Raudų siena

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:31°46′36″N 35°14′3″E / 31.77667°N 35.23417°E / 31.77667; 35.23417

„Raudų siena“ vakare

Raudų siena (hebr. הכותל המערבי HaKotel HaMa'aravi), dar vadinama Vakarinė sienaŠventyklos kalno atraminės sienos dalis Jeruzalėje. Maždaug pusė šios sienos yra 516 m. pr. m. e. pastatytos ir 70 m. e. m. romėnų sugriautos Antrosios šventyklos likučiai. Likusi dalis yra pristatyta po VII a.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Sienos statyba[taisyti | redaguoti kodą]

1850 m. graviūra

Anot Biblijos, Saliamono šventykla buvo pastatyta ant Šventyklos kalno X amžius pr. m. e., o 586 m. pr. m. e. ją sugriovė babiloniečiai. Antroji šventykla buvo baigta statyti 516 m. pr. m. e.. Apie 19 m. pr. m. e. Erodas I Didysis pradėjo šventyklos rekonstrukciją. Jis dirbtinai supylė žemes, kad išplėstų šventyklos pagrindą. Šiandien Raudų siena ir yra vakarinė Šventyklos kalno atraminės sienos, kuri laikė dirbtinį pylimą, dalis. Siena buvo pastatyta iš tašyto baltojo akmens luitų (luito vidutinis aukštis 1–1,2 m, ilgis – 1,5–3 m, o kai kurie yra iki 12 m ilgio) nenaudojant rišamojo skiedinio. 70 m. pirmojo žydų-romėnų sukilimo metu Jeruzalę ir šventyklą sugriovė romėnai[1].

Romos imperija ir krikščionybė I–V a.[taisyti | redaguoti kodą]

135 m. po Bar Kokhbos sukilimo (dar vadinamo Trečiuoju žydų sukilimu) žydams buvo uždrausta lankytis Jeruzalėje. II a. ir III a. Romos imperatoriai žydams leido lankytis mieste ir melstis Alyvų kalne bei Šventyklos kalne[2]. Konstantino I–jo valdymo laikais Romos imperija priėmė krikščionybę, ir žydams buvo leista įeiti į miestą vieną kartą per metus, – devintą Avo mėnesio dieną[3] - ir prie išlikusios Raudų sienos apraudoti sugriautas Šventyklas[4]. 425 m. žydai kreipėsi į Bizantijos imperatoriaus Teodozijaus II–jo žmoną Aeliją Eudokiją, kad žydams būtų leista laisvai melstis Jeruzalėje, ir toks leidimas buvo suteiktas. Žydai galėjo persikelti gyventi į Jeruzalės miestą[5].

Viduramžiai 500–1500 m.[taisyti | redaguoti kodą]

X a.XI a. žydų autoriai Abraomas Ben Meira Ibn Ezra, Ahimazas ben Paltielis, Solomon ibn Gabirolis ir kt. Raudų sieną mini kaip religinių apeigų vietą[6]. 1333 m. Ispanijos žydų keliautojas Isakas Heilo (Isaac ben Joseph ibn Chelo[7]) rašė apie arabų karalių Omarą, kuris 637 m. užkariavo Palestiną. Karalius prisiekė, kad Šventyklos griuvėsių vietoje pastatys naują šventyklą, bet jis negalėjo rasti tos vietos. Prie karaliaus priėjęs senas žmogus pasakė: „aš galiu parodyti, kur yra Šventyklos vieta, bet Jūs turite pažadėti, kad Raudų siena liks mums“. Karalius pažadėjo, Šventyklos vieta buvo parodyta. Viskas buvo išvalyta ir toje vietoje buvo pastatyta graži mečetė, Uolos katedra (arab. مسجد قبة الصخرة) arba Omaro mečetė, o Raudų siena buvo palikta žydams[8]. 1334 m. Isakas Heilo rašė: „Omaro šventykla stovi priešais Raudų sieną, kuri vadinama „Gailestingumo vartais“ ir žydai ateina čia melstis. Šiandien ši siena – viena iš septynių Švento miesto stebuklų[9]. 1187 m. Jeruzalę užėmęs Saladinas žemę prie Raudų sienos, kaip labdarą, skyrė Maroko naujakuriams. Namų kvartalas buvo pastatytas 4 m atstumu nuo sienos[10].

Pirmas islamo autorius, paminėjęs Raudų sieną, buvo Išakas al Ansari (Ishaq al-Ansari) 1328 m. Jo rašytame rankraštyje „Bab al-Nab“ Raudų siena minima esanti pietvakarinėje Haram-aš Šarifo (al-Haram al-Sharif arab. الحرم الشريف) (Šventyklos kalnas) dalyje[11], o 1488 m. italų rabinas Obadja iš Bertinuro rašė: „Raudų siena vis dar stovi, kuri pastatyta iš didžiulių storų akmenų, kokių Romos ar kitose žemėse neteko matyti[12].

Osmanų imperija 1517–1917 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Saliamono siena Jeruzalėje, Žan–Leonas Žeromas, XIX a.

1517 m. Jeruzalę, kuria nuo 1250 m. valdė mameliukai, užėmė Osmanų sultonas Selimas I. Turkai geranoriškai žiūrėjo į žydus. Tūkstančiai žydų, pabėgėlių iš Ispanijos, kuriuos 1492 m. ištrėmė Ferdinandas II Katalikas ir Izabelė I, sveikino turkus.

1538 m. sultonas Suleimanas Puikusis aplink miestą pastatė 4,5 km ilgio gynybinę sieną, kuri dabar juosia Jeruzalės senamiestį. XVI a. antroje pusėje Suleimanas Puikusis leido žydams melstis prie Raudų sienos, o turkų architektas Mimaras Sinanas jiems pastatė koplytėlę[13]

Per šimtmečius žemė aplink sieną buvo užstatyta pastatais, o prie jos žydai galėjo prieiti siaurais gatvių labirintais per marokiečių kvartalą. 1840 m. gegužę Ibrahimas Paša šariato įstatymu uždraudė žydams laisvai prieiti prie sienos, garsiai melstis ir rodyti savo maldos knygas. Buvo įvestas mokestis.

Žydų raudojimo vieta, 1844 m. graviūra

XIX a. viduryje rabinas Jozefas Švarcas (Joseph Schwarz) rašė: Prie šios sienos visi mūsų broliai lankėsi per kiekvieną religinę šventę ir iškilmę… Ji taip pat yra lankoma dabar, nors ir ne taip gausiai, kiekvieno penktadienio popietę, o kai kas net lanko kasdien. Niekas iš musulmonų nekimba, nes mes turime labai seną Konstantinopolio sultono įsaką, leidžiantį čia lankytis, nors Didžioji Porta šią mūsų teisę apmokestino mokesčiu, kuris yra nedidelis[14].

Augant Raudų sienos lankytojų skaičiui, prasidėjo žydų bendruomenės nepasitenkinimas ir nesutarimai su vietos gyventojais, gyvenusiais prie sienos. Žydai norėjo lengvesnio priėjimo ir didesnio ploto apeigoms, o vietiniai skundėsi dideliu triukšmu. Žydai panoro išsipirkti žemės sklypą prie sienos[15]. 1830 m. pabaigoje turtingas žydas Shemarya Luria bandė nupirkti pastatus prie Raudų sienos[16], o 1850 m. žydas Abdulahas iš Bombėjaus norėjo nupirkti Raudų sieną, bet abiem nepavyko[17]. 1869 m. Jeruzalėje įsikūrė rabinas H. M. Gelbšteinas (angl. Hillel Moshe Gelbstein), kuris sutarė, kad kiekvieną dieną prie Raudų sienos būtų atnešami stalai ir suolai. Čia jis ilgą laiką organizavo judaizmo studijų grupes ir minyan (hebr. מנין). Jis parengė planą, kaip įsigyti prie Raudų sienos esančius kiemus, kad būtų galima ten įrengti tris Sinagogas – „Perušimo“ (hebr. פרושים ), žinomo kaip Vilniaus Gaonas, Hasidino (hebr. חסידים ) ir Sefaro (hebr. ספרדי Ispanijos žydai)[18]. Jis taip pat bandė atgaivinti senovės paprotį – „garbės sargybą“, kuri, anot talmudo, stovėjo prie Šventyklos kalno. Jis išsinuomojo prie sienos namą, samdė vyrus, kad šie stovėtų prie Šventyklos kalno vartų, bet visa tai truko neilgai. H. M. Gelbšteinui pritrūko pinigų, be to, vietos arabai reiškė pasipiktinimą[19].

„Raudų siena“ 1870 m.

1877 m. Didysis Jeruzalės muftijus priėmė žydų pasiūlymą pirkti marokiečių kvartalą, bet dėl pačių žydų bendruomenės ginčų sandoris sunkiai ėjo į priekį. 1887 m. prancūzų filantropas baronas Edmondas de Rotšildas bandė nupirkti ir nugriauti marokiečių kvartalą žydų garbei ir jų nuopelnams[20]. Pasiūlymą nagrinėjo Osmanų Jeruzalės gubernatorius Raufas Paša bei Jeruzalės muftijus Mahometas Huseini (Mohammed Tahir Mustafa Tahir al-Husayni). Sandėris buvo palaimintas, bet atidėtas, nes valdžia nugriautoje vietoje neleido jokių statybų, o aplinką norėjo apsodinti medžiais. Žydams neleido pilnai kontroliuoti šios vietos, o tai reiškė, kad pašaliečiai prie Raudų sienos galės daryti ką nori, net važinėti mulais, kas kėlė maldininkams daug nepatogumų[21].

Raudų sienos teritoriją 1895 m. ketino nupirkti Pinsko žydų emigranto sūnus, hebrajų lingvistas ir leidėjas rabinas Chaimas Hiršensonas (Chaim Hirschensohn), bet jis bankrutavo[22].

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą nesėkmingai išpirki žemę mėgino ir Palestinos statybos bendrovė. 1914 m. spalį Jeruzalės gubernatorius Zakei Bėjus (Zakey Bey) pasiūlė parduoti 25 marokiečių kvartalo namus už 20 000 £. Už šiuos pinigus ketinta iškelti musulmonų šeimas ir priešais Raudų sieną įveisti visuomeninį sodą. Bet žydų vietos bendruomenė tiek pinigų neturėjo. Po kelių mėnesių Turkijos administracija Jeruzalėje sulaukė vietos musulmonų spaudimo, ir žydams buvo uždrausta prie sienos naudoti suolus ir deginti žvakes. Bet šį nemalonų žydams incidentą Hakham Baši pavyko atšaukti[23].

Britų valdymas 1917–1948 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Žydų legiono kariai prie Raudų sienos 1917 m.

1917 m. gruodžio 11 d. britų armija, vadovaujama Edmundo Alenbi, palaužė turkų pasipriešinimą ir užėmė Jeruzalę. E. Alenbi pažadėjo, „kad kiekvienas šventas pastatas, paminklas, šventa vieta, šventovė, tradicijų vieta arba visų trijų religijų maldos vietos bus išsaugotos ir apgintos pagal egzistuojančias dabar teisės normas, nes jų ištikimas tikėjimas yra šventas[24].

1919 m. sionistų lyderis Chaimas Veicmanas kreipėsi į Jeruzalės britų karo gubernatorių, pulkininką, serą Ronaldą Storsą (angl. Ronald Storrs) ir pasiūlė 75 000 £[25] – 100 000 £[26] už sklypą prie Raudų sienos bei iškeldinti vietos gyventojus. R. Sorsenas buvo sužavėtas tokios idėjos ir tikėjosi, kad dalį pinigų pavyks skirti vietos musulmonų švietimo tikslams. Nors derybų pradžia buvo optimistiška, dėl stipraus musulmonų pasipriešinimo derybos žlugo[27].

1920 m. pradžioje dėl Raudų sienos įvyko pirmasis žydų–arabų konfliktas. Musulmonų valdžios nurodymu buvo atliekamas nedidelis viršutinės sienos dalies remontas. Žydai sutiko, kad remontas reikalingas, ir kreipėsi į britų administraciją, kad darbus atliktų neseniai įkurtas Antikos departamentas.

1926 m. Palestinos sionistų vadovas F. H. Kišas (angl. F. H. Kisch) nesėkmingai bandė nupirkti visą rajoną apie Raudų sieną, kad būtų galima įrengti atvirą aikštę su sėdimomis vietomis maldininkams. 1928 m. Sionistų organizacija pranešė, kad Aukščiausias Palestinos administratorius Džonas Čenseloras (angl. John Chancellor) tiki, kad Raudų siena turi priklausyti žydams ir klausia: „kodėl nei vienas pasaulio žydų filantropas dar nenupirko jos?[28].

1928 m. rugsėjo neramumai[taisyti | redaguoti kodą]

Ši Mehitza prie sienos 1928 m. tapo konfrontacijos tarp žydų, arabų ir britų katalizatoriumi.

1928 m. rugsėjo 28 d. Jom Kipuras šventės metu britų policija jėga nuvertė pertvarą (Mehitza), kuri maldos metu skyrė vyrus nuo moterų. Moterys, kurios bandė sutrukdyti, buvo mušamos sulaužytos medinės pertvaros strypais. Iš pagyvenusiu maldininkų buvo atimamos kėdės. Šie policijos veiksmai sukėlė viso pasaulio žydų pasipiktinimą. Vyriausias Jeruzalės rabinas Josifas Chaimas Zonenfeldas išplatino pranešimą, reikalaujantį pasmerkti šventos vietos išniekinimą. Įvairių kolektyvų vadovai kvietė surengti visuotinį streiką. Jeruzalėje įvyko didžiulis mitingas, po kurio įsiaudrinusi minia užpuolė policijos būstinę. Policijos komisaras E. Kitrutch policijos veiksmus pavadino Osmanų Status quo pažeidimu, nes pagal ankstesnį susitarimą žydams buvo draudžiama Raudų sienos prieigose statyti kėdes ir pertvaras. Jis žydų bendruomenei pranešė, kad pertvara pašalinta pagal šį susitarimą ir gautą iš Aukščiausios Musulmonų Tarybos skundą. Arabai buvo sunerimę, kad žydai nori išplėsti savo teises prie sienos ir taip užvaldyti Al-Aqsa mečetę[29]. Britų vyriausybė išplatino pranešimą, pateisinanti incidentą, ir apkaltino žydų Raudų sienos parapijos seniūną, tuo pabrėždama, kad pertvaros pašalinimas buvo būtinas, bei išreiškė apgailestavimą dėl šio fakto[30].

Plačiai išpūsta arabų kampanija dėl žydų ketinimo užimti mečetę apėmė visą šalį. Atsakydama į arabų nuogąstavimus, Žydų Nacionalinė Taryba pareiškė: „mes ryžtingai ir nuoširdžiai skelbiame, kad joks žydas niekada neketino ir negalvojo įsibrauti į musulmonų šventas vietas, bet mūsų arabų broliai turi pripažinti žydų teisę ir atsižvelgti į vietas Palestinoje, kurios jiems yra šventos“. Taryba pareikalavo, kad britų administracija nusavintų sieną žydams[31].

1928 m. spalį muftijus Aminas Alhuseini organizavo statybas virš Raudų sienos, kurių metu statybinės medžiagos krito maldininkams ant galvų[32]. Gavus britų leidimą, buvo pradėta mečetės, esančios šalia sienos, rekonstrukcija ir pastatytas minaretas. Buvo paskirtas muedzinas, kuris kviesti į maldą ir sufijos apeigoms turėjo priešais Raudų sieną. Žydai tai įvertino kaip provokaciją[33][34]. Žydai protestavo, įtampa augo.

1928 m. lapkritį vyriausybė išleido Baltąja knygą „Vakarų arba Raudų siena Jeruzalėje: Kolonijos valstybės sekretoriaus memorandumas“, kurioje pabrėžiama, kad „žydai gali atsinešti prie sienos tik tuos papildomus daiktus, kurie buvo apibrėžti turkų valdymo laikais“. Po kelių mėnesių Hadži Aminas[35] (arab. ملا أبو الحسن أرديكاني) britų administratoriui skundėsi: „žydai prie sienos atsineša dar daugiau stalų ir suolų, o prie sienos vedančius takus iškabino šviestuvais[36].

1929 m. Palestinos sukilimas[taisyti | redaguoti kodą]

1929 m. vasarą muftijus pareikalavo, kad būtų atidarytas akligatvis pietinėje Raudų sienos pusėje. Atidarius naują praėjimą buvo galima laisvai praeiti nuo Uolos katedros iki sienos. Bet mulai, praeidami siaurais skersgatviais, žydų maldos vietoje dažnai palikdavo krūvas ekskrementų. Tai, kartu su prie sienos vykdomos statybos darbais bei ribotų žydų priėjimu prie sienos, atvedė prie protestų prieš britų valdžią, kuri liko abejinga šiems arabų veiksmams[37].

Rugpjūčio 14 d. po pavienių užpuolimų prieš besimeldžiančius prie Raudų sienos žydus, 6 000 žydų demonstrantų minia praėjo Tel Avivo gatvėmis šaukdama „Siena yra mūsų“. Rugpjūčio 15 d., pirmą Avo mėnesio dieną, 300 jaunų žydų su sionistų vėliavomis sugiedojo himną prie Raudų sienos. Rugpjūčio 16 d. 2 000 arabų musulmonų minia atėjo prie Raudų sienos ir sudegino maldininkų liturginius daiktus bei jų knygas. Prasidėjo neramumai, kurie išplito po visą šalį ir privedė prie Hebrono žudynių[38]. Prasidėjo Antrasis Palestinos sukilimas[39].

1930 m. tarptautinė komisija[taisyti | redaguoti kodą]

1930 m. Britų vyriausybė, reaguodama į 1929 m. neramumus, sudarė komisiją, skirtą „Nustatyti arabų, žydų teises ir jų reikalavimus dėl Vakarų arba Raudų sienos“. Tautų Sąjunga patvirtino komisiją su sąlyga, kad jos nariais nebus britai.

Žydai reikalavo Komisijos pripažinti, kad Raudų siena – šventa žydų vieta ne tik Palestinos, bet ir viso pasaulio žydams, ir prašė dekretu nustatyti, kad žydai turi teisę netrukdomai prie sienos rinktis, melstis ir atlikti tam skirtus ritualus.

Žydų Nacionalinės Tarybos pirmininkas Davidas Jelinas (David Yellin), kalbėdamas priš Komisiją, pasakė: „pradėdami vertinti šiandieninės žydų tautos atkaklumą, kuri neteko visko, kas yra šventa ir brangu šioje gimtojoje žemėje: protėvių kapų, didžiųjų karalių kapų, Šventųjų pranašų kapų ir, visų pirma, jų nuostabiausių šventyklų vietų. Viskas buvo atimta ir liko tik vienos pusės mažos sienos dalelytė, kuri iš vienos pusės rėmėsi į buvusią Šventyklą. Prieš šią pliką akmeninę sieną ši tauta stovi po atviru dangumi per vasaros karščius, žiemos lietų ir išlieja savo širdį Dievui danguje[40].

Komisija nutarė, kad siena ir šaligatvis prie jos yra marokiečių kvartalas ir priklauso musulmonams. Bet žydai turi laisvai prieiti prie Raudų sienos ir gali švenčių metu naudoti šofarą. Musulmonams uždrausta naudoti prie sienos transporto priemones (mulus) bei kitaip trukdyti žydams melstis[41].

Jordanijos okupacija 1948–1967 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Po 1948 m. Arabų–Izraelio karo Jeruzalės senamiestis su Raudų siena atiteko Jordanijai. Pagal 1949 m. taikos sutarties VIII skyrių, Izraelio žydams buvo numatytas priėjimas prie Raudų sienos. Bet per tolesnius devyniolika metų, nežiūrint į nuolatinius Izraelio vadovybės ir žydų organizacijų kreipimusis į JTO bei kitas tarptautines organizacijas, kad susitarimas būtų vykdomas, Jordanija atsisakė vykdyti šį punktą. Žydai galėjo aplankyti Raudų sieną tik įvažiavę į Jordanijos teritoriją, o pasuose neturėjo būti Izraelio vizos ir antspaudo[42]. Tuo laikotarpiu prie sienos lankėsi tik Jordanijos kareiviai ir turistai. Žydai maldai rinkosi ant Siono kalno, iš kur matėsi Raudų siena. Tūkstančiams piligrimų Siono kalnas tapo žemės lopinėliu, kuriame vyko tradicinės šventės ir trys Šaloš Regalim festivaliai[43].

