Škotijos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Škotijos vėliava
Škotijos tautinė kultūra siejama su dūdmaišiais ir kiltais, dėvimais tiek moterų, tiek vyrų

Škotijos kultūra – žmogaus veikla ir simbolizmas, susijęs su Škotija ir škotais. Kai kurios Škotijos kultūros dalys, tokios kaip atskira nacionalinė bažnyčia, yra apsaugotos įstatymu. Škotijos vėliava yra mėlyna su baltu Andriaus kryžiumi.

Škotų teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Škotų teisė.

Škotija yra išsaugojusi Škotų teisę – unikalią juridinę sistemą, kuri yra paremta Romėnų teise ir kuri jungia kontinentinės ir angloamerikiečių teisių bruožus. Škotijos teisė skiriasi nuo Anglijos teisinės sistemos. Škotijos susijungimo su Anglija viena iš sąlygų buvo, kad škotai išsaugos savo atskirą teisinę sistemą. Aukščiausiojo teismo civilinių bylų teisėjai taip pat yra ir Aukščiausiojo teismo kriminalinių bylų teisėjai. Anksčiau Škotijoje vyravo atskirų regionų teisinės sistemos, iš kurių viena buvo „Udalinė teisė“ (juridinė sistema, galiojusi Šetlande ir Orknyje, kuri buvo panaikinta 1611 m.). Nepaisant to, Škotijos teismai pripažino „Udalinę teisę“ kai kuriose bylose XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Taip pat Škotijoje vyksta judėjimai atkurti „Udalinę teisę“ salose.[1] Kelios sistemos, kurios buvo paremtos bendrąja Keltų teise, išliko iki pat XIX a.

Bankininkystė ir valiuta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Škotijos ekonomika.

Bankininkystė Škotijoje taip pat turi savo unikalius bruožus. Nors Anglijos bankas yra centrinis bankas visoje Jungtinėje Karalystėje, trys Škotijos komerciniai bankai, Bank of Scotland, Royal Bank of Scotland ir Clydesdale Bank, vis dar leidžia savo banknotus.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Škotijos sportas.

Škotija, kaip atskira šalis, dalyvauja tokiuose sporto renginiuose kaip FIFA pasaulio čempionatas, Pasaulio regbio čempionatas. Škotija, kaip nepriklausoma šalis, nedalyvauja Olimpinėse žaidynėse.

Škotija yra laikoma „Golfo namais“ ir yra gerai žinoma savo golfo laukais. Be golfo, taip pat plačiai yra žinomos Kalniečių žaidynės. Škotijoje išrastas akmenslydis. Škotija turi keturias profesionalias ledo ritulio komandas, kurios priklauso Elitinei ledo ritulio lygai.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trys škotų literatūros milžinai: Burnso, Skoto ir Stivensono biustai.
Pagrindinis straipsnis – Škotijos literatūra.

Seniausias, išlikęs iki šių dienų, literatūros kūrinys, parašytas dabartinės Škotijos teritorijoje, yra Velso literatūrai priklausantis kūrinys, parašytas bretonų kalba VI a. [2] Vėliau Škotijoje rašyta literatūra buvo lotynų bei senąja anglų kalbomis. Kai Albos (Škotijos pavadinimas škotų geilų kalba) valstybė išsivystė į Škotijos karalystę VIII a., Škotijoje atsirado klestintis literatūros elitas, kuris reguliariai pateikdavo visuomenei tekstus tiek geilų, tiek lotynų kalbomis.[3] Pirmasis išlikęs svarbus tekstas ankstyvąja škotų kalba yra XIV a. poeto Džono Barberio epas „Brus“.

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais karališkieji asmenys rėmė poeziją, prozą ir dramą. Valdant Jokūbui V (1513−1542) Deividas Lindzė parašė „The Thrie Estaitis“.[4] XVI a. pabaigoje Jokūbas VI tapo Škotijos dvarų poetų ir muzikantų rato, kuris dar kitaip buvo žinomas kaip Kastelėnų grupė, globėju.[5] Kai Jokūbas VI tapo Anglijos karaliumi 1603 m., daugybė poetų ir muzikantų persikėlė su juo į naująjį dvarą (Anglijoje) ir be karališkosios paramos centro tradicinė škotų poezija pradėjo nykti.[6] Ji atgimė po sąjungos su Anglija 1707 m. dėka žmonių, kaip Alanas Ramzis, Robertas Fergusonas ir Džeimsas Makfersonas.[7] Pastarasis tapo populiarus net užsienyje.[8] Jis įkvėpė rašytojus Robertą Bernsą, kuris yra laikomas nacionaliniu škotų poetu, ir Valterį Skotą, kurio romanai padėjo apibūdinti škotiškąją tapatybę XIX a. Viktorijos laikų pabaigoje.[9] Škotijoje gimę rašytojai Robertas Luisas Stivensonas, Artūras Konanas Doilis, J. M. Baris ir Džordžas Makdonaldas pasiekė tarptautinį pripažinimą.

