Rudoji nykštukė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rudoji nykštukė Gliese 229B. Kairėje – Palomaro observatorijos nuotrauka, dešinėje – Hablo kosminio teleskopo. Nykštukė sukasi apie kitą, daug stambesnę žvaigždę (kairėje)

Rudosios nykštukės – dydžiu tarpinę tarp žvaigždžių ir planetų padėtį užimantys kosminiai objektai, pernelyg maži, kad juose galėtų vykti branduolinės (vandenilio virsmo heliu) reakcijos[1]. Žvaigždėms įprastos branduolinės reakcijos galimos tik jei dangaus kūno masė viršija maždaug 0,08 M_\odot (Saulės masių), arba 80 Jupiterio masių.

Dangaus kūno priskyrimas kategorijai[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu tebevyksta diskusijos kam (rudosioms nykštukėms ar planetoms) priskirti maždaug ties maždaug 13 Jupiterio masių (M_J) riba esančius dangaus kūnus. Bet kuriuo atveju ties šia riba jau galimos deuterio, o maždaug ties 65M_J taip pat ir ličio branduolinės reakcijos. Dėl visą tūrį apimančios konvekcijos rudoji nykštukė neturi chemiškai skirtingų vidaus sluoksnių. Kai kada šie dangaus kūnai turi savo planetų. Daugiausia pagal spektro ypatumus žinomos rudosios nykštukės skirstomos į M, L, T ir Y klases (Y klasė šalčiausia). Daugiausia energijos išspinduliuojama infraraudonojoje spektro dalyje. Mažiausia žinoma rudoji nykštukė yra apie 8 M_J[2], ji turi savo planetų sistemą. Ginčijamasi ir dėl žinomo 7 M_J objekto [3] , teigiant, jog nors ir planetos dydžio, jis greičiausiai atsirado kitaip. Stambios planetos dydžio kūnas, susiformavęs ne kaip planeta (iš proplanetinio disko, o kaip žvaigždė vadinamas planema (planetos masė - nors šis terminas nėra plačiai prigijęs).

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Didesnėse nykštukėse matmenis tada palaiko daugiausia degeneruotų dujų spaudimas (kaip baltosiose nykštukėse), mažesnėse - daugiau Kuloninės jėgos (kaip planetose). Dėl šių dviejų kartu veikiančių mechanizmų šios stadijos rudosios nykštukės visos yra gana panašaus, daugmaž Jupiterio dydžio. Dabartiniai modeliai numato, jog rudosios nykštukės gali turėti proplanetinius diskus ir iš arti atrodyti panašiai kaip Saturnas ar Jupiteris. Saturnas ir Jupiteris taip pat panašaus dydžio, nors jų masės skiriasi apie tris kartus.

2006 m. išmatuotos dviejų viena apie kitą besisukančių tokių nykštukių masės buvo lygios 55 ir 35 Jupiterio masėms. Didesnė nykštukė pasirodė esanti šaltesnė, tuo griaudama paplitusius jų evoliucijos modelius. Ginant esamas teorijas, įtariama, jog galbūt nykštukės nėra vieno amžiaus ir sudarė porą vėliau.

Jaunos rudosios nykštukės yra žvaigždės dydžio objektai (minėtos dvi nykštukės yra maždaug Saulės dydžio). Nedaug žemesnė ir jų paviršiaus efektinė temperatūra. Minėtų dviejų nykštukių temperatūros yra 2650 °K (didesniosios) ir 2790 °K (mažesniosios). Saulės paviršiaus temperatūra lygi 5800 °K. Rudosioms nykštukėms vėstant ir traukiantis, jų matmenys sumažėja iki jau tik planetoms būdingų matmenų.

Atradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Rudųjų nykštukių egzistavimas buvo įtariamas jau nuo 1980 m., tačiau pirmąją tokią planetą-žvaigždę pavyko stebėti tik 1995 m. Manoma, jog iš tiesų rudųjų nykštukių gali būti netgi daugiau nei paprastų žvaigždžių, tačiau dėl mažo ryškio jas sunku aptikti. Esama hipotezės jog Saulė turi šiuo metu neatrastą rudąją nykštukę - palydovą (Nemezidę). Ši sena hipotezė šiuo metu nėra populiari.[4]

Kitos reikšmės[taisyti | redaguoti kodą]

Rudosiomis nykštukėmis kai kada vadinamos žymiai ataušusios baltosios nykštukės, kuriose branduolinės reakcijos nevyksta ne dėl masės trūkumo, o todėl jog branduolinis kuras jau sudegė. Literatūroje[1] tokie objektai rudosiomis nykštukėmis nelaikomi.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Rudoji nykštukė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Astronomers Measure Precise Mass of a Binary Brown Dwarf (Hubble tinklalapis, anglų k.
  2. Discovery of a Planetary-Mass Brown Dwarf with a Circumstellar Disk, Luhman, et al., 2005
  3. Rodriguez, David R.; Zuckerman, B., Melis, Carl, Song, Inseok. „THE ULTRA COOL BROWN DWARF COMPANION OF WD 0806-661B: AGE, MASS, AND FORMATION MECHANISM“. The Astrophysical Journal, 732 (2), L29 (10 May 2011). DOI:10.1088/2041-8205/732/2/L29. Pasiektas 29 April 2011. 
  4. David Morrison (August 2, 2011). "Scientists today no longer think an object like Nemesis could exist." NASA Ask An Astrobiologist. Nuoroda tikrinta 2011-10-22.