Grigalius I

Šis straipsnis apie Popiežių Šventąjį Grigalių I Didįjį. Apie kitus popiežius vardu Grigalius skaitykite straipsnyje Popiežius Grigalius. Apie asmenis, turinčius vardą Grigalius skaitykite straipsnyje Grigalius.

Šventasis Grigalius I lot. Sanctus Gregorius I Magnus
64-asis Popiežius
Gimimo vardas	Antonello da Messina
Gimė	540 m. Roma, Italija
Mirė	604 m. kovo 12 d. (~64 metai)
Palaidotas (-a)	Šv. Petro bazilika, Roma
Tautybė	italas
Popiežiaus herbas
64-asis Popiežius
Išrinktas	590 m. rugsėjo 3 d.
Baigė	604 m. kovo 12 d.
Pirmtakas	Pelagijus II
Įpėdinis	Sabinijus
Vikiteka	Grigalius I

Grigaliaus I Didžiojo kapas
Šv. Petro bazilikoje, Vatikane

Šventasis Grigalius I Didysis (lot. Sanctus Gregorius I Magnus, tikrasis vardas Antonello da Messina, 540 m. Roma – 604 m. kovo 12 d. ten pat) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. rugsėjo 3 d. iki mirties. Šventasis, šventė – rugsėjo 3 d., iki 1969 m. – kovo 12 d. Bažnyčios tėvas, nuo 1295 m. Bažnyčios mokytojas.

Biografija

Gimė Anicijų senatorių šeimoje, tėvas senatorius Gordianas, motina – Silvija. Mirus tėvui 572 m. išrinktas Romos prefektu. Nuo 575 m. benediktinas. 575 m. savo dvaruose įkūrė 6 vienuolynus Sicilijoje, vieną – Romoje. Nuo 585 m. abatas. 579–585 m. popiežiaus Pelagijaus II nuncijus Konstantinopolyje, nuo 586 m. jo patarėjas.

Per savo pontifikatą sutvarkė bažnytinių žemių valdymą (Patrimonium S. Petri) – pagrindė būsimą Popiežiaus valstybę. Didino popiežiaus valdas, dalį pajamų skyrė karitatyvinei veiklai – steigė prieglaudas ir ligonines, maitino varguomenę, išpirkinėjo belaisvius. Romos bažnytinę valdžią padarė nepriklausomą nuo Bizantijos imperatoriaus, organizavo vidurio Italijos gynybą nuo langobardų, diplomatiniais būdais siekė Bizantijos ir langobardų taikos.

Sureguliavo Romos ir Ispanijos, Galijos, Ilyrijos, Afrikos bažnyčių santykius. Kovojo su erezijomis (Eutichu, donatininkais, arijonais). Gynė popiežiaus primatą Bažnyčioje. Kaip atsvarą Konstantinopolio patriarchui prisiėmė titulą „Dievo tarnų tarnas“ (servus servorum Dei), kuris iki šiol priskiriamas popiežiui. Jo pastangomis Šventasis Sostas tapo aukščiausiu Katalikų bažnyčios autoritetu.

Reformavo Bažnyčios liturgiją (Sacramentarium Gregorianum), Mišias (Ordus Gregorianus) ir bažnytinį giedojimą (Cantus Gregorianus). Įvedė privalomą visuotinį dvasininkų celibatą. Rūpinosi kunigų švietimu. Šv. Augustino teologiją pritaikė dvasininkams ugdyti, rūpinosi jų drausme ir morale, skatino vienuolinį gyvenimo būdą, teikė privilegijų vienuoliams. Steigė misijas anglosaksų ir germanų šalyse. Apkrikštijo langobardus, skatino žmonių pamaldumą.

Kūrė liturginius himnus, sudarė sakramentų apeigyną ir antifonų rinkinį. Sekė Bažnyčios tėvų mokymu, jį interpretavo, populiarino. Jo veikalai turėjo įtakos viduramžių teologinei literatūrai.

Vaizduojamas aukšto ūgio, tamsiaplaukis, popiežiaus drabužiais, su pastoralu, patarnaujantis vargšams. Atributai – balandis, tiara, knyga. Bažnytinio mokslo, mokslininkų ir besimokančiųjų, chorinio ir choralinio giedojimo (Grigališkasis giedojimas), kasybos, mūrininkų globėjas. Paskelbtas šventuoju. Tikima, kad saugo nuo maro ir podagros.

Bibliografija

• Homilijos apie evangelijas (Homiliarium in Evangelio, 22 homilijos, 590–591 m.);
• Pastoracijos taisykles (Regulae Pastoralis, 592 m.);
• Homilijos apie pranašo Ezechielio knygą (Homiliarium in Ezechielem Prophetam, 40 homilijų, 593 m.);
• Giesmių giesmės knygos aiškinimas (Expositio super Cantica Canticorum, 2 homilijos, 594 m.);
• Dialogai (Dialogorum, 594 m.);
• Moralė, arba Jobo knygos aiškinimas (Moralia, sive Expositio in Librum Iob 595 m.).

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Pirmtakas Popiežius Pelagijus II	Popiežius Šventasis Grigalius I Didysis 590-604	Įpėdinis Popiežius Sabinijus

Šaltiniai

• Vakarų bažnyčios šventųjų gyvenimų aprašymai (lietuvių kalba, Šventojo Benedikto gyvenimas, 1996 m.).