Serbentas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ribes
Ilgakekis serbentas (Ribes spicatum)
Ilgakekis serbentas (Ribes spicatum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Šeima: Agrastiniai
(Wikispecies-logo.svg Grossulariaceae)
Gentis: Serbentas
(Wikispecies-logo.svg Ribes)
Pogentės
  • R. subg.Berisia
  • Agrastai (R. subg. Grossularia)
  • R. subg. Grossularioides
  • R. subg. Parilla
  • R. subg. Ribes

Serbentas (lot. Ribes, vok. Johannisbeeren) – monotipinės agrastinių (Grossulariaceae) šeimos daugiamečių uogakrūmių gentis, paplitusi Šiaurės pusrutulio šaltojo ir vidutinio klimato juostose, taip pat Vidurio ir Pietų Amerikos kalnuose.

Genčiai priklauso žemi arba vidutinio aukščio krūmai (1-2 m), lygiomis ir dygliuotomis šakomis. Lapai pražanginiai, skiautėti. Žiedai smulkūs, susitelkę į kekes, vaisiairaudonos, juodos, gelsvos sultingos uogos su keliomis arba daug sėklų, augančios kekėmis. Uogos viršuje – apyžiedžio liekanos.

Serbentai auginami soduose, taip pat auga drėgnuose miškuose, upių ir ežerų pakraščiuose. Žydi balandžiogegužės mėnesiais. Uogos prinoksta lieposrugpjūčio mėnesiais. Lietuvoje savaime auga 3 rūšys ir dar kelios auginamos.

Ūkinė ir maistinė reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Serbentų uogos valgomos šviežios, konservuotos, šaldytos. Iš jų verdama uogienė, kompotas, gaminami marmeladas, sirupas, želė, vynai, sultys, daromi balzamai. Jos rekomenduojamos dietinei mitybai, naudingos vaikams. Plačiai naudojamos konditerijos pramonėje, dėl gražios spalvos maišomos į kitų uogų ir vaisių gaminius. Lapuose ir pumpuruose susitelkusių eterinių aliejų komponentai naudojami parfumerijoje. Uogos, lapai ir pumpurai vartojami ir liaudies medicinoje.

Juodieji serbentai[taisyti | redaguoti kodą]

Juodųjų serbentų uogos ir jų produktai didina organizmo atsparumą infekcijoms, padeda pašalinti sunkiuosius metalus ir radioaktyviąsias medžiagas, gydo nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, gastrito, vartojamos sergant avitaminoze, gerina širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo organų veiklą. Juodiesiems serbentams specifinį kvapą suteikia eteriniai aliejai, jie slopina uždegimus, varo šlapimą ir gydo nuo reumato.

Aromatingi juodųjų serbentų lapai vartojami kaip prieskonis sūdant ir rauginant kopūstus, agurkus, pomidorus.

Raudonieji ir baltieji serbentai[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonuosiuose ir baltuosiuose serbentuose vitaminų yra mažiau nei juoduosiuose. Raudonųjų serbentų uogos askorbo rūgšties turi nuo 26 iki 83 mg/proc., o baltųjų serbentų – nuo 34 iki 66 mg/proc. Taip pat yra cukraus (9-10 %), rūgščių (2 %), karotino, makro ir mikroelementų, pektinų.

Raudonųjų ir baltųjų serbentų uogos bei jų produktai gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, stabdo aterosklerozę, stiprina kraujagyslių ir kapiliarų sieneles, gydo nuo virškinimo trakto spazminio kolito ir enterokolito. Šių serbentų uogos gaivina, malšina troškulį, gerina apetitą, sukelia prakaitavimą, todėl geriamos peršalus, didina skrandžio sulčių rūgštingumą, aktyvina žarnyno peristaltiką.

