51 Pegasi

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
51 Pegasi
Epocha
Spektrinė klasė G2,5IVa

(G4-5Va)

Rektascensija 22h 57m 27,98s
Deklinacija +20° 46′ 7,8″
Atstumas 50,9 šm
Regimasis ryškis (V) 5,49
Fizikinės charakteristikos
Masė 1,06 MS
Spindulys 1.237 ± 0.047 RS
Spalva (B-V) 0,67
Spalva (U-B) 0,21
Absoliutinis ryškis (V) +4,51
Šviesis (V) 1,3 LS
Paviršiaus temperatūra 5665 K
Raudonu apskritimu pažymėta žvaigždės vieta Pegaso žvaigždyne

51 Pegasi – už 15,6 parsekų (50,9 šviesmečių) nuo Žemės esanti žvaigždė[1] Pegaso žvaigždyne. Tai pirmoji į Saulę panaši žvaigždė, kurios orbitoje atrasta planeta (51 Pegasi b).

Apie egzoplanetos atradimą šalia Pegaso 51 1995 m. spalio 6 d. pranešė Michel Mayor ir Didier Queloz.[2]

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Pegaso 51 yra 5,5 ryškio gelsva žvaigždė, spindinti dešinėje nuo Pegaso kvadrato. Jos spektras – (G2, 5V). Manoma, kad šiai žvaigždei yra 6,1-8,1 mlrd. metų, o tai reiškia, kad ji kiek senesnė už Saulę. Be to, jos skersmuo 24 % didesnis (1,9 mln. km), žvaigždė 11 % masyvesnė. Energijos spinduliuoja 1,8 karto daugiau už Saulę. Spektro linijų išplitimo pobūdis rodo, kad ji, kaip ir Saulė, sukasi aplink savo ašį 2 km/s greičiu.

Planetų sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pasak astronomų M. Mejerio ir D. Kvelo, atrastoji planeta skrieja vos per 7,6 mln. km nuo savo žvaigždės. Tai reiškia, jog ši planeta skrieja 8 kartus arčiau savo žvaigždės negu Merkurijus nuo Saulės. Manoma, kad paviršius gali būti įkaitęs iki 1300° C, t. y. iki raudonumo. Iš kitimo kreivės – simetriškos sinusoidės matosi, kad planeta skrieja apskrita orbita. Ši planeta yra 150 kartų masyvesnė už Žemę. Iš jos žvaigždė atrodytų 20 kartų didesnė už mūsų įprastą Saulę. Manoma, kad planeta atmosferos neturi, nes artimos žvaigždės vėjas būtų ją nuplėšęs.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. van Leeuwen, F. (2007). "HIP 113357." Hipparcos, the New Reduction. Nuoroda tikrinta 2009-12-09.
  2. Mayor, Michael; Queloz, Didier. „A Jupiter-mass companion to a solar-type star“. Nature, 378 (6555), 355–359 (1995). DOI:10.1038/378355a0.