Hasidinis judaizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Hasidiniai judaistai

Hasidinis judaizmas (Chasidut חסידות „atsidavęs“, „pasišventęs“) – Haredi žydų judėjimas, atsiradęs Rytų Europoje XVIII a. dėl judaizmo religijoje vykusios monotonijos bei dvasinio džiaugsmo praradimo. Jo pagrindinis įkūrėjas – rabinas Israelis ben Eliezeris (16981760), siekęs judaizmo dvasinio atgaivinimo tarp žydų, įsigilinusių į Talmudo įstatymus bei pamokymus. Didžiausias hasidinio judaizmo priešininkas ir kritikas buvo Vilniaus Gaonas Elijahu Ben Solomonas, sukūręs net savo antihasidinį judėjimą, pavadintą Mitnagdim (oponentai).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]