Mosių valstybės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sahelio regionas:
Mosių valstybės
MossiCavalry.jpg
Šalis: Burkina Fasas, šiaurės Gana, šiaurės Togas, šiaurės Beninas
Tautos: mosiai ir kitos gurų tautos
Valstybės: Uagadugu, Jetenga, Tenkadogo, Gurma ir kt.
Sahelio regionai2.png
Sahelio civilizacijos regionai:
Senegambija (1), Vakarų Sahelis (2), Mosiai (4), Hausalandas (5), Kanem-Bornu (6), Adamava (9), Darfūras (7)

Mosių valstybės – mosių ir jiems giminingų gūrų etninių grupių sukurtos ir valdomos valstybės, klestėjusios VIII–XVIII a. Sahelio dalyje, dabartinio Burkina Faso teritorijoje ir gretimose teritorijose šiauriniame Toge, Ganoje, Benine, pietrytiniame Malyje. Jose buvo sukurta aukšta ir savita mosių kultūra. Jos sudarė dalį Sahelio civilizacijos.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Mosių valstybės susiformavo Sudano klimato teritorijoje, kur vyrauja savanos. Šis regionas užėmė teritorijas į pietus nuo milžiniško Nigerio vingio. Didžioji dalis teritorijos sutapo su Voltos baseino aukštupiu. Vakarinėje dalyje svarbiausia upė buvo Juodoji Volta, centrinėje dalyje – Baltoji ir Raudonoji Volta. Rytinė dalis apėmė dalį Nigerio baseino, kur svarbiausios upės buvo Beli, Goruolis, Gudebas ir Dargolis.

Rytuose ir pietryčiuose mosių valstybės ribojosi su Hausų valstybėmis (Borgu, Kebi ir kt.), šiaurėje ir vakaruose – su Vakarų Saheliu (regiono pasienyje gyvenusios tautos buvo dogonai, senufai, fulbiai). Į pietus buvo Akanalandas (brongų valstybės Bonas ir Džiamanas).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Valstybių kūrimasis sutapo su gūrų tautų migracijomis iš jų protėvynės šiaurinėje Ganoje. Legendos mini pirmąsias valstybes Dagombą ir Mamprusį iš kur buvo keliamasi į pietus (nanubai, gondžai) bei šiaurę. Viena iš legendų pasakoja apie Dagombos princesę Nienegą, kuri paliko savo tėvynę ir pabėgo į šiaurę. Ten ji ištekėjo už bisų genties atstovo Rialle, kuriam pagimdė sūnų Uedraogo. Šis, gavęs dovanų ir karių iš savo senelio, užvaldė bisų teritorijas ir įkūrė naują miestą – Tenkodogą.

Uedraogo turėjo tris sūnus. Vyriausias, Diaba Lompo, įkūrė savo karalystę (Gurmą) rytuose su sostine Fada Ngurma, antrasis sūnus Rava įkūrė Zandoma karalystę šiaurėje, o trečiasis, Zungrana, liko valdyti Tenkodoge. Šio sūnus Ubri praplėtė karalystės teritorijas gurunsių ir kibisių genčių sąskaita. Jis savo sostinę įkūrė Uagadugu mieste, buvusiame tarp Tenodongo ir Zandomos.

Skirtingi mokslininkai sirtingai datuoja mosių valstybių įkūrimo faktą. Datos įvairuoja nuo XI iki XV mūsų eros amžiaus.

Klestėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mosiai-Gurmanciai.png

Didžiąją dalį istorijos mosiai buvo pasidalinę tarp keturių pagrindinių savo karalysčių: Tenkodogo, Gurmos, Uagadugu ir Zandomos (kurią vėliau pakeitė Jatenga). Be šių buvo dar keliolika smulkių karalysčių, kurios pripažino vasalitetą didžiosioms. Į mosių kultūrinį arealą pateko ir daug kitų etninių grupių karalysčių pietuose ir vakaruose. Dalis jų kalbėjo giminingomis gurų kalbomis: Mamprusis, Gurunsis, Čokosi, Dagomba, Gondža, Nanumba, Va, Gvandė, Basari, Kotokoli, Buna ir kt., o dalis – kitomis kalbomis: Uatara, Gvirikas, Kenedugu ir kt.

Nors šios valstybėlės turėjo bendrą kultūrinę tapatybę, dalijosi bendra kultūra ir tradicijomis, politiškai jos niekada nesusivienijo. Penktojo Uagadugu valdovo Komdimie laikais Uagadugu siekė įgyti politinę hegemoniją mosių valstybių teritorijose. Jis sugebėjo pajungti daug smulkesnių valstybėlių, paskirdamas į jas savo vadytojus, tituluojamus dima. Tai priartino Uagadugu nuo konfederacijos lyderės prie centralizuotos valstybės. Nepaisant reformų, mosių politinė vienybė niekuomet nebuvo įgyvendinta, taigi, kai kuriuose šaltiniuose minima Mosių imperija niekuomet nesukurta.

Kovos su musulmonais[taisyti | redaguoti kodą]

Mosių valstybės visada masino jų vakarinius ir šiaurinius kaimynus – musulmoniškas Vakarų Sahelio tautas, kurios sukurdavo galingas imperijas Nigerio slėnyje. Į šiaurę nuo mosių valstybių buvęs Songajus nuolat kariavo su šiauriausia mosių karalyste Jatenga, kuri 1328–1477 m. siaubė jų teritorijas ir netgi sugebėjo trumpam paimti kontrolę viename svarbiausių miestų – Timbuktu. Tačiau XV a. viduryje Songajui sustiprėjus ir pradėjus siekti imperinių ambicijų, Songajaus imperija paskelbė šventą karą prieš mosius. 1497 m. šiaurinės mosių karalystės buvo nukariautos, tačiau islamo plėtra šalyje buvo lėta, ir mosiai išsaugojo savo vietines religijas bei savitą tapatybę.

Kuomet 1591 m. Songajų nukariavo Maroko karalystės Saadi dinastija, mosiai vėl atgavo suverenitetą. Karalystės suklestėjo pelningos prekybos dėka ir buvo svarbiausios tarpininkės tarp musulmoniškos šiaurės ir Aukso kranto pietuose. Nepaisant ekonominio klestėjimo, joms ne kartą teko ginti savo nepriklausomybę nuo šiaurinių imperijų – Bamanų imperijos XVIII a. ir Sokoto kalifato bei Masinos imperijos XIX a. Nepaisant bandymų islamizuoti mosius, jie didžiąja dalimi liko pagonys.

Kolonizacija[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. vokiečių, britų ir prancūzų keliautojai rengė žygius į mosių valstybes krašto gilumoje. Aktyviausi čia buvo prancūzai, kurie tyrinėjo ir užkariavo kraštą tiek iš vakarų (t. y. iš Senegambijos), tie iš pietų (iš Dramblio Kaulo Kranto). Pajungę didžiąją dalį kitų gūrų valstybių, 1896 m. jie paėmė paskutinį mosių avanpostą Uagadugu. Taip dauguma mosių valstybių atiteko Prancūzijos Vakarų Afrikai. Tik pietinės pasidalijo Britų imperija ir Vokietija.

Prancūzų suformuotoje Aukštutinės Voltos kolonijoje tradicinis mosių Uagadugu lyderis išlaikė gana stiprias pozicijas, ir jam patikėta pagrindinė valdžia. Jam talkino 5 prancūzų skirti ministrai, atsakingi už skirtingas valdas.

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.