Nepriklausomas Izraelis 1967 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Po Izraelio pergalės 1967 m. šešių dienų kare Raudų siena perėjo į izraeliečių kontrolę. Penktasis Izraelio premjeras Ichakas Rabinas momentą, kai Izraelio kariai pasiekė Raudų sieną, aprašė taip: „vienas įspūdingiausių momentų šešių dienų kare, kuris simbolizavo didžiulę pergalę buvo, kai pirmieji parašiutininkai, vadovaujami IGP vado Guro, pasiekė sienos akmenis ir pajuto šios vietos jausmus ir emocijas. Niekada nebuvo ir niekada nebus kitos tokios akimirkos, kaip ši. Šio įvykio iš anksto niekas neorganizavo ir niekas tam nebuvo pasiruošęs, tai buvo kaip Dievo apvaizdos įsikišimas: garsiai verkiantys kariai dėl pakeliui žuvusių draugų, Kadiš maldos žodžius po 19–kos metų tylos išgirdusi Raudų siena, gedulo ašaros, džiaugsmo šūksniai ir Hatikvah giesmė[44].

Po 48 val., be vyriausybės įsakymo, buvo pradėtas griauti marokiečių kvartalas. Chaimas Hercogas, kuris vėliau tapo šeštuoju Izraelio prezidentu, asmeniškai dalyvavo valymo darbuose: „kai mes atėjome prie Raudų sienos, prie jos buvo pastatytas tualetas... mes nusprendėme jį nugriauti ir tada gimė mintis, kad reikia išvalyti visą prie sienos esantį plotą…, tai buvo istorinis momentas, kurio vėliau galėjo ir nebūti… Mes žinojome, kad kitą šeštadienį, birželio 14 d., bus žydų Šavouot šventė ir daugelis norės čia ateiti pasimelsti.., iki tol viskas turi būti užbaigta[45].“

Siauras šaligatvis, kuriame per dieną tilpo iki 12 000 žmonių, buvo perdaryta į 400 000 vietų aikštę[46]. Aikštė dabar tęsiasi iki žydų kvartalo. Pietinė sienos dalis buvo praplatinta ir jos ilgis nuo 30 m padvigubėjo, o 4 m plotis priešais sieną išsiplėtė iki 40 m. Iki 1967 m. buvusi 120 m² vieta tapo 20 000 m² aikšte[47].

Per dešimtmečius Raudų sieną aplankė milijonai turistų ir piligrimų bei Izraelį aplankę oficialūs asmenys.

Raudų sienos reikšmė judaizme[taisyti | redaguoti kodą]

Judaizme Raudų siena gerbiama kaip vienintelė išlikusi šventa Šventyklos liekana. Ši vieta žydams tapo vilties, atgimimo simboliu, žydų tautos dvasiniu simboliu, kelionės į šventą vietą tikslu.

Tradicinis žydų mokymas sako, kad Raudų sieną pastatė Karalius Dovydas, ir siena atsirado kartu su Pirmąja Šventykla[48]. Žydų midrašo tekstas nurodo į Šventyklos vakarinę sieną, „kuri niekados nebus sugriauta[49]. Beveik du tūkstantmečius žydai į Jeruzalę galėjo sugrįžti tik kartą per metus ir apraudoti Šventyklų sugriovimą. Kadangi po Šventyklų sugriovimo tiksli jų buvimo vieta tapo nebežinoma, žydai specialiai vengė Šventyklos kalvos, bijodami įžengti į švenčiausią Šventyklos vietą (Kodeš HaKodašim), kurioje buvo saugomi Toros ritiniai ir į kurią įžengti galėjo tik aukščiausi dvasininkai. Ši vieta susijusi su Sandoros skrynia, perkelta iš Dievo susitikimo su Moze vietos į Šventyklą. Pasak rabinų tekstų, Šechina – Dievo atspindys, jo galia – niekada neapleido sienos, todėl žydai ėmė melstis prie jos[50]. Žydai tiki, kad sukilimą atlaikiusi Vakarinė siena – Dievo jiems duoto pažado, kad dalis Šventyklos liks stovėti kaip Dievo nenutrūkstamo ryšio su Izraelio tauta ženklas, tesėjimas.

Žydai tiki, kad kai Romos imperatorius Vespasianas nurodė sugriauti Šventyklą, Arabijos karaliui Pangarui liepė sugriauti vakarinę Šventyklos sieną. Pangaras to padaryti negalėjo, nes Dievas buvo pažadėjęs, kad siena niekada nebus sugriauta. Kai Titas paklausė, kodėl šis to nepadarė, Pangaras atsakė, kad siena liks stovėti kaip priminimas apie tai, ką Titas įveikė, ir primins žydams apie Romos pergalę. Bet Pangaras buvo nubaustas[51]. Legenda teigia: jei pro Raudų sienos akmenis pradės sunktis vanduo, tai reiškia, kad pasirodys Mesijas[52].

Raudų siena ir islamas[taisyti | redaguoti kodą]

Musulmonams Raudų siena yra Al-Aqsa mečetės dalis (dešinėje viršuje).

