Ūsuočiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Cerambycidae
Muskusinis ūsuotis (Aromia moschata)
Muskusinis ūsuotis (Aromia moschata)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Klasė: Vabzdžiai
(Wikispecies-logo.svg Insecta)
Būrys: Vabalai
(Wikispecies-logo.svg Coleoptera)
Antšeimis: Lapgraužiniai
(Wikispecies-logo.svg Chrysomeloidea)
Šeima: Ūsuočiai
(Wikispecies-logo.svg Cerambycidae)
Latreille, 1802

Ūsuočiai (lot. Cerambycidae, angl. Long-horned beetles, vok. Bockkäfer) – įvairiaėdžių vabalų (Polyphaga) pobūrio šeima, priklausanti lapgraužinių (Chrysomeloidea) antšeimiui. Ūsuočiams būdingos ilgos antenos, nuo ko ir kilo šeimos pavadinimas.

Tai įvairaus dydžio, pailgi, grakštūs vabalai, turintys 11-12-nares šeriškas ar siūliškas, o patinai neretai pjūkliškas ar šukiškas antenas. Antenos ilgos, paprastai ilgesnės už pusę kūno, laikomos virš nugaros atkreiptos atgal. Akys dažniausiai inksto formos. Kojos ilgos, laibos.

Kai kurie ūsuočiai cypia. Garsą išgauna prieškrūtinį trindami į vidukrūtinį.

Dauguma ūsuočių – dieniniai vabalai, aktyvūs šiltomis saulėtomis dienomis. Sugaunami pamiškėse ant žiedų, kelmų, rąstų bei pažeistų medžių kamienų, telkiasi prie tekančių rūgstančių medžio sulčių. Dieninių rušių kūno spalva ir antsparnių raštas ryškesni.
Naktiniai ūsuočiai skraido vakarais ir naktimis. Jų kūnas paprastai būna juodas arba rudas ir be rašto. Dauguma jų skrenda į šviesą. Dieną jie slapstosi žievės plyšiuose, miško paklotėje, rąstų ar žabų krūvose.

Daugeliui rušių būdingas ryškus Lytinis dimorfizmas: Patinai už pateles yra daug lieknesni, ilgesnėm antenom. Kartais būna nevienoda patelės ir patinėlio spalva, antsparnių ar priešnugarėlės piešinys, plaukų danga.

Pasaulyje priskaičiuojama apie 26 tūkst. rūšių, Lietuvoje žinoma 116 rūšių, dar ieškotina apie 12-15 rušių.

Vystymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lervos vystosi medžių žievėje ir medienoje, rečiau žolinių augalų audiniuose. Jų kūnas storokas, mėsingas, balsvai gelsvas su ruda galvute (pav). Generacijos trukmė dažniausiai trunka 1 - 2 metus. Stambesnių, ar tų, kurios vystosi sausoje medienoje, rušių gali trukti ir 5 – 6 metus. Išsiritę iš lėliukių vabalai turi dar papildomai maitintis, kad subręstų ir galėtų veistis. Vieni ūsuočiai (dažniausiai dieniniai) telkiasi ant įvairių augalų žiedų ir minta žiedadulkėm. Kiti apgraužia medžių lapus ir sumedėjusių lapuočių ir spygliuočių ūglių žievę. Pastarieji žydinčių augalų nelanko.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma ūsuočių rušių yra pavojingi augalų ir medinių konstrukcijų kenkėjai. Paprastai puola ligotus, džiūstančius, nusilpusius medžius, bet kai kurie (pvz., Ožiaragiai (Monochamus), Saperda, Spondylis) pažeidžia ir visiškai sveikus medžius. Įsiveisia nenužievintuose rąstuose, medinių pastatų sienose (Naminis ūsuotis (Hylotrupes bajulus)), tvorose, stulpuose ar kitose medinėse konstrukcijose.

Plačiau: Lietuvos ūsuočiai

Lietuvoje aptiktos 136 rušys. 4 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą:
Ūsuotis dailidė (Ergates faber)
Pjūklaūsis kelmagraužis (Prionus coriarius)
Didysis trumpasparnis medkirtis (Necydalis major)
Didysis ąžuolinis ūsuotis (Cerambyx cerdo)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka