Kanemas–Bornu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kanem-Bornu)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sahelio regionas:
Kanem-Bornu
Group of Kanem-Bu warriors.jpg
Šalis: šiaurės rytų Nigerija, pietryčių Čadas, šiaurės Kamerūnas
Tautos: kanuriai, bagarai, bagirmiai
Valstybės: Kanemas, Bornu
Sahelio regionai2.png
Sahelio civilizacijos regionai:
Senegambija (1), Vakarų Sahelis (2), Mosiai (4), Hausalandas (5), Kanem-Bornu (6), Adamava (9), Darfūras (7)

Kanem-Bornu – istorinis Sahelio civilizacijos regionas aplink Čado ežerą ir ties Šari upe. Šis regionas yra dabartinių Nigerijos (Borno valstija), Čado (Ežero, Kanemo, Hadžero-Lamiso, Šario-Bagirmio regionus), Nigerio (Difos departamentas) ir Kamerūno (Tolimosios Šiaurės regionas) teritorijose. Jo pavadinimas yra kilęs iš dviejų stipriausių čia egzistavusių valstybių: Kanemo ir Bornu.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Čado ežeras

Kanem-Bornu užima didelę Čado lygumą, kurios centre telkšo Čado ežeras, istoriškai nuolat keitęs savo teritoriją. Svarbiausios krašto upės priklauso Čado baseinui: Šaris ir Logonė (pietryčiuose), Ngada (pietvakariuose), Komadugu Jobė (vakaruose), Bahr el Gazelis (rytuose).

Pietinė regiono dalis savo gamta stipriai skiriasi nuo šiaurinės. Jai būdingos derlingos ir molingos dirvos, vadinamos firki, o dėl vandeningų Šario ir Logonės upių yra daug drėgmės. Šiaurinėje dalyje, kur beveik nėra upių, vyrauja sahelinis sausas klimatas. Svarbiausi dabartiniai regiono miestai yra Ndžamena, Maiduguris, Kuseris, Bama, Difa.

Regionas dar vadinamas Centriniu Sudanu, yra įsiterpęs tarp Hausalando vakaruose ir Darfūro rytuose. Rytuose jis atsiremia į Guera masyvą, o vakaruose – į Mandaros kalnus. Šiaurėje nuo regiono driekiasi dykuminiai regionai, o pietuose – savana (Adamavos istorinis regionas).

Etninė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Kanurių kalbos aplink Čado ežerą

Regionui būdinga didžiulė etninė įvairovė, kuri susiformavo dėl daugkartinių migracijų, vykusių į šį regioną. Čia susimaišę gyvena gyventojai, priklausantys dviems kalbinėms šeimoms. Manoma, kad seniausias etninis substratas buvo čadinėmis kalbomis (Semitų-chamitų kalbos) kalbantys gyventojai, tarp kurių vėliau apsigyveno Centrinio Sudano grupės ir Sacharos kalbinės grupės atstovai (Nilo-Sacharos kalbos).

Didžiausia regiono grupė yra kanuriai (kalbantys viena Sacharos kalbų) ir jų etninės subgrupės kanembu, tumariai. Į pietus nuo ežero daug bagarų (arabų). Pietryčiuose didelė etninė grupė yra bagirmiai (Centrinio Sudano kalba). Pietinėje regiono dalyje, susimaišę su aukščiau minėtomis tautomis, gyvena smulkios čadinėmis kalbomis kalbančios tautelės: kotokai, budumai, kuseriai, makariai ir kt.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Centrinio Sudano istorija yra viena mažiausiai žinomų ir tyrinėtų Sahelyje, todėl kol kas keliama daug klausimų. Pradedant Halocenu, visa dabar sausringa Kanem-Bornu teritorija buvo padengta milžiniško ežero (Mega-Čado, 350 tūkst. kv. km.), kuris išsilaikė iki pat I tūkst. pr. m. e. vidurio, ir nuo tada pradėjo mažėti. Slūgstant ežerui į dumblingas ir derlingas teritorijas ėmė keltis žmonės.