Morfologiniai serbentų požymiai ir biologinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Serbentų krūmų stiebai išauga iš pumpurų, esančių požeminėje dalyje. Tai nuliniai arba pašakniniai ūgliai, kurie pradeda šakotis antraisiais metais. Ant nulinių stiebų pirmaisiais metais išaugę šoniniai ūgliai vadinami pirmosios eilės šoninėmis šakutėmis, kitais metais išaugę – antrosios eilės šoninėmis šakutėmis ir t. t. Stiebai intensyviai auga tik per pirmuosius trejus metus, po to jų augimas sulėtėja. Stiebų kaita vyksta nevienodai – juodųjų serbentų auga greičiau negu raudonųjų. Taip krūme daugėja šakų, jis atjaunėja. Vietoj išgenėtų šakų kasmet išauga pakaitiniai stiebai. Krūmams senstant jų mažėja.

Žiediniai serbentų pumpurai pradeda formuotis metai prieš derėjimą. Juodųjų serbentų žiediniai pumpurai mišrūs (iš jų išauga ne tik žiedai, bet ir šakutės), o raudonųjų serbentų – mišrūs ir paprasti (iš jų išauga tik uoginės kekės). Juodųjų serbentų gausiausiai dera pirmosios ir antrosios vienmetės šakutės, o raudonųjų ir baltųjų – vienmetis prieaugis ir vaisinės šakutės, esančios ant dviejų trejų metų medienos.

Šaknų sistemą sudaro daug stambių šaknų, kai kurios jų pasiekia 2 m gylį. Dauguma šaknų yra viršutiniame 10-60 cm dirvos sluoksnyje metro spinduliu.

Krūmų aukštis svyruoja nuo 0,5 iki 2 m. Jie gali būti išsiskleidę, vidutiniškai išsiskleidę ir labai išsiskleidę.

Serbentų žydėjimo procesas skiriasi. Juodieji serbentai pradeda žydėti gegužės pirmą arba antrą dekadą, raudonieji ir baltieji – keliomis dienomis anksčiau. Žydi iki trijų savaičių: juodieji serbentai – kai skleidžiasi lapai, o raudonieji ir baltieji – prieš jų išsiskleidimą. Juodieji serbentai visiškai skiriasi savidulkos procesu. Raudonieji ir baltieji paprastai būna savidulkiai. Geromis meteorologinėmis sąlygomis ar vabzdžių apdulkinti kitų veislių dulkelėmis juodieji serbentai užmezga daugiau stambesnių uogų, gaunamas gausesnis derlius.

Serbentai pakankamai ištvermingi žiemą: pakelia net iki -30 °C temperatūrą. Ypač ištvermingi žiemą raudonieji ir baltieji serbentai, mažiau – juodieji. Jų ūgliai dažniau pašąla.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Gentyje apie 150 rūšių:

Veislės[taisyti | redaguoti kodą]

Juodųjų serbentų veislės[taisyti | redaguoti kodą]

Juodųjų serbentų selekcija pradėta gana neseniai. Iki 1930 metų pasaulyje buvo tik apie 60 juodųjų serbentų veislių, braškių tuo metu žinota per 2000, agrastų – 1500, raudonųjų ir baltųjų serbentų – 200 veislių. Didžiausia įtaką juodųjų serbentų selekcijai Amerikoje ir Vakarų Europoje turėjo Berbanko ir Mauerio tyrimai, o RusijojeVavilovo ir Mičiurino darbai. Juodųjų serbentų selekcija pradėta tuo metu, kai botanikos, genetikos, augalų fiziologijos ir citologijos tyrimai leido ne tik teoriškai paaiškinti gautus eksperimentų rezultatus, bet ir numatyti strategiją, parengti ilgalaikes selekcijos programas.