XX a. padidėjo aktyvumas škotų literatūroje, kuris dar kitaip žinomas kaip Škotijos Renesansas. Hugas Makdermidas stengėsi atgaivinti škotų kalbą kaip literatūros priemonę.[10] Šio aktyvumo judėjimo narius sekė pokario poetai, pavyzdžiui, Edvinas Morganas. Nuo XX a. 9 dešimtmečio, Škotijos literatūra atgimė iš naujo. Atgimimas siejamas su tokias rašytojais kaip Džeimsas Kelmanas ir Irvinas Velšas. Tarp tuo pačiu metu iškilusių škotų poetų buvo Carol Ann Duffy, kuri buvo pirmoji škotė, tapusi Jungtinės Karalystės poete laureate 2009 m. gegužę.[11]

Menas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausi meno pavyzdžiai, rasti dabartinės Škotijos teritorijoje, yra išskaptuoti akmeniniai kamuoliai iš neolito periodo.[12] Taip pat randami drožiniai iš Bronzos amžiaus, įskaitant ir pirmuosius daiktų vaizdavimus. Nuo Geležies amžiaus įvairūs raštuoti ir net auksiniai kūriniai yra randami kiek platesnėje teritorijoje. Ankstyvaisiais viduramžiais škotai pradėjo įmantriai drožinėti akmenines paminklines plokštes ir metalo dirbinius.[13] Vadinamojo „Salų meno“, kurio dirbiniai buvo plačiai paplitę Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, vystymasis įkvėpė įmantrių juvelyrinių dirbinių ir rankraščių, puoštų spalvotais piešiniais, atsiradimą.[14] Deja, iki dabar išliko tik labai izoliuoti vietinio viduramžių meno pavyzdžiai. Renesanso įtaka yra pastebima XV a. akmens raižiniuose ir tapybos darbuose. XVI a. karališkoji šeima pradėjo samdytis flamandų tapytojus, kurie būtent ir nutapė karališkosios šeimos portretus.[15] Reformacijos metu dauguma kilmingųjų nustojo remti menininkus, dauguma darbų nebuvo demonstruojami viešai. Vis dėlto, tai padėjo pasaulietinio meno augimui. Ypač išpopuliarėjo stogų ir sienų tapybos darbai.[16] Kai kurių XVII a. vietinių menininkų vardai, tokie kaip Džordžas Džeimsonas ir Džonas Maiklas Raitas, ir jų kūriniai vis dėlto yra išlikę. Deja, kai Škotijos karalius Jokūbas VI tapo Anglijos karaliumi 1603 m., dar daugiau škotų menininkų nustojo būti remiami kilmingųjų.[17]

Edinburgo pilis

XVIII a. dauguma Škotijos menininkų, tokių kaip Alanas Ramzis, Gevinas Hamiltonas, broliai Džonas ir Aleksandras Ransimenai, Džeikobas Moras ir Deividas Alanas, tapo žinomi ne tik Britanijoje. Visus juos įkvėpė neoklasicizmas. XVIII a. pabaigoje, romantizmas padarė didžiulę įtaką menininkų darbams. Tai matyti tokių menininkų kaip Henris Reiburnas portretuose. Romantizmas taip pat padarė įtaką peizažo tapybos darbuose, kurie dažniausiai vaizduodavo Škotijos aukštumas.[18] Karališkoji Škotijos meno akademija buvo įkurta 1826 m.[19]Keltų atgimimo” pradžia yra matoma vėlyvojo XIX a. darbuose.[20] Populiariausi menininkai tuo laikotarpiu buvo kolektyvas, žinomas „Glazgo berniukų“ vardu[21], taip pat ir Charles Rennie Mackintosh. To laikotarpio menininkai gavo tarptautinį pripažinimą dėl „Keltų atgimimo“, „Amatininkų judėjimo“ ir Art nouveau stilių derinių.[22] XX a. pradžioje vyravo škotų koloristai ir menininkai iš Edinburgo.[23] Jie buvo apibūdinami kaip pirmieji škotų modernaus meno atstovai. Jų dėka, postimpresionizmas pasiekė Škotiją. XXI a. Škotijoje taip pat gausu sėkmingų menininkų, tokių kaip Douglas Gordon, David Mach, Susan Philipsz ir Richard Wright.

