Žuvis ir traškučiai

Žuvis ir traškučiai Blakpule (Jungtinė Karalystė), patiekti su citrinos skiltele ir petražole

Žuvis ir traškučiai (angl. Fish and chips) – aliejuje kepta žuvis tešloje su aliejuje virtais bulvių traškučiais, vienas populiariausių ir labiausiai žinomų dabartinės britų virtuvės patiekalų. Žuvis ir traškučiai yra dažnas gatvės maistas Jungtinėje karalystėje, taip pat populiarus užsakymas išsinešimui.

Jungtinėje Karalystėje žuvis ir traškučiai pradėti plačiau gaminti maždaug devynioliktojo a. antroje pusėje. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Jungtinėje Karalystėje veikė virš 35 tūkst. žuvies ir traškučių prekyviečių. Šiuo metu patiekalas populiarus ir daugelyje kitų šalių, labiausiai – anglakalbėse Tautų sandraugos šalyse.

Ruošimas ir variantai

Žuvis ir traškučiai popieriuje išsinešimui Black County gyvajame muziejuje

Tradiciškai naudoti riebalai būdavo jautienos, kiaulienos arba avienos taukai. Šiuo metu dažniausiai naudojamas augalinis aliejus, ypač – žemės riešutų aliejus, dėl savo palyginus aukštos smilkimo temperatūros. Senuoju būdu taukuose vis dar ruošia labai nedaug prekyviečių bei įvairūs gyvosios istorijos muziejai.

Dažniausiai naudojamos žuvys yra menkės arba juodadėmės menkės, tačiau dažnai naudojama ir kitokia balta žuvis. Restoranuose ir užkandinėse žuvies rūšis kartais nurodoma pavadinime, pvz., „menkė ir traškučiai“. Prieš ruošiant, pašalinamos ašakos. Tuomet žuvis apvoliojama paprasta skysta tešla iš miltų, vandens ir šiek tiek acto bei maistinės sodos ar kepimo miltelių. Kartais vanduo pakeičiamas alumi arba pienu.

Žuvis tešloje trumpai verdama aliejuje.

Bulvių traškučiai paprastai yra bulvytės fri ar panašiai paruoštos bulvės.

Tradiciškai prieš patiekiant, žuvis ir traškučiai pabarstomi druska ir pašlakstomi actu. Restoranuose dažniau vietoje acto patiekiama su skiltele citrinos. Dažnas garnyras yra trinti žalieji žirneliai, kario padažai. Konkretus patiekimo būdas ir populiariausi garnyrai skiriasi įvairiose Jungtinės Karalystės vietovėse ar kitose valstybėse.

Istorija

Žuvis ir traškučiai istoriškai dažnai būdavo patiekiami laikraštyje. Šiuo metu taip tebedaroma retai ir tik iš tradicijos, tačiau išlaikant higienos reikalavimus iš pradžių įvyniojama į švarų baltą popierių.

Jungtinėje Karalystėje žuvis ir traškučiai paplito maždaug devynioliktojo amžiaus viduryje - antroje pusėje. Tikėtina, kad tokį žuvies ruošimo būdą išpopuliarino žydų imigrantai iš Portugalijos ir Ispanijos. Pirmos žinomos užkandinės, kur kepta žuvis buvo patiekiama su bulvytėmis fri, buvo atidarytos devynioliktojo amžiaus septintajame dešimtmetyje Londone ir Moslyje. Tačiau abu valgiai atskirai egzistavo žymiai seniau, todėl nėra tvirtai žinoma, kada ir kur tiksliai buvo sujungti į vieną patiekalą.

Žuvis ir traškučiai greitai išpopuliarėjo tarp darbininkų klasės. Patiekalo populiarėjimą įtakojo ir sparčiai besivystanti tralinė žvejyba Šiaurės jūroje, bei besiplečiantis geležinkelių tinklas, leidęs pristatyti šviežią žuvį į tankiau apgyvendintus miestus.

Žodis traškučiai (angl. chips) taip pat anglų kalboje pasirodė panašiu metu. Pirmasis žinomas jo panaudojimas nusakyti aliejuje virtus pjaustytus bulvių gabalėlius yra Charles Dickens knygoje „Dviejų miestų istorija“ (angl. A Tale of Two Cities), 1859 m.

George Orwell savo knygoje apie darbininkų klasę „The Road to Wigan Pier“ rašė, kad žuvis ir traškučiai yra vienas iš nedaugelio darbininkų patiriamų komforto akimirkų, ir pavadino patiekalą jų panacėja. Dėl savo kultūrinės svarbos, Antrojo pasaulinio karo metu žuvis ir traškučiai buvo vienas iš nedaugelio patiekalų, kurio prekyba nebuvo ribojama dėl maisto trūkumo.

Nuorodos ir šaltiniai

• Patiekalo istorija
• Paruošimas ir istorija