Siaubo literatūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pirmasis „Vampyro“ leidimas 1819 m.

Siaubo literatūra – literatūros žanras, kurio tikslas skaitytojui sukelti baimės, siaubo jausmą. Dažniausiai joje neapsieinama be antgamtinių personažų, gyvuojančių įvairių tautų mitologijoje: vampyrų, zombių, vilkolakių, vaiduoklių, demonų, trolių ir kt. Tokiame literatūros kūrinyje daugybė šiurpą keliančių vaizdų, antgamtinių reiškinių, paslaptingumo ir įvairiausių netikėtumų, susijusių su neįprastais gyviais, žmogaus mirtimi, baime, mokslo neišaiškintais reiškiniais: mumijos, reinkarnacija ir pan. Kūrinio autoriui svarbiausia žūtbūt sukelti adresatui (skaitytojui ar žiūrovui) nerimą, baimę, šleikštulį ir drebulį.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šio žanro šaknys siekia gilią senovę. Fantastinės literatūros su neatsiejamais siaubo elementais pirmtakais gali būti laikomi Antikos, Indijos, Babilono, keltų epai (Odisėja, Mahabharata, Gilgamešo epas) ir mitologija. XVIII a. šis žanras buvo pavadintas gotikiniu romanu, 1765 m. išleidus anglų meno istoriko Horeso Volpolio kūrinį „Otranto pilis“ (Castle of Otranto), kuriame susiduria realusis ir dvasių pasauliai. Gotikinis romanas pavadinamas siaubo romanu, nes Volpolis stengėsi sujungti viduramžių riterių romano tradicijas su švietėjiško romano ypatybėmis, bandė atkurti viduramžių atmosferą, vaizdavo daug antgamtinių, racionaliai nepaaiškinamų reiškinių. Toliau sekė „Vathek“ (1786), aut. Viljamas Bekfordas, „The Mysteries of Udolpho“ (1794) ir „The Italian“ (1796), aut. Ana Redklif, „The Monk“ (1797), aut. Metju Liuisas. Gotikinės tradicijos buvo tęsiamos XIX a.: „Frankenstein“ (1818), aut. Meri Šeli, taip pat Edgaro Po apsakymuose, „Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde“ (1886), aut. Robertas Stevensonas, „The Picture of Dorian Gray“ (1890), aut. Oskaras Vaildas, „Dracula“ (1897), aut. Bremas Stokeris . Dėka šių siaubo personažų vėliau atsirado garsieji Viktoras Frankenšteinas ir Frankenšteino monstras, Grafas Drakula, Daktaras Džekilas (Dr. Jekyll) ir Misteris Haidas (Mr. Hyde).

XX a. pradžioje didieji siaubo rašytojai buvo Howard Phillips Lovecraft (susiformavo būdingas „Lavkrafto siaubų“, kitaip - kosmicizmo požanris) ir Montagas Džeimsas (ironiški antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius). Kiti: Aldžeronas Blekvudas, Arturas Meičenas, Roaldas Dalis, Džonas Koljeras, Džeraldas Keršas. Didelį poveikį žanro vystymuisi davė 1923 m. pasirodęs Amerikos žurnalas „Weird Tales“, kuriame pradėjo spausdinti pirmuosius savo kūrinius H. Lavkraftas, Klarkas Smitas, Robertas Hovardas, Siberis Kvinas, Robertas Blochas.

Po 1950-jų žymiausi siaubo literatūros atstovai: Shirley Džekson, Ričardas Matesonas, Hansas Eversas, Gustavas Mairinkas („Golem“).

Šiuolaikinė siaubo literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiausiai nusipelnęs yra Stivenas Kingas, parašęs virš 50 vien siaubo ir fantastinių romanų, tokių kaip Švytėjimas, Žalioji Mylia, Kerė, tapusių bestseleriais. Pagal daugumą jo darbų pastatyti kino filmai. Po jo seka Dinas Kuncas, Viljamas Bletis, Aira Levinas, Klaivas Barkeris, Robertas Makamonas, Ana Rais, Lorela Hamilton, Ričardas Leimonas, Peteris Straubas, Vitlis Stryberis, Džekas Kečamas, Džeimsas Herbertas, Remsis Kempbelas, Brajanas Lamlis. Šiam žanrui priskiriami kai kurie Rėjaus Bredberio kūriniai.

Siaubo literatūros kūriniai pelno eilę reikšmingų tarptautinių apdovanojimų, kuriuos skiria Siaubo rašytojų asociacija (Bram Stoker Awards), Tarptautinė siaubo rašytojų gildija, Australijos siaubo rašytojų asociacija (Australian Shadows Award) ir kt.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • H.P. Lovecraft, Supernatural Horror in Literature, 1927, rev. 1934 (kūrinių rinkinys „Dagon and Other Macabre Tales“, Arkham House, 1965).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]