Škotija laiko žymias meno kolekcijas. Jos yra laikomos Nacionalinėje Škotijos galerijoje ir Nacionaliniame Škotijos muziejuje, Edinburge bei Burrell kolekcijoje ir Kelvingrovo meno galerijoje ir muziejuje, Glazge. Taip pat gerai žinomi yra Edinburgo meno koledžas ir Glazgo meno mokykla. „Creative Scotland“ yra pagrindinė Škotijos finansavimo įstaiga.[24] Paramą taip pat suteikia vietinės tarybos bei nepriklausomi fondai.[25]

Žiniasklaida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Škotijos žiniasklaida yra iš dalies atsiskyrusi nuo likusios Jungtinės Karalystės žiniasklaidos. Pavyzdžiui, Škotija turi kelis vietinius laikraščius, tokius kaip „Daily Record“ (škotų pirmaujantis tabloidas), broadsheet „The Herald“ (abu leidžiami Glazge ir „The Scotsman“, leidžiamas Edinburge. Regioniniai kasdieniai laikraščiai yra leidžiami Dandi ir Aberdyne.

Škotija taip pat turi savo BBC radijo stotis, tokias kaip „BBC Radio Scotland“ ir radijo stotį geilų kalba. Be BBC radijo stočių, Škotijoje gausu ir nepriklausomų radijo stočių, kurios yra pasiekiamos bet kurioje šalies dalyje. Be radijo, BBC Škotijoje taip pat turi du nacionalinius televizijos kanalus. Daugiausia transliuojamų naujienų yra skirtos būtent Škotijos auditorijai. Bet dauguma vaidybinių programų yra skirtos ir platesnei Jungtinės Karalystės auditorijai.

Du nepriklausomi televizijos kanalai, STV ir ITV, taip pat yra transliuojami Škotijoje. Dauguma turinio, rodomo per šiuos du kanalus, niekuo nesiskiria nuo transliuojamo Anglijos, Velso ir Šiaurės Airijos auditorijai. Skiriasi tik transliuojamos naujienos. Škotijoje taip pat yra transliuojami du televizijos kanalai škotų geilų kalba – TeleG ir BBC Alba, kurie yra rodomi tik tam tikru dienos metu.

Škotija, kaip viena iš keltų tautų, yra atstovaujama „Keltų žiniasklaidos festivalyje“ (kuris anksčiau buvo žinomas kaip „Keltų tarptautinis filmų festivalis“).[26] Nuo festivalio pradžios 1980 m., dalyviai iš Škotijos laimėjo daugybę apdovanojimų. BBC Scotland ir STV yra vienos iš daugelio škotų renginio rėmėjų ir partnerių.[27]

Maistas ir gėrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors juokaujama, kad riebaluose keptas Mars batonėlis yra šiuolaikinės škotų virtuvės pavyzdys, bet Škotijos virtuvė siūlo ir tradicinius patiekalus, tokius kaip žuvis ir traškučiai, hagis, rūkyta menkė (tradicinis Arbroto patiekalas), lašiša, elnienos kepsnys, kranachanas, bannock (tešloje gruzdintas patiekalas), stovies (škotiškas bulvių patiekalas), škotiškas sultinys, bulvių paplotėlis ir trapios tešlos sausainiai (shortbread).

Škotija yra gerai žinoma savo škotiško viskio distilerijomis ir škotišku alumi.

Pasak gamintojo, gaivusis gėrimas Irn-Bru yra nacionalinis gėrimas. Škotijoje šiam gėrimui priklauso didžiulė rinkos dalis. Jo taip pat nuperkama didesniais kiekiais negu Coca-Cola.

Filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Škotija turi tvirtą filosofijos tradiciją, kas yra gana nebūdinga tokiai mažai šaliai. Jonas Dunsas Škotas buvo vienas pirmųjų viduramžių scholastų. XVIII–XIX a. Edinburge gyveno Francis Hačesonas, Deividas Hjumas ir Adamas Smitas. Kiti miestai taip pat garsėjo mąstytojais. Pavyzdžiui, Tomas Rydas buvo Aberdyno gyventojas.

Tautosaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Helovinas, kuris yra švenčiamas spalio 31 d. naktį, yra tradicinė ir masiškai švenčiama šventė Škotijoje. Dabartinis šventės pavadinimas pirmą kartą paminėtas XVI a., kaip škotiškas trumpinys iš „Visų šventųjų išvakarės“ (All-Hallows-Eve)[28] ir pasak kai kurių istorikų, šventė yra kilusi būtent iš gėlų Samhain derliaus nuėmimo šventės. Gėlai tikėjo, kad būtent tą naktį riba tarp šio pasaulio ir mirusiųjų pasaulio tampa plonytė ir mirusieji tą naktį gali aplankyti gyvųjų pasaulį.[29] 1780 m. Damfriso poetas Džonas Meinas pirmą kartą paminėjo helovino išdaigas. Škotijos dainiaus Roberto Burnso 1785 metų poema „Halloween“ (liet. „Helovinas“) yra dažnai škotų cituojama per Heloviną. Helovyni metu škotų vaikai, persirengę įvairiais kostiumais vaikšto po kaimynų namus, prašydami saldainių ir pinigų. Tradicija prasidėjo maždaug XIX a. pabaigoje.[30] Moliūgo arba ropės pavertimas žibintų juos išskaptavus ir išraižius ant jų veidus yra kita Helovino tradicija. Helovino vakarėliuose yra žaidžiami įvairūs žaidimai, tokie kaip obuolio išgaudymas iš kibiro tik su burna, nenaudojant rankų. Šiuolaikinis Helovino vaizdavimas kilo iš gotikinės ir siaubo literatūros (ypatingai iš Mary ShelleyFrankenšteino“ ir Bremo StokerioDrakulos“ bei klasikinių siaubo filmų. Masinė airių ir škotų emigracija į Jungtines Valstijas XIX amžiuje, išpopuliarino Heloviną visoje Šiaurės Amerikoje.[31]

Kalba ir religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Škotija turi savo unikalią kalbų ir tarmių šeimą, kurios padeda puoselėti stiprų „škotiškumo“ jausmą. Škotų kalba šiuo metu kalba maždaug 1,5 mln. žmonių, o škotų geilų kalba tik apie 60 tūkstančių. Organizacija, pavadinta „Kolumba projektu“, buvo įkurta, kad paremtų bendruomenes vis dar šnekančias geilų kalba, tiek Škotijoje, tiek Airijoje.[32] Škotija yra išlaikiusi savo nacionalinę bažnyčią, kuri yra atsiskyrusi nuo bažnyčios Anglijoje. Maždaug 16% škotų populiacijos yra Romos katalikai.

