romane „Faraonas“. Emilis Trembinskis 1904 m. vasario 18 d. paleido sau į krūtinę mirtiną šūvį kentėdamas nuo nelaimingos meilės. Kitų palikuonių Aleksandras ir Oktavija Glovackiai nesusilaukė.[6][7]

Nors Prusas buvo talentingas rašytojas, jis geriausiai žinomas kaip humoristas, feljetonistas. Dar būdamas 18 metų, jis susigalvojo slapyvardį „Prusas“, perimdamas jį iš šeimos herbo pavadinimo ir juo pasirašydavo humoristinius kūrinius. Tikruosius vardą ir pavardę pasiliko rimtiems kūriniams.[6][7]

Darbas žurnaluose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1872 m. Prusas paskelbė socialinį straipsnį „Mūsų nuodėmės“ žurnalo „House Keeper“ 22-ajame numeryje. Tais pačiais metais žurnale „Niwa“ jis paskelbė savo pirmąjį populiarųjį mokslinį straipsnį „Elektra“. Prusas bendradarbiavo su satyriniais žurnalais „Mucha“ (nuo 1873 m.) Ir „Kolce“ (nuo 1874 m.). Taip pat „Niwa“ pasirodė jo nuolatinė skiltis „Aktualijos“.[6][7][8]

1874 m. Prusas įsitraukė į „Kurier Warszawski“, šiame laikraštyje jis išleido septynių Varšuvos eskizų kūrinių seriją. Tame pačiame laikraštyje nuo 1875 m. pradėjo aprašinėti keliones (reportažus, sukurtus daugelyje žurnalistinių kelionių po šalį) ir vedė laikraštyje savaitinę kroniką, kuri prisidėjo prie Pruso populiarumo. Šiuose straipsniuose jis rašė apie politinius, socialinius ir moralinius klausimus, pritraukdamas skaitytojus su atitinkamomis įžvalgomis ir drąsia polemika.[6][7][8]

1876 m. Prusas pradėjo dirbti su žurnalu „Ateneum“ (į kurį jis daugiausia rašė mėnesines kronikas), o 1877 m. – kas savaitę „Nowiny“. 1882 m. jis perėmė šio laikraščio redakciją. 1883 m. jis įsitraukė į „Tygodnik Ilustrowany“ ir 1887 m. – „Kurier Codzienny“. Dauguma jo istorijų, o ir vėlesnių romanų pirmą kartą buvo paskelbti laikraščiuose, su kuriais bendradarbiavo.[6][7][8]

Prusas taip pat užmezgė nuolatinį bendradarbiavimą su Lenkijos savaitraščiu „Kraj“, kuris buvo leidžiamas Sankt Peterburge. Šiame žurnalui rašė korespondenciją iš Varšuvos. 1885 m. Prusas susitiko su žinomu dailininku Stanislavu Vitkevičiumi (lenk. Stanilaw Witkewicz), kuris buvo tuometinis žurnalo „Wędrowiec“ redaktorius. Dėl šios pažinties su Vitkevičiumi, Prusas trumpą laiką bendradarbiavo jo leidinyje, kuriame paskelbė keletą trumpų istorijų ir romaną „Placówka“.[6][7][8]

Paskutinieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo lenta ant Varšuvos universiteto sienos

Iki gyvenimo pabaigos Aleksandras Glovackis-Prusas aktyviai dalyvavo socialiniame gyvenime, rėmė globos įstaigų veiklą. Jis tapo „Labdaros draugijos“ našlaičių sergėtoju, dalyvavo Ursynovo mokytojų seminarijos steigimo komisijoje, buvo suaugusiųjų neraštingų kursų asociacijos prezidentu. Glovackis finansavo stipendijas talentingiems vaikams iš neturtingų kaimo šeimų.[6][7][8]

Aleksandras Glovackis mirė nuo širdies priepuolio 64 metų amžiaus. Į jo laidotuves 1912 m. gegužės 22 d. Varšuvoje susirinko daugybė žmonių siekdami pagerbti Aleksandro Glovackio gyvenimą ir jo kūrybinį talentą.[1][2][3]

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romanai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Souls in Bondage (Dusze w niewoli, written 1876, ekranizuotas 1877).
  • Fame (Sława, pradėtas 1885, nebaigtas).
  • The Outpost (Prus novel) (Placówka, 1885–86).
  • The Doll (novel) (Lalka, 1887–89).
  • The New Woman (novel)|The New Woman (Emancypantki, 1890–93).
  • Pharaoh (novel)|Pharaoh (Faraon, parašytas 1894–95; ekranizuotas 1895–96; publikuotas kaip knyga 1897).
  • Children (Dzieci, 1908).
  • Changes (Przemiany, pradėtas 1911–12; nebaigtas).

Novelės ir pasakojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pałac i rudera (1875)
  • Przygoda Stasia (1879)
  • Powracająca fala (1880)
  • Michałko (1880)
  • Antek (1880)
  • Nawrócony (1880)
  • Katarynka (1880)
  • Kamizelka (1882)
  • On (1882)
  • Milknące głosy (1883)
  • Grzechy dzieciństwa (1883)
  • Na wakacjach (1884)
  • Omyłka (1884)
  • Pleśń świata (1884)
  • Żywy telegraf (1884)
  • Cienie (1885)
  • Z legend dawnego Egiptu (1888)
  • Sen (1890).


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Halina L. Bukowska. Bolesław Prus w Nałęczowie, s. 4, 15, 2007.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Julia Klusek. Warszawa w Lalce. Obraz Warszawy w "Lalce" Bolesława Prusa, 2019. [1]
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Eлена Цыбенко. Болеслав Прус (1847-1912). [2]
  4. ↑ 4,0 4,1 Wacław Horodyński. Rok 1863 : opisanie wypadków powstania 1863 roku przez ich uczestnika, dotychczas żyjącego, Warszawa 1916.
  5. ↑ Edward Pieścikowski: Bolesław Prus. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1977.
  6. ↑ 6,00 6,01 6,02 6,03 6,04 6,05 6,06 6,07 6,08 6,09 6,10 6,11 6,12 Pieścikowski Edward (1985). Bolesław Prus (2nd ed.). Warsaw: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-01-05593-6.
  7. ↑ 7,00 7,01 7,02 7,03 7,04 7,05 7,06 7,07 7,08 7,09 Krystyna Tokarzówna and Stanisław Fita, Bolesław Prus, 1847–1912: Kalendarz życia i twórczości (Bolesław Prus, 1847–1912: A Calendar of His Life and Work).
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 Zygmunt Szweykowski. Twórczość Bolesława Prusa (The Creative Writing of Bolesław Prus).
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Boleslovas_Prusas&oldid=7219378"