Saulės vėjas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Saulės vėjas iki heliopauzės

Saulės vėjas – elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, alfa dalelių) plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės. Teoriškai jis buvo numatytas 1955 m., norint paaiškinti kometų uodegų kilmę. 1959 m. jį pirmąkart užregistravo rusų kosminis zondas Luna 2 ir amerikiečių Pioneer 4. Dabar yra žinoma, kad pučiant vėjui iš Saulės per sekundę nuteka apie milijoną tonų medžiagos. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-750 km/s. Galimi trumpai trunkantys, greiti pliūpsniai iki 2000 km/s.

Saulės vėjo tankis ir greitis nuo 1962 m. yra matuojami iš kosminių observatorijų. Dabar yra žinoma, kad Saulės vėjas susideda iš dviejų komponentų. Pirmasis – tai tolygus greitų, bet retų dalelių fonas, antrasis – permainingi šuorai, ypač padažnėjantys aktyvios Saulės metais. Tolydinis Saulės vėjas pučia iš vadinamųjų vainiko skylių, o gūsiai tvoskia iš aktyvių sričių, kur juoduoja dėmės ir griaudi žybsniai. Pasitaiko, kad iš tos pačios vietos yra išmetamas tankus, bet labai lėtas šuoras, o paskui jį išlekia greitesnis. Pastarasis pasiveja savo pirmtaką ir tarytum praryja jį. Pirmąkart apie tai sužinota iš radijo triukšmų, kuriuos užregistravo kosminė observatorija „Wind“. Per 4 metus observatorija SOHO užregistravo 21 tokio grobuonišką atvejį. Įtariama, kad susilieję šuorai sukelia stipresnes bei ilgiau trunkančias geomagnetines audras. Jų elgesio beveik neįmanoma prognozuoti. Artimiausias Saulės vėjas yra numatomas 2011 metais. Saulės vėjas gali būti labai stiprus ir pridaryti daugybę žalos.


Vikiteka