Atsparios šalčiui ir grybinėms ligoms juodųjų serbentų veislės išvestos sukryžminus juodųjų serbentų europinio porūšio (R. nigrum ssp. eropaeum) veisles su juodųjų serbentų sibirinio porūšio (R. nigrum ssp. sibiricum) bei aldaninio serbento (R. dikuscha) formomis. Šiuo metu platinamos veislės yra juodųjų serbentų europinio, sibirinio, europinio porūšio skandinavinės formos (R. nigrum ssp. scandinavicum), europinio ir sibirinio porūšio, europinio porūšio ir aldaninio serbento, sibirinio porūšio ir aldaninio serbento, europinio bei sibirinio porūšių ir aldaninio serbento hibridai.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje juodųjų serbentų selekciją 1946 m. pradėjo Ipolitas Štaras. Iš juodųjų serbentų europiniam porūšiui priklausančių veislių tarpveislinio kryžminimo būdu jis sukūrė veisles:

Aldona Misevičiūtė pradėjo tarpveislinius juodųjų serbentų, priklausančių europiniam porūšiui, kryžminimus su veislėmis, kilusiomis iš juodųjų serbentų europinio porūšio ir aldaninio serbento. Sukūrė veisles:

Nuo 1963 m. kryžminimams naudojamos hibridinės veislės, kilusios iš juodųjų serbentų europinio ir sibirinio porūšių. Tarpveisliniams kryžminimams naudojamas iš juodųjų serbentų europinio bei sibirinio porūšio ir aldaninio serbento kilusias veisles Antanas Ryliškis sukūrė veisles:

Šiuolaikinėje selekcijoje modeliuojant juodųjų serbentų veislių parametrus, daugiausia dėmesio kreipiama į uogų kokybę. 1994 m. Valstybiniam augalų veislių tyrimo centrui perduotos veislės „Laimiai“, „Pilėnai“ ir „Joniniai“, gautos tarpveisliniu kryžminimu, o veislės „Almiai“ ir „Vyčiai“ – savidulkos metodais (veislių autoriai – A. Misevičiūtė, T. Šikšnianas, D. Vitkauskaitė), 1995 m. – „Gagatai“, „Kriviai“ ir „Kupoliniai“, gautos tarpveisliniu kryžminimu (veislių autoriai A. Misevičiūtė, T. Šikšnianas, D. Vitkauskaitė, A. Sasnauskas).

Į tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą įtrauktos šios juodųjų serbentų veislės:

Raudonųjų ir baltųjų serbentų veislės[taisyti | redaguoti kodą]

XI amžiuje raudonieji ir baltieji serbentai buvo populiarūs Vakarų Europoje (Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kt.), iš ten ir kilo daugelis dabartinių veislių. Šiaurės Amerikoje raudonieji serbentai paplitę labiau už juoduosius.

Nors į tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą įtraukta nedaug raudonųjų ir baltųjų serbentų veislių (Erstling aus Vierländen, Jonkheer van Tets, Olandų raudonieji ir Olandų baltieji), šių serbentų auginimas turi senas tradicijas. Dabartinis veislių sortimentas pratęsia uogų sezoną kelis mėnesius - nuo ankstyvųjų Jonkheer van Tets iki vėlyvųjų naujos kartos Detvan, Tatran, Slovakia veislių.

Versliniuose soduose patartina auginti:

1989-1991 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute tirtų raudonųjų serbentų veislių derlingumas (t/ha).

1 – Olandų raudonieji, 2 – Altaiskaja rubinovaja, 3 – Jonkheer van Tets,
4 – Nenagliadnaja, 5 – Nr.10, 6 – Rondom, 7 – Fertödi 56 piroš.

Baltųjų serbenų veislės[taisyti | redaguoti kodą]

Produkcija[taisyti | redaguoti kodą]

Tūkstančiai tonų
(2008 m.)
Flag of Russia.svg Rusija 288
Flag of Poland.svg Lenkija 196
Flag of Ukraine.svg Ukraina 24
Flag of Austria.svg Austrija 19
Flag of the United Kingdom.svg Jungtinė Karalystė 13
Flag of Germany.svg Vokietija 10,5
Flag of Denmark.svg Danija 10
Flag of New Zealand.svg Naujoji Zelandija 8,5
Flag of France.svg Prancūzija 7,6
Flag of Hungary.svg Vengrija 6,4


Commons-logo.svg Vikiteka: Serbentas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka