Mėnulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mėnulio fazių kaita
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo 3474,2 km
Temperatūra nuo +38555 °C iki 725000 °C
Masė 7,348·1022 kg
Vidutinis tankis 3,34 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis
(prie paviršiaus)
1,623 m/s²
Pabėgimo (II kosminis) greitis
(prie paviršiaus)
100,375 km/s
Pirmasis kosminis greitis
(prie paviršiaus)
150,680 km/s
Matomasis kampinis
skersmuo
didžiausias 0,559°
mažiausias 0,489°
Orbitos charakteristikos
Apsisukimo apie ašį ir apskriejimo
aplink Žemę žvaigždinis periodas
27,321661 d.
Vienodų fazių kartojimosi
vid. periodas (sinodinis periodas)
29,530 d.
Nuotolis nuo
Žemės centro
apogėjuje 405 500 km
perigėjuje 363 300 km
vidutinis 384 400 km
Orbitos vid. ekscentricitetas 0.0549
Orbitos plokštumos vid. posvyris
į ekliptikos plokštumą
5,145°
Pusiaujo plokštumos vid. posvyris
į orbitos plokštumą
6,68°

Mėnulis – vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Mėnulis nuo žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės. Antras pagal šviesumą (po Saulės) kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra didelio kiekio vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje.

Tai antrasis Saulės sistemos kūnas, kuriame yra pabuvojęs žmogus – jį 19681972 m. aplankė „Apollo“ erdvėlaiviai, Mėnulyje buvo nusileidę 12 astronautų.

„Mėnuliais“ gali būti vadinami ir kitų planetų natūralūs palydovai, tačiau šiame straipsnyje patogumo dėlei kalbama tik apie Žemės palydovą – Mėnulį.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma pavadinimas kilęs iš „Mainulis“, o tas nuo „mainytis“ (mainosi, keičiasi Mėnulio fazės), „ai“ dvigarsiui šaknyje supaprastėjus iki „ė“ (ė<ei<ai). Jis yra giminiškas lotynų mēnsis, graikų μήνη, senovės persų māh. Ši šaknis kilo iš indoeuropiečių prokalbės šaknies meH, reiškiančios matavimą.[1]

Fizinės charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

Mėnulio judėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mėnulio libracijos ir fazių keitimosi animacija
Mėnulio fazių susidarymas: Jaunatis ●, priešpilnis, pilnatis ○, Delčia ◐

Mėnulis skrieja aplink Žemę elipsine orbita, todėl nuo jos būna ne vienodu atstumu. Arčiausiai priartėja iki 363 300 km, o nutolsta iki 405 500 km. Nors Mėnulis skrieja aplink Žemę ta pačia kryptimi, kaip ši sukasi apie savo ašį, tačiau dėl lėtesnio skriejimo stebėtojui Žemėje atrodo, kad Mėnulis dangaus skliautu juda iš vakarų į rytus. Skriedamas savo orbita Mėnulis labai lėtai tolsta nuo Žemės (3,9 cm per metus), todėl gali ateiti toks laikas, kai Mėnulis paliks Žemę.

Judėdamas aplink Žemę Mėnulis priklausomai nuo Saulės apšvietimo matosi vis kitoks – tai pilnas, tai tik pjautuvas į vieną ar į kitą pusę bežiūrintis – matosi vis kita Mėnulio fazė. Įdėtame paveiksliuke pavaizduotos visos Mėnulio fazės. Pilnas Mėnulio ciklas trunka 29,5 paros.

Paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

NASA Mėnulio paviršiaus nuotrauka

Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmasis sudarė Tomas Hariotas (1560–1621 m.). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 m. tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas simbolinis. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotyniškai, pavyzdžiui, Debesų jūra – Mare Nubium, Audrų vandenynas – Oceanus Procellarum.

Mėnulio paviršiuje labai daug kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km skersmens cirkų iki mažų duobučių, neįžiūrimų iš žemės. Būdinga kraterio detalė – pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis iškilę 3000 m ir daugiau. Ilgai ginčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių.

Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos ir iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulę Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų. Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės. Jų didingos viršukalnės yra net 4570 m aukščio.

Žemė iš Mėnulio

Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai – apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių, vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimų priemones.

Šiaurės pusrutulis[taisyti | redaguoti kodą]

Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės š. pusrutulyje plyti dvi didelės jūros – Lietų (Mare Imbrium) ir Giedros (Mare Serenitatis). Jos abi apskritos, tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki 4570 m aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95 km skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu.

Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km skersmens Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai – Aristilo ir Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra, didžiausias – Beselio krateris tik 39 km skersmens. Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquiillitatis), kuri, matyt yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido „Apollo 11astronautai. Tada Mėnulyje pirmąkart apsilankė žmonės.

Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti Krizių jūra (Mare Crisium). Ji mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas (Oceanus Procellarum), kurį nuo Lietų jūros skiria gan maži Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis Aristarcho krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net tamsioje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris.

Pietų pusrutulis[taisyti | redaguoti kodą]

Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti dideli lygumų plotai, tarp jų išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso krateris su kalnų grupe ir trūkių sistema dugne. 1958 m. sovietinis astronomas N. Kozyrevas Alfonso krateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo – vulkaninės veiklos įrodymas. Trečiasis šios virtinės krateris yra Arzachelis, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre.

Mėnulio pietinėje dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare Nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra (Mare Humorum). Debesų jūros vakarinėje dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra Tiesioji siena (Rupes Recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis, kurio ilgis 130 km, o aukštis 240 km.

Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose) tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijus (pietuose), kurio dugne matoma mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Tycho krateris, kartais vadinamas Mėnulio metropoliu, nes turi šviesių ilgų spindulių sistemą. Artėjant pilnačiai, Tychas dominuoja visame pusrutulyje, užgoždamas net stambius aplinkinius kraterius. Tycho kraterio skersmuo 86 km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Tycho krateris yra vienas įspūdingiausių objektų.

Nematomoji Mėnulio pusė[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi Mėnulis aplink savo ašį apsisuka per tiek pat laiko per kiek apsisuka aplink žemę, jis visą laiką į Žemę būna atsisukęs ta pačia puse. Nematomoji jo pusė kartais dar vadinama tamsiąja. Iki kosminių skrydžių pradžios Mėnulio libracijos rajonai mėnlapiuose buvo pažymėti tik apytiksliai. Pirmą kartą žmonija ją išvydo tik 1959 m., kai jos nuotraukas perdavė Sovietų Sąjungos kosminis aparatas „Luna-3“. Nuo to laiko mokslininkai žino, jog tamsioji Mėnulio pusė labai skiriasi nuo matomos. Dabar turime išsamią informaciją apie nematomąją Mėnulio pusę, nors tiesiogiai ją matė tik „Apolonų“ astronautai, skrieję aplink Mėnulį. Joje yra kur kas mažiau bazaltinio vulkanizmo žymių, todėl šioje pusėje yra palyginti mažai izoliuotų paviršiaus darinių, vadinamųjų Mėnulio „jūrų“, bet buvo atrastas labai įdomus Ciolkovskio krateris, kurio dugnas labai tamsus. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose „Luna-3“ nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėnesį.

2014 metų birželio mėnesį grupė NASA mokslininkų pasiūlė paaiškinimą, kodėl nematomoji Mėnulio pusė taip smarkiai skiriasi nuo regimosios iš Žemės pusės.[2]. Pagal Žemės ir Mėnulio formavimosi scenarijų hipotetinė, maždaug Marso dydžio, planeta Tėja susidūrė su pirmykšte Žeme. Po susidūrimo Žemė ir Mėnulis buvo labai įkaitę. Dėl potvyninių jėgų Mėnulis tapo atsuktu į Žemę viena puse. Būdamas mažesnis už Žemę, Mėnulis vėso greičiau. Be to jo atsuktoji į tuo metu karštą Žemę pusė buvo įkaitinama labiau, o priešinga pusė vėso greičiau. Vėsesnėje pusėje geriau kondensavosi sunkiau garuojantys elementai – aliuminis ir kalcis. Taigi nematomoje pusėje susiformavo kietesnė pluta, kurią krintantiems meteoroidams pramušti buvo sunkiau, nei kad atgręžtojoje į Žemę pusėje (žr. taip pat Vėlyvasis kosminis bombardavimas).

Vanduo[taisyti | redaguoti kodą]

2008 m. liepos 18 d. NASA paleido skrieti į Mėnulį du kosminius zondus: Lunar Reconnaissance Orbiter (LRO) ir Lunar Crater Observation ir Sensing Satellite (LCROSS).[3] Planuojama, kad pirmasis zondas skries Mėnulio orbitoje 4 metus, o LCROSS tik 3-7 mėn. Pagrindinė LCROSS misija buvo ieškoti Mėnulyje vandens.[4] Skriejant į parinktą pietų Mėnulio ašigalį, kuriame kaip mano turėtų būti vandens, LCROSS nukreips raketos nešėjos pakopą į taikinį, o pats po 4 minučių bus nukreiptas įsirėžti į numatytą vietą Mėnulyje. Paskui LCROSS skris ir LRO. Jis tirs susidariusį nuolaužų debesį. [5] 2009 m. lapkričio 13 d. NASA remdamasi preliminariais duomenimis patvirtino, kad Mėnulyje yra vandens.[6]

Mėnulio stebėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mėnulio pilnaties vaizdas iš Vilniaus

Plika akimi galima stebėti Mėnulio tamsias dėmes, vadinamas jūromis ir šviesias, vadinamas žemynais. Iš tikrųjų Mėnulyje nėra didelio kiekio vandens ir šie pavadinimai yra tik sąlyginiai.