Pradžioje musulmonai sieną vadino el-Mabka (dejavimo vieta). Vėliau sieną pradėjo vadinti al-Burak siena ir tai šventa musulmonų vieta, kur Mahometas buvo pasodintas ant sparnuoto žirgo Burako ir pakilo į dangų. 1328 m. Ibn Furkah rankraštyje mini, kad Burakas Mahometą paėmė už Bab al-Nab (senovinis Šventyklos kalno pavadinimas) prie pietvakarinių al-Burak sienos vartų (Raudų sienos)[53] .

1973 m. gruodį Saudo Arabijos karalius Abdullah bin Abdul Aziz Alsaudas pasakė: „tik musulmonams ir krikščioniams Jeruzalė yra šventa vieta. Žydai ten neturi ir neturėjo jokiu teisių“. Apie Raudų sieną jis pasakė: „Tegu jie pasistato kitą sieną ir gali prie jos ten melstis[54]. Raedas Salahas (arab. رائد صلاح), Islamo judėjimo Izraelyje lyderis, rašė: „Raudų siena – visos jos dalys, vartai ir kt. - yra neatskiriama Al-Aqsa mečetės dalis... Raudų siena yra dalis vakarinės Al-Aqsa mečetės bokšto dalis, kurią oficiali Izraelio bažnyčia klaidingai vadina Raudų siena. Siena – šventos Al-Aqsa mečetės dalis[55].

Lapeliai su didžiausiais troškimais sienos plyšyje

Žydų papročiai – rašteliai sienoje[taisyti | redaguoti kodą]

Milijono žmonių pasaulyje papročiu tapo parašyti raštelį ir įkišti į Raudų sienos plyšį. Jame prašoma sėkmės, suteikti sveikatos, turtų, pagelbėti ir t. t. Pirmą kartą ši tradicija paminėta knygoje „Sefer Tamei Ha-minhagim U’mekorei Ha-dinim“. Joje pasakojama, kaip didis žydų išminčius ir Kabalos žinovas, rabinas Chaimas ibn Ataras parašė raštelį su prašymu materialiai padėti savo mokiniui ir liepė jam šį raštelį įkišti į Raudų sienos plyšį[56]. Tvirtinama, kad rabino Ataro mokiniui greitai nusišypsojo laimė.

Teigiama, jog paminėti žmogaus vardą šventoje vietoje yra ypač veiksminga. Pagal išminčių mokymą, pagrindinis maldos aspektas - tai darbas, kurį žmogus atlieka širdyje. Taigi parašant maldą, prašymas jau padarytas. Tiesiogiai žmogaus vardas ir jo prašymas prie Raudų sienos veikia geriau ir malda priimama greičiau. Nenuostabu, kad tokioje vietoje nuoširdi malda negali praeiti nepastebėta.

2000 m. kovo 26 d. popiežius Jonas Paulius II taip pat parašė ir į sieną įkišo savo raštelį[57].

Nuomonė apie Raudų sieną[taisyti | redaguoti kodą]

Žydų ir Izraelio nuomonė[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelis žydų mano, kad Raudų sienos užėmimas buvo istorinis šansas. 2007 m. Jeruzalės tyrimų Instituto atlikta apklausa parodė, kad 96 % Izraelio žydų pasisako už tai, kad Izraelis neatsisakytų Raudų sienos suvereniteto[58]. Bet po 1967 m. šešių dienų karo nedidelė kraštutinės pakraipos žydų grupė, vadovaujama antisionisto Džoelio Teitelbaumo, manė kitaip. D. Teitelbaumas išleido dekretą, draudžiantį lankyti ir melstis prie Raudų sienos[59], nes ji buvo užimta sionistų kareivių. Jis tvirtino, kad Šventyklos lopinėlis atiteko „užsienio okupantams“.

Žinomas ekspertas Samuelis Berkovičius (Shmuel Berkowitz)[60] knygoje „Šventos vietos karai“ nurodo, kad musulmonai Raudų sieną pradėjo laikyti šventa vieta tik prieš 100 metų. Jis argumentuoja tuo, kad 1914 m., 1965m. ir 1990 m. „Waqf“ leidinuose Raudų siena neminima kaip šventa vieta ir su „al-Burak“ islamo enciklopedijoje tokio ryšio taip pat nėra[61].

Vaizdas iš aukštai

Palestiniečių nuomonė[taisyti | redaguoti kodą]

Palestinos valdžia nelaiko Raudų sienos žydų religinių apeigų vieta, ypač po 1917 m. Balfūro deklaracijos[62]. Jeruzalės muftijus Sheikh Ekrima Sa'id Sabri (arab. عكرمة سعيد صبري) mano, kad Raudų siena priklauso tik musulmonams[63]. 2000 m. jis pareiškė: „nėra nei vieno Al-Burak sienos akmenėlio, susijusio su Jeruzale. Žydai pradėjo melstis prie Raudų sienos tik XIX a., pradėję plėtoti savo tautinius siekius“. Po metų jis pasakė: „nėra nei vieno Raudų sienos akmens, kuris liestų žydų istoriją. Žydai negali teisiškai reikalauti šios sienos nei besąlygiškai, nei istoriškai. 1930 m. Tautų Lygos Komitetas pritarė, kad žydai ten melstųsi, bet jokiais būdais nepripažino, kad siena priklauso jiems[64] (interviu Vokietijos žurnalui „Die Welt“, 2001 m. sausio 17 d.)

