Italijos kultūra

Nuo pat I amžiaus pr. m. e. iki pat XVI a. Apeninų pusiasalis buvo vakarų kultūros centras ir čia susikūrė Romos imperija, Romos Katalikų Bažnyčia, buvo atrasti Barokas ir Renesansas. Šiuo laikotarpiu Italijoje kūrė daug žymių tapytojų, skulptorių, atlikėjų, kompozitorių, matematikų, architektų ir istorikų. Italijos indėlis į kultūrinį ir istorinį Europos paveldą išlieka didžiulis.

Italijoje yra daugiausiai UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo saugomų paveldų pasaulyje - 44 (2010 m.).^[1] Taip pat Italija yra 8 pasaulyje pagal gyvenimo kokybės indeksą, 2 - pagal visuomenės sveikatos priežiūrą, 19 vietoje pagal gyvenimo trukmę.

Dailė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Italijos kilę daugybė svarbių meno ir intelektualinių judėjimų, kurie pasklido visoje Europoje, tokie kaip Renesansas ir Barokas. Italijoje dirbo vieni žymiausių visų laikų menininkų kaip Leonardas da Vinčis, Džotas, Mikelandželas, Botičelis, Fra Andželikas, Tintoretas, Donatelas, Karavadžas, Ticianas, Rafaelis, Berninis, Tiepolas ir daugelis kitų.

Kinas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Italijos kino kultūra prasidėjo keli mėnesiai po Brolių Liumjerų pirmojo kino seanso 1895 m. Pirmasis Italijos kino filmas buvo kelių sekundžių trukmės, vaizduojantis popiežiaus Leo XIII palaiminimą. Italijos kino pramonė susikūrė tarp 1903 ir 1908 metų, kuomet įsikūrė pagrindinės Italijos kino produkcijos kompanijos - Roman Cines, Ambrosio of Turin ir Itala Film. Kitos kompanijos vėliau sparčiai pradėjo savo veiklą Milane ir Neapolyje. Per trumpą laiką kompanijos pasiekė tinkamą filmų kokybę ir jų produkcija pradėjo plisti už Italijos ribų. Italijos kinas buvo vienas iš Benito Mussolini naudojamų propagandos būdų II pasaulinio karo metu.

Po karo Italijos kino kultūra sparčiai plėtėsi ir populiarėjo visame pasaulyje. Žymiausi to meto režisieriai buvo Vittorio De Sica, Federico Fellini, Sergio Leone, Pier Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni ir Dario Argento.

Pastaruoju metu Italijos kinas retai tampa populiarus visame pasaulyje. Tokiomis išimtimis galima vadinti 1997 m. Roberto Benigni sukurtą Gyvenimas yra gražus ir 1994 m. Il Postino (režisierius Michael Radford).

Televizija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Televizijos transliacijos Italijoje prasidėjo 1939 m., kuomet pradėtos bandomosios transliacijos. Tačiau tai truko labai trumpai, nes nuo 1940 m., kai Italija prisijungė prie II pasaulinio karo, visos transliacijos buvo nutrauktos. 1954 m. televizija vėl atgijo, kai susikūrė dvi žiniasklaidos kompanijos - valstybės kontroliuojama RAI kompanija ir vėliau susikūrusi didžiausia komercinė žiniasklaidos kompanija Mediaset.

Kanalas Rai 1 yra pats populiariausias kanalas Italijoje. Antrasis pagal populiarumą - komercinis Canale 5.

Pagal 2008 m. apklausą tik 24% italų pasitiki šalies TV naujienų programomis. Pagal šį rodiklį Italija viena iš trijų šalių, kurios gyventojai labiau pasitiki interneto naujienomis, nei TV naujienų programomis.^[2]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalia pagrindinio šiuolaikinės italų kalbos Dante Aligierio kūrinio „Dieviškoji komedija“ (itališkai Divina Commedia), Italija gali pasigirti ir kitais garsiais rašytojais, poetais ir literatais: Giovanni Boccaccio, Giacomo Leopardi, Alessandro Manzoni, Torquato Tasso, Ludovico Ariosto ir Petrarch, kurio žinomiausia ekspresijos išreiškimo priemonė sonetas, buvo išrasta Italijoje. Žinomi filosofai, tarp kurių yra Giordano Bruno, Marsilio Ficino, Niccolò Machiavelli ir Giambattista Vico. Šiuolaikiniai literatai ir Nobelio premijos laureatai yra poetas Giosu è Carducci (1906), realistinis rašytojas Grazia Deledda (1926), šiuolaikinis teatro autorius Luigi Pirandello (1936), poetai Salvatore Quasimodo (1959) ir Eugenio Montale (1975), satyras ir teatro autorius Dario Fo (1997).

Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Italų kalba Italų kalba yra viena iš romanų kalbų. Italų kalba turi daug dialektų, o moderni italų kalba susiformavo Florencijos, Pizos ir Sienos dialekto pagrindu, dėl šio regiono kultūrinės įtakos – šia kalba parašyta Dantės „Dieviškoji komedija“, kuri laikoma pirmuoju modernios italų kalbos grožinės literatūros darbu, taip pat Petrarkos ir Bokačio darbai.

Italų kalba šioje šalyje kalba apie 60 milijonų žmonių, o likusiame pasaulyje - apie 70 milijonų.^[3]

Mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinės revoliucijos kryptimi pažangą padarė Galilėjo Galilėjus, o Leonardas da Vinčis buvo svarbiausias renesanso žmogus. Italija buvo mokslininkų ir išradėjų namai: fizikas Enrico Fermi komandos, kuri pastatė pirmą branduolinį reaktorių, vadovas; astronomas Giovanni Domenico Cassini; fizikas Alessandro Volta, elektrinės baterijos išradėjas; matematikai Lagrange ir Fibonacci; radijo išradėjas Nobelio fizikos premijos laureatas Guglielmo Marconi; ir Antonio Meucci, vienas iš telefono išradėjų.

Muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Italų kultūroje svarbų vaidmenį vaidino muzika - nuo liaudies muzikos iki klasikos. Pagimdžiusi operą, Italija aprūpina daugelį klasikinės muzikos fondų. Instrumentai, naudojami klasikinėje muzikoje, kaip pianinas ir smuikas, buvo išrasti Italijoje, ir daugelis egzistuojančių klasikinės muzikos formų, kaip simfonija, koncertas ir sonata, randa savo šaknis Italijoje. Tarp garsiausių Italijos kompozitorių yra renesanso kompozitoriai Palestrina ir Claudio Monteverdi, baroko kompozitoriai Domenico Scarlatti, Arcangelo Corelli ir Antonio Vivaldi, klasikos kompozitoriai Paganini ir Rossini, bei romantizmo kompozitoriai Verdi ir Puccini. Šiuolaikiniai Italijos kompozitoriai, tokie kaip Berio ir Nono, yra reikšmingi bandomosios ir elektroninės muzikos išsivystyme.

Nobelio premijos laureatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 2010 m. Italija turi 20 Nobelio premijos laureatų. Pirmieji 1906 m. šią premiją laimėjo poetas Giosuè Carducci ir mokslininkas Camillo Golgi.

Paskutinis italas, laimėjęs Nobelio premiją yra 2007 m. triumfavęs genetikos mokslininkas Mario Capecchi.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Italijos sportas

Populiariausias sportas šalyje yra futbolas (Serie A lyga yra viena žinomiausių pasaulyje). Krepšinis tarp populiariausių antras. Taip pat populiarūs tinklinis, vandensvydis, fechtavimasis, regbis, dviračių lenktynės, ledo ritulys (daugiausia Milane, Trentino-Alto Adidžė ir Veneto regionuose) ir Formulės-1 lenktynės.

Žiemos sportas yra populiariausias šiaurėje, kuriose italai konkuruoja tarptautiniuose čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse. Sportas yra įtraukiamas ir į festivalius - Palio ir Gondola (regata) rungtynės vyksta Venecijoje kiekvieną rugsėjo pirmąjį sekmadienį.

Sporto rungtys šalyje išsivystė nuo gladiatorių kovų Antikinėje Romoje koliziejuje iki klubinių futbolo komandų kovų Olimpiniame Romos stadione.

Italijos šventės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventė	Data	Pavadinimas italų kalba
Naujieji metai	sausio 1 d.	Capodanno
Trys karaliai	sausio 6 d.	Epifania
Velykų sekmadienis	data kilnojama (žr. Velykos)	Pasqua
Velykų pirmadienis	data kilnojama (žr. Velykos)	Lunedì di Pasqua
Išsivadavimo diena	balandžio 25 d.	Liberazione
Darbo žmonių diena	gegužės 1 d.	Festa del Lavoro
Respublikos diena	birželio 2 d.	Festa della Repubblica
Žolinės	rugpjūčio 15 d.	Assunzione or Ferragosto
Visų šventųjų diena	lapkričio 1 d.	Ognissanti
Nekaltasis Prasidėjimas	gruodžio 8 d.	Immacolata Concezione
Kalėdos	gruodžio 25 d.	Natale
Šv. Steponas	gruodžio 26 d.	Santo Stefano

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ World Heritage List
↑ OUR NEW DIGITAL FRIEND? WE NOW TRUST ONLINE NEWS AS MUCH AS WE TRUST TV AND NEWSPAPERS Archyvuota kopija 2009-02-09 iš Wayback Machine projekto.
↑ A language of Italy

v • a • r

Europos šalių kultūros

[1] World Heritage List

[2] OUR NEW DIGITAL FRIEND? WE NOW TRUST ONLINE NEWS AS MUCH AS WE TRUST TV AND NEWSPAPERS Archyvuota kopija 2009-02-09 iš Wayback Machine projekto.

[3] A language of Italy

[1]

[2]

[3]