Klemensas VI

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nota disambigua.svg
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Klemensas VI
lot. Clemens VI
198-asis Popiežius
Clemens VI.png
Gimimo vardas: pranc. Pierre Roger de Beaufort
Gimė: apie 1291 m.
Rozjė d'Egletonas, Korezas
Mirė: 1352 m. gruodžio 6 d.
Palaidotas: La Chaise-Dieu, Aukštutinė Luara
Tautybė: prancūzas
Emblem of the Papacy SE.svg
198-asis Popiežius
Išrinktas: 1342 m. gegužės 7 d.
Baigė: 1352 m. gruodžio 6 d.
Pirmtakas: Benediktas XII
Įpėdinis: Inocentas VI
Commons-logo.svg Vikiteka: Klemensas VIVikiteka

Klemensas VI (lot. Clemens VI, tikroji pavardė pranc. Pierre Roger de Beaufort, apie 1291 m. Rozjė d’Egletonas, Korezas, Limuzenas – 1352 m. gruodžio 6 d. Avinjonas) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1342 m. gegužės 7 d. iki mirties, ketvirtasis Avinjono popiežius.

biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Benediktinas. Studijavo Paryžiuje, 1323 m. teologijos daktaras. 1326 m. Fekampo (Žemutinė Normandija) vienuolyno abatas. Nuo 1328 m. Araso vyskupas, nuo 1329 m. Senso (Burgundija), nuo 1330 m. Rueno arkivyskupas. Prancūzijos karalius Pilypas VI jį paskyrė savo kancleriu, vykdė diplomatines misijas Anglijoje ir Avinjone. Nuo 1338 m. Sent Nerio ir Achilėjos kardinolas.[1]

Nuo pontifikato pradžios rezidavo Avinjone, praktikavo nepotizmą. 1342 m. pakartojo popiežiaus Jono XXII ekskomuniką Liudvikui IV Bavarui. Siekdamas įtvirtinti savo pergalę prieš jį 1346 m. protegavo Liuksemburgų dinastijos atstovo Moravijos markgrafo Karolio (nuo 1355 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis IV Liuksemburgietis) išrinkimą Čekijos karaliumi.

Stiprino Avinjono popiežiškas valdas, apie 1348 m. iš Neapolio karalienės Joanos I nupirko Avinjono grafystę, baigė popiežiaus rūmų statybą. Pasižymėjo bebaimiškumu, netgi 13481350 m. Avinjone siaučiant juodojo maro epidemijai, vykdė karitatyvią veiklą, gynė persekiojamus žydus, kurie buvo kaltinami epidemijos sukėlimu. Nepritarė flagelantų fanatizmui. Kai Strasbūre buvo sudeginti apie 900 žydų, išleido dvi bules, kurios, be kita ko, paskatino maro priežasčių tyrimus ir terapiją.

Šimtamečiame kare (13371453 m.) rėmė Prancūziją, tai kėlė Anglijos nepasitenkinimą. Siekdamas sustiprinti popiežiaus valdžią Italijoje 13501351 m. kariavo su Milano valdovu G. Visconti dėl Bolonijos, bet pralaimėjo. Su Venecija, Kipru ir joanitais buvo sudaręs lygą kovai su turkais. Pontifikato pabaigoje rėmė Romos miestiečio C. di Rienzo kovą su patricijais.

Pritarė Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo siekiams prijungti Lietuvą ir Rusią prie Lenkijos bei apkrikštyti. 1343 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą. 1349 m. laiške Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui siūlė krikštytis ir žadėjo karaliaus karūną.[2]

Globojo mokslą, menus, Romoje suorganizavo klasikinių kalbų studijas.

Romos katalikų bažnyčios titulai
Pirmtakas
Popiežius
Benediktas XII
Emblem of the Papacy SE.svg Popiežius
Klemensas VI

1342-1352
Įpėdinis
Popiežius
Inocentas VI

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Avinjono popiežiai
  2. Algirdas Jurevičius. Klemensas VI. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 255 psl.