Egiptiečių nuomonė[taisyti | redaguoti kodą]

Egipto Religijos reikalų ministras Mahmoud Hamdi Zakzouk tvirtina, kad Raudų siena nėra žydų šventa vieta. Egipto aukštas religinis vadovas, muftijus Nasr Fradid Wassel, dekretu nurodo, kad Raudų siena visada liks musulmonų, nes dalis vakarinės sienos yra Al-Aqsa mečetė, ir kad siena bus viso pasaulio musulmonų iki „pasaulio pabaigos“. Musulmonams yra draudžiama Al-Burako sieną vadinti Raudų siena[65]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Raudų siena (Jeruzalė)
  2. Jacob Neusner (2001 m.). “Judaism and the Land of Israel”, Understanding Jewish Theology, 79 psl.. ISBN 1-58684-090-8.
  3. Tiša be Av
  4. Graham Harman (2008 m.). “The Holiness of the „Holy Land“”, A History of Palestine. Princetono universiteto leidykla, 24 psl.. ISBN 0-691-11897-3.
  5. Dore Gold (2007 m.). The Fight for Jerusalem 988-1048. Regnery, 56 psl.. ISBN 1-59698-029-X.
  6. Raudų sienos išsaugojimo fondas
  7. Jerusalem Quotations: Jewish, Christian, Muslim
  8. Zev Vilnay (2003 m.). “How the Wall was discovered”, Legends of Palestine, 61-2 psl.. ISBN 0-7661-4128-4.
  9. Elkan Nathan Adler (2004 m.). “The Roads from Jerusalem, by Isaac ben Joseph ibn Chelo (1334)”, Jewish Travellers. Routledge, 131 psl.. ISBN 0-415-34466-2.
  10. Graham Harman (2008 m.). “The Mufti and the Wailing Wall”, A History of Palestine. Princetono universiteto leidykla, 225 psl.. ISBN 0-691-11897-3.
  11. Simone Ricca (2007 m.). “Notes to Chapter One”, Reinventing Jerusalem. I. B. Tauris, 212 psl.. ISBN 1-84511-387-X.
  12. Shulman Yaakov Dovid (1992 m.). “A Letter to My Father”, Pathway to Jerusalem. JAV: CIS Publishers, 59 psl.. ISBN 1-56062-130-3.
  13. TIME, Jerusalem as Jesus Saw it
  14. Palestinos geografija ir istorija, Rabinas Jozefas Švarcas, 1850 m.
  15. JT 1968 m. vasario 23 d. ataskaita
  16. Dovid Rossoff (1998 m.). “The Era of Suffering: 1800-1840”, Where Heaven Touches Earth. Jeruzalė: Guardian Press, 186 psl.. ISBN 0-87306-879-3.
  17. „Tikra istorija“, Jeruzalės regiono archeologas, Izraelio senovės specialistas Juvalas Barušas (Yuval Baruch)
  18. Dovid Rossoff (1998 m.). “Bound Within the Walls: 1840-1870”, Where Heaven Touches Earth. Jeruzalė: Guardian Press, 231 psl.. ISBN 0-87306-879-3.
  19. Meir Ben Dov; Naor, Mordechai; Aner, Ze'ev (1983 m.). “IV: Sanctity, Law and Customs”, The Western Wall. Izraelis: Ministry of Defence Publishing House, 83-97 psl.. ISBN 965-05-0055-3.
  20. Dovid Rossoff (1998 m.). “Beyond the Walls: 1870-1900”, Where Heaven Touches Earth. Jeruzalė: Guardian Press, 331 psl.. ISBN 0-87306-879-3.
  21. Israel Stockman-Shomron (1984 m.). “Jerusalem in Islam: Faith and Politics”, Israel, the Middle East and the Great Powers. Transaction Publishers, 43 psl.. ISBN 965-287-000-5.
  22. Leidėjų Hiršensonų šeima Jeruzalėje 1882-1908 m.
  23. Martinas Gilbertas (1996 m.). “War, 1914-1917”, Jerusalem in the Twentieth Century. Londonas: Chatto & Windus, 42 psl.. ISBN 0-7011-3070-0.
  24. Hunt Janin (2002 m.). “Pilgrimages During the British Mandate and Under the Israelis (1917 - 2001)”, Four Paths to Jerusalem. McFarland & Company, 192 psl.. ISBN 0-7864-1264-X.
  25. Martin Gilbert (1996 m.). “British Military Rule, 1918-1919”, Jerusalem in the Twentieth Century. Londonas: Chatto & Windus, 69 psl.. ISBN 0-7011-3070-0.
  26. Bernard Wasserstein (2001 m.). “Trouble on the Temple Mount”, Divided Jerusalem. Londonas: Profile Books, 323 psl.. ISBN 1-86197-333-0.
  27. Naomi Shepherd (1999 m.). “From Conquest to Colony”, Ploughing Sand: British Rule in Palestine. Londonas: John Murray, 42 psl.. ISBN 0-7195-5707-0.
  28. Naomi Shepherd (1999 m.). “The Law Factory”, Ploughing Sand: British Rule in Palestine. Londonas: John Murray, 111 psl.. ISBN 0-7195-5707-0.
  29. Anis F. Kassim (1998 m.). “Special Report”, The Palestine Yearbook of International Law 1996-1997. Martinus Nijhoff, 375 psl.. ISBN 90-411-1009-7.