Sao civilizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Sao civilizacija.

Kanem-Bornu regionas turi vieną ilgiausių istorijų visame Sahelio regione. Jau V a. pr. m. e. Čado ežero pietuose, molingose firki lygumose, aukštą žemdirbių kultūrą sukūrė Sao tauta, kurie statė mūrines įtvirtintas gyvenvietes, gamino dailią keramiką, lydė geležį. Jos kūrėjai kalbėjo čadinėmis kalbomis. Išlikę mitai pasakoja apie migracijas per dykumą iš šiaurės, kas leidžia daryti prielaidas apie egzistavusius senovinius kontaktus per dykumą su Šiaurės Afrikos pakrante ir netgi Azija.

Didžiausio suklestėjimo ši priešistorinė civilizacija sulaukė IX-XIII a., kuomet pasiekė klasikinį laikotarpį ir klestėjo ekonomiškai. Sao kultūra klestėjo iki XV a. Spėjama, kad ją sunaikino iš rytų įsiveržę klajokliai bagarai ir užgožė Kanemo karalystė.

Kanemas[taisyti | redaguoti kodą]

Kanemas XIII a.
Pagrindinis straipsnis – Kanemas.

Kanemas kūrėsi nuo VII a. šiaurės rytinėse Čado pakrantėse ir daug kultūros pasiekimų perėmė iš Sao. Jo įkūrimas priskiriamas klajokliams zaghava, kurie įkūrė pirmąją dinastiją Duguva. Šioje valstybėje formavosi kanembu etnosas. XIII a. Kanemas pasiekė didžiausią klestėjimą ir kontroliavo ne tik istorinį Kanem-Bornu regioną, bet ir dideles dykumos teritorijas šiaurėje.

Jao, Bornu, Bagirmi[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Bornu ir Bagirmi.

XIV a. regone prasidėjo istoriniai kataklizmai, kurie pirmiausia reiškėsi kaip klajoklių šiaurės tautų puldinėjimai. Viena tų tautų buvo bulala, kilusi nuo Fitri ežero. XIV a. pab. bulala antpuoliai privertė paskutinįjį Kanemo valdovą palikti sostinę ir išsikelti į vakarus, t. y. vakarines Čado pakrantes. ten buvo įkurta nauja valstybė Bornu.

Bulala tuo tarpu sukūrė Jao sultonatą. Likę nekontroliuojamos pietrytinės regiono sritys iki XVI a. konsolidavosi ir sukūrė Bagirmi valstybę.

XVI a. pradžioje, valdant Ali Gaji (1497–1515), Bornu ėmė atkariauti prarastas sritis, užimdamas Jao sultonatą. Valdant Idris Aluma (1571–1603), Bornu pasiekė savo zenitą, suvienydamas visą Kanem-Bornu regioną, įjungdamas Bagirmi ir kitas smulkesnes valstybes.

Fulbiai[taisyti | redaguoti kodą]

XVIII a. vėl reiškėsi byrėjimo ir silpimo tendencijos. 1808 m. regioną užėmė fulbiai, vykdantys fulbių džihadą. Jie sugriovė ilgalaikę Bornu sostinę Ngazargamu ir vertė vietos gyventojus atsiversti į ortodoksinį islamą. Vienas Bornu lyderis įsitvirtino naujoje sostinėje Kukavoje ir 1846 m. į Bornu sostą sėdo jo sūnus Umaras.

Nuo tada Bornu reiškėsi nuolatinis silpimas, ir XIX a. pabaigoje regionas neatlaikė augančios kaimyninio Vadajaus konkurencijos. Atsikūrusi Bagirmio valstybė buvo priversta pripažinti Vadajaus valdžią.

1893 m. Sudano karvedys Rabih az-Zybayir užkariavo Bagirmi ir Bornu. Tai paskatino greitą šių valstybių kolonizaciją ir padalinimą tarp Vakarų kolonijinių valstybių.