Iliada

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Iliada (gr. Ιλιάς, naująja graikų kalba Ιλιάδα) yra Homerui priskiriamas epas apie Trojos karą, nors pats karas kūrinyje tėra tik konfrontacijos tarp karaliaus Agamemnono ir stipriausio graikų kariuomenės kario Achilo fonas.

„Iliada“ laikoma seniausiu graikų ir kartu Vakarų literatūros kūriniu. Ji buvo parašyta hegzametru maždaug VIII a. pr. m. e. viduryje ir susideda iš 15 690 hegzametro eilučių. Apie 30 metų vėliau parašyta „Odisėja“ pasakoja apie Odisėjo grįžimą iš Trojos karo.

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Iš legendoje minimų 10 Trojos karo tarp trojėnų ir graikų metų Homeras aprašo tik 51 dieną:

Stipriausias achajų didvyris Achilas ir Agamemnonas, achajų kariuomenės vadas, susipyko dėl vergės Brisėjos, dėl to Achilas nusprendė nebedalyvauti kovoje. Hektoro vadovaujami trojėnai pasinaudoja šia proga ir pradeda stipriai spausti achajus. Nuo Hektoro rankos žūva Achilo pusbrolis Patroklas, kuris mūšio lauke dalyvauja vietoj Achilo. Gedintis Achilas susikauna su Hektoru ir jį nužudo. Epas baigiasi nurimus Achilo įsiučiui ir grąžinus Hektoro tėvui Priamui Hektoro kūną.

Daugiau nei 15 000 Iliados eilučių rašoma apie Trojos karo baisumus, pavydą ir išdavystę, didvyrius ir dievus. Šis pasakojimas yra ne tik karo aprašymas, bet ir pirmasis raštiškas graikų kultūros liudijimas: Homero „Iliada“ padėjo pagrindą tolimesnei graikų literatūros raidai (pvz., daugelis teatro kūrinių rėmėsi Trojos karo siužetais). „Iliadoje“ taip pat pirmą kartą buvo išvardinti visi dvylika Olimpo dievų, nurodant visų jų funkcijas.

Trojos karo mitas veikė ir vėlesnius valdovus kaip galios ir didvyriškumo aprašymas. Aleksandras Didysis kartu su savo mokytoju Aristoteliu studijavo „Iliadą“, graikų karo žygis į Rytus, aprašytas „Iliadoje“ buvo jo gyvenimo tikslas. 334 m. pr. m. e. Aleksandras Didysis atliko aukojimus Atėnės šventykloje Trojoje. Po to pradėjo savo užkariaujamąjį žygį.

Savo imperinę valdžią Trojos mitu grindė ir Romos imperatoriai. Gajus Julijus Cezaris manė, kad jo protėviai kilę iš Trojos valdančiosios dinastijos. Trojos didvyris Enėjas laikytas Romos įkūrėjų protėviu, taigi romėnai jautėsi Trojos karo pralaimėtojų palikuonimis. Enėjas laikytas Romos imperatorių dinastijos protėviu (vardas Julijus kildintas iš Julo, Enėjo sūnaus, vardo).

Netgi Viduramžių Europos kunigaikščiai ir valdančiosios dinastijos savo legitimumą netiesiogiai siejo su Troja. „Iliadoje“ Viduramžių kilmingieji matė savo idealų pagrindimą, riteriškumo vertybės lygintos su Trojos apgulties dėl moters išgelbėjimo mitu. Habsburgai net samdė „tyrinėtojus“, turėjusius įrodyti jų kilmę iš Trojos.

Netgi turkai kildino save iš Trojos didvyrio Turko.

Veikėjai[taisyti | redaguoti kodą]

„Iliados“ veikėjai yra tam tikrų paradigminių savybių įsikūnijimas. Hektoras vaizduojamas kaip Tėvynės gynėjas, Helena simbolizuoja Grožį ir erotiškumą, Achilas ir Patroklas – Draugystę.

Homero didvyriai neturi visiškos sprendimų laisvės – viena vertus jie yra ribojami likimo ir dievų kišimosi, kita vertus yra kaustomi visuomeninių pančių. „Iliados“ didvyriai yra aristokratai, jie siekia garbės ir šlovės savo gyvenimo metu, nes pomirtiniu gyvenimu graikai netikėjo (žr. Hadas).

Istoriškumas[taisyti | redaguoti kodą]

„Iliadoje“ aprašytų įvykių istoriškumas yra ginčytinas (žr. Trojos karas). Tam tikros detalės rodo, kad istorija atsirado panašiu kaip ir aprašoma laiku, pvz., Mikėnų kasinėjimuose rasti daiktai atitinka „Iliados“ aprašymus, nors Homero laikais tokie daiktai nebebuvo naudojami.

Vikiteka