  30. Hillel Danziger (1990 m.). “The Kosel Affair”, Guardian of Jerusalem. Niujorkas: Artscroll, 452-470 psl.. ISBN 0-89906-458-2.
  31. Ritchie Ovendale (2004 m.). “British Paramountcy over Arabs and Zionists”, The Origins of the Arab-Israeli Wars. Pearson Education, 71 psl.. ISBN 0-582-82320-X.
  32. Alan Dershowitz (2003 m.). “5: Were the Jews Unwilling to Share Palestine?”, The Case For Israel. Naujasis Džersis: John Wiley & Sons, 43 psl.. ISBN 0-471-46502-X.
  33. Ritchie Ovendale (2004 m.). “The "Wailing Wall" Riots”, The Origins of the Arab-Israeli Wars. Pearson Education, 71 psl.. ISBN 0-582-82320-X.
  34. Graham Harman (2008 m.). “The Mufti and the Wailing Wall”, A History of Palestine. Princetono universiteto leidykla, 230 psl.. ISBN 0-691-11897-3.
  35. http://www.northill.demon.co.uk/relstud/aminhaji.htm Arabų religinis veikėjas Hadži Aminas
  36. Abd al-Wahhāb Kayyālī (1978 m.). “The Lull: 1923-1929”, Palestine: A Modern History. Routledge, 140 psl.. ISBN 0-85664-635-0.
  37. Meir Ben Dov; Naor, Mordechai; Aner, Ze'ev (1983 m.). “VI: The Struggle for the Wall”, The Western Wall. Israelis: Ministry of Defence Publishing House, 123-137 psl.. ISBN 965-05-0055-3.
  38. Martin Gilbert (1977 m.). “Jerusalem, Zionism and the Arab Revolt 1920-1940”, Jerusalem Illustrated History Atlas. Londonas: Board of Deputies of British Jews, 79 psl.. ISBN 0-905648-04-8.
  39. 1929 m. antrasis Palestinos sukilimas
  40. Meir Ben Dov; Naor, Mordechai; Aner, Ze'ev (1983 m.). “VI: The Struggle for the Wall”, The Western Wall. Israelis: Ministry of Defence Publishing House, 123-137 psl.. ISBN 965-05-0055-3.
  41. JT 1968 m. vasario 23 d. ataskaita
  42. Marc Howard Ross (2007 m.). “Digging up the past to contest the present: politics and archeology in Jerusalem’s Old City”, Cultural Contestation in Ethnic Conflict. Kembridžo universiteto leidykla, 179 psl.. ISBN 0-521-87013-5.
  43. Raphael Israeli (2002 m.). “Introduction: Everyday Life in Divided Jerusalem”, Jerusalem Divided: The Armistice Regime, 1947-1967. Jeruzalė: Routledge, 6 psl.. ISBN 0-7146-5266-0.
  44. Jeruzalės diena, Knesetas, 1995 m. gegužės 29 d.
  45. Eyal Weizman (2007 m.). Hollow Land. Londonas: Verso Books, 38 psl.. ISBN 978-1-84467-125-0.
  46. Meron Benvenisti (1998 m.). “Hollowed Ground”, City of Stone: The Hidden History of Jerusalem. Kalifornijos universiteto leidykla, 82 psl.. ISBN 0-520-20768-8.
  47. 1967 m. birželis, Praeities valymas
  48. Frishman, Avraham; Kum Hisalech Be’aretz, Jeruzalė 2004 m.
  49. Midrašas, Šir Hašhirim Rabah, 2–8 skyriai
  50. Karščiausias pasaulio taškas: Jeruzalė
  51. Rabbah bar Nahmani aimana (rauda) 1:32
  52. Sienos „ašarojimas“ skatina apmąstymams
  53. Simone Ricca (2007 m.). “Notes to Chapter One”, Reinventing Jerusalem. I. B. Tauris, 212 psl.. ISBN 1-84511-387-X.
  54. Bernard Wasserstein (2001 m.). “Annexation”, Divided Jerusalem. Londonas: Profile Books, 233 psl.. ISBN 1-86197-333-0.
  55. Šeich Salahas: Vakarų siena priklauso musulmonams
  56. Sperling, Avraham Yitzchak. Sefer Tamei Ha-minhagim U’mekorei Ha-dinim; Inyanei Hilula D’Rashbi, 270 psl. Shai Le-morah Publishing Jeruzalė, 1999 m.
  57. Izraelio Užsienio reikalų ministerija
  58. Haaretz, apklausos rezultatai
  59. Haaretz.com
  60. Kalno Šventyklos žemės registre nėra
  61. Shragai, Nadav, Ha'aretz, 2001 m. sausio 9 d. "The Wars over the Holy Places", Shmuel Berkowitz
  62. Balfūro deklaracija
  63. Žydai neturi teisės į Raudų siena Jeruzalėje, Palestinos balsas, 1998 m. birželio 12 d.
  64. Arabų lyderis neigia žydų Šventyklos kalno istoriją
  65. Žydai neturi jokios teisės reikalauti Al-Burak sienos

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Raudų siena – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Nuotraukos
Žinomų žmonių nuotraukos prie „Raudų sienos“
Media
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.