Šv. Andriejus yra Škotijos šventasis globėjas, o Švento Andriejaus diena yra švenčiama lapkričio 30 d.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.udallaw.com/
  2. R. T. Lambdin and L. C. Lambdin, Encyclopedia of Medieval Literature (London: Greenwood, 2000), ISBN 0-313-30054-2, p. 508.
  3. T. O. Clancy, "Scottish literature before Scottish literature", in G. Carruthers and L. McIlvanney, eds, The Cambridge Companion to Scottish Literature (Cambridge Cambridge University Press, 2012), ISBN 0521189365, p. 19.
  4. I. Brown, T. Owen Clancy, M. Pittock, S. Manning, eds, The Edinburgh History of Scottish Literature: From Columba to the Union, until 1707 (Edinburgh: Edinburgh University Press, 2007), ISBN 0-7486-1615-2, pp. 256–7.
  5. R. D. S. Jack, Alexander Montgomerie, (Edinburgh: Scottish Academic Press, 1985), ISBN 0-7073-0367-2, pp. 1–2.
  6. R. D. S. Jack, "Poetry under King James VI", in C. Cairns, ed., The History of Scottish Literature (Aberdeen University Press, 1988), vol. 1, ISBN 0-08-037728-9, pp. 137–8.
  7. J. Buchan (2003). „Crowded with Genius“. Harper Collins. p. 311. ISBN 0-06-055888-1
  8. J. Buchan (2003). „Crowded with Genius“. Harper Collins. p. 163. ISBN 0-06-055888-1
  9. R. Crawford, Scotland's books: a History of Scottish Literature (Oxford: Oxford University Press, 2009), ISBN 0-19-538623-X, pp. 216–9.
  10. „The Scottish 'Renaissance' and beyond“. Visiting Arts: Scotland: Cultural Profile. Suarchyvuotas originalas 5 November 2011. 
  11. „Duffy reacts to new Laureate post“. BBC News. 1 May 2009. Suarchyvuotas originalas 5 November 2011. 
  12. "Carved stone ball found at Towie, Aberdeenshire", National Museums of Scotland, Nuoroda tikrinta 2019-11-13.
  13. S. Youngs, ed., "The Work of Angels", Masterpieces of Celtic Metalwork, 6th–9th centuries AD (London: British Museum Press, 1989), ISBN 0-7141-0554-6, pp. 26–8.
  14. C. E Karkov, The Art of Anglo-Saxon England (Boydell Press, 2011), ISBN 1843836289, p. 5.
  15. J. Wormald, Court, Kirk, and Community: Scotland, 1470–1625 (Edinburgh: Edinburgh University Press, 1991), ISBN 0-7486-0276-3, pp. 57–9.
  16. N. Prior, Museums and Modernity: Art Galleries and the Making of Modern Culture (Berg, 2002), ISBN 1859735088, p. 102.
  17. A. Thomas, The Renaissance, in T. M. Devine and J. Wormald, The Oxford Handbook of Modern Scottish History (Oxford: Oxford University Press, 2012), ISBN 0-19-162433-0, pp. 198–9.
  18. R. J. Hill, Picturing Scotland Through the Waverley Novels: Walter Scott and the Origins of the Victorian Illustrated Novel (Aldershot: Ashgate, 2010), ISBN 0-7546-6806-1, p. 104.
  19. Whitaker's Concise Almanack 2012 (A&C Black, 2011), ISBN 1408142309, p. 410.
  20. M. MacDonald, Scottish Art (London: Thames and Hudson, 2000), ISBN 0500203334, p. 151.
  21. R. Billcliffe, The Glasgow Boys (London: Frances Lincoln, 2009), ISBN 0-7112-2906-6.
  22. S. Tschudi-Madsen, The Art Nouveau Style: a Comprehensive Guide (Mineola, NY: Courier Dover, 2002), ISBN 0-486-41794-8, pp. 283–4.
  23. „The Scottish Colourists“. Visit Scotland.com. Suarchyvuotas originalas 29 April 2008. Nuoroda tikrinta 2019-11-13. 
  24. M. Garber, Patronizing the Arts (Princeton University Press, 2008), ISBN 1400830036, pp. 55–6.
  25. M. Chisholm, Structural Reform of British Local Government: Rhetoric and Reality (Manchester: Manchester University Press, 2000), ISBN 071905771X, p. 141.
  26. „About Us::Celtic Media Festival“. Celtic Media Festival website. Celtic Media Festival. 2009. Nuoroda tikrinta 2019-11-13. 
  27. „Sponsors & Partners::Celtic Media Festival“. Celtic Media Festival website. Celtic Media Festival. 2009. Nuoroda tikrinta 2019-11-13. 
  28. Simpson, John & Weiner, Edmund (1989), Oxford English Dictionary (second ed.), London: Oxford University Press, ISBN 0-19-861186-2, OCLC 17648714 
  29. O'Driscoll, Robert (ed.) (1981) The Celtic Consciousness New York, Braziller ISBN 0-8076-1136-0 pp.197–216: Ross, Anne "Material Culture, Myth and Folk Memory" (on modern survivals); pp.217–242: Danaher, Kevin "Irish Folk Tradition and the Celtic Calendar" (on specific customs and rituals)
  30. Rogers, Nicholas. (2002) "Festive Rights:Halloween in the British Isles". Halloween: From Pagan Ritual to Party Night. p.48. Oxford University Press
  31. Rogers, Nicholas. (2002). "Coming Over: Halloween in North America" Halloween: From Pagan Ritual to Party Night. pp.49–77. New York: Oxford University Press.
  32. „Iomairt Cholm Cille“. Department of Community, Rural and Gaeltacht Affairs. Suarchyvuotas originalas 2008-04-03. Nuoroda tikrinta 2019-11-13. 


Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.