Gotikinis romanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Gotikinis romanas (angl. gothic tale – „gotiškas pasakojimas“) – siaubo romano atmaina.

Susiformavo XVIII a. II pus. – XIX a. pr. anglų, vėliau – kitų Europos tautų ir JAV literatūroje. Atsirado kaip neigiama reakcija į Šviečiamojo amžiaus literatūros racionalizmą. Gotiškumas tais laikais reiškė tai, kas barbariška, paslaptinga, nepaaiškinama protu. Gotikinio romano veiksmo vieta – viduramžių gotikinė pilis, rūmų griuvėsiai, vaizduojami nepaprasti, paslaptingi įvykiai, veikėjai paženklinti lemties ir demonizmo žyme, dažnai vadovaujasi blogio filosofija, šalia žmonių veikia vaiduokliai, kitos antgamtinės būtybės. Gotikiniai kūriniai – būdingas preromantizmo reiškinys, daręs įtaką romantizmo ir vėlesnei literatūrai.

Gotikinio romano pradininkas – švedų rašytojas Horasas Volpolis, parašęs romaną „Otranto pilis“ (1765 m.), kuriame susiduria realusis ir dvasių pasauliai. Anglų rašytojos Merės Šeli romano „Frankenšteinas“ (1818 m.) gotikinio romano stilistika derinama su naujausiomis mokslo žiniomis. Šis kūrinys kartu su amerikiečių rašytojo Edgaro Alano Po siaubo bei mistiniais kūriniais padėjo susiformuoti fantastinei literatūrai.