Jau pro teleskopą galima stebėti ir smulkesnius darinius – Mėnulio kraterius, spindulius besidriekiančius nuo kraterių, kalnynus ir kt. Kai kuriuos Mėnulio paviršiaus darinius galima stebėti su žiūronais iš Žemės. O per teleskopą galima stebėti nepaprastai įdomią Mėnulio panoramą. Krateriai įspūdingiausiai atrodo ties terminatoriaus, t.y dienos ir nakties riba.

Užtemimų stebėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mėnulis skriedamas aplink Žemę pakliūna į jos metamą šešėlį ar pusšešėlį. Mėnulis dangaus skliaute šviečia todėl, kad atspindi Saulės šviesą, tačiau pakliuvęs į Žemės šešėlį šios šviesos Mėnulis nebegauna ir nustoja šviesti – įvyksta Mėnulio užtemimas.

Mėnulis skrieja aplink Žemę, o Žemė – aplink Saulę, todėl mes paprastai matome skirtingas Saulės apšviestos Mėnulio dalis. Šios iš Žemės stebimos įvairios Mėnulio formos vadinamos fazėmis. Kartais Saulė, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja taip, kad Mėnulis meta šešėlį ant Žemės. Tada įvyksta dalinis arba visiškas Saulės užtemimas.

Skrydžiai į Mėnulį[taisyti | redaguoti kodą]

Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. SSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą „Sputnikas-1“, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dvejų metų Sovietų Sąjunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų („Luna-1“) praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. „Luna-2“ 1959 m. rugsėjį sudužo meteoritų lietuje, o „Luna-3“ spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių, kaip ir atsuktoji į Žemę.

Pirmieji automatinių stočių tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys „Reindžeriai“. Prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovo paviršiaus nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo „Reindžeris-7“. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinė nukrito Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis „Zondas-3“ nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal „Luna-3“ ir „Zondas-3“ perduotas nuotraukas buvo sudarytas „Mėnulio nematomosios pusės atlasas“, pirmasis Mėnulio žemėlapis bei gaublys.

1966 m. vasario pradžioje sovietinė automatinė stotis „Luna-9“ nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. „Luna-9“ galutinai paneigė klaidingą nuomonę, kad Mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis šimtus metrų. „Luna-9“ įrodė, jog Mėnulio paviršiaus išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus, bet pakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį.

Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV „Lunal Orbiteriai“ skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir pardavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias „Servejoro“ tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. „Servejoras-7“ nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho kraterio ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas.

SSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo „Luna-16“ skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais „Luna-17“ nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė „Lunochodas-1“ – aštuonratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas „Lunochodas-2“.

Žmonės Mėnulyje[taisyti | redaguoti kodą]

JAV astronautas Edvinas Oldrinas vaikšto Mėnulio paviršiumi. 1969 m. nuotrauka daryta Neilo Armstrongo

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas „Apolono“ programai, t. y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų. Kulminacija įvyko 1969 m. liepos mėn., kai Neilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas išlipo iš „Apollo 11“ kabinos „Erelis“ ir žengė istorinį „mažą žingsnelį Mėnulio paviršiuje“. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į „Apollo 11“ kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklas Kolinzas skriejo aplink Mėnulį.

1969 m. pabaigoje įvyko „Apollo 12“ skrydis. Astronautai tyrėjai Čarlsas Konradas ir Alanas Binas nusileido netoli automatinės stoties „Servejoro-3“, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno į Žemę. Sekantį „Apollo 13“ skrydį ištiko pirmoji nelaimė: pakeliui į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo atšauktas. Tik astronautų bei skridimo valdymo centro operatorių sumanumo dėka išvengta tragedijos.

Po to „Apolonai“ dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė „Apollo 17“, nusileidęs Tauro kalnų pietuose. Tąsyk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas ir Harisonas Smitas, pastarasis – profesionalus geologas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Mėnulis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Mėnulis


Saulės sistemos objektai
Solar system.png
SaulėMerkurijusVeneraŽemėMarsasJupiterisSaturnasUranasNeptūnas
MėnulisNykštukinės planetosKometosAsteroidai
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.