Kardinolas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kardinolas (lot. Cardinalis - svarbiausias) yra Katalikų Bažnyčios dvasininkas, rangu žemesnis už popiežių, dažniausiai vyskupas, Kardinolų kolegijos, kuri renka naują popiežių, narys.
Kardinolo skiriamieji ženklai - kardinolo kryžius ir žiedas, purpurinė sutana, modzetė, juosta, biretas ir pijusė. Į kardinolą kreipiamasi Jūsų Eminencija (J. Em.).
Kardinolą popiežius skiria iš dvasininkų, turinčių kunigystės šventimus, jeigu paskirtasis neturi vyskupo šventimų, jam priklauso teisė juos gauti. Kardinolas dirba Romos kurijoje arba vadovauja partikuliarinėms, dalinėms bažnyčioms, jose reziduoja. Yra trys kardinolų laipsniai: vyskupas, kunigas ir diakonas. Popiežiaus paskirti, bet, dažniausiai dėl nepalankios politinės padėties nepaskelbti kardinolai vadinami in pectore. Kardinolais dvasininkai Romoje pradėti vadinti VI a., šiuolaikinis kardinolo statusas įsigaliojo popiežiaus Pijaus V laikais (1566-1572 m.). Nuo 1059 m. kardinolai turi išskirtinę popiežiaus rinkimo teise, nuo 1150 m. renkasi į Kardinolų kolegiją. [1]
Į kardinolų pareigas įeina dalyvavimas Kardinolų kolegijos susirinkimuose, taip pat patarti popiežiui individualiai arba kardinolų kolegijoje. Be to, kardinolai paprastai turi kitų pareigų - vadovauja vyskupijai arba arkivyskupijai, užima pareigas kurijoje.
Kardinolo rangas buvo suteiktas 3 lietuvių kilmės katalikų dvasinininkams. Jais buvo Jurgis Radvila (nuo 1583 m.), Vincentas Sladkevičius (nuo 1988 m.). Nuo 2001 m. vasario 21 d. kardinolo titulą turi Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis.
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Romualdas Zdanys, Visuotinė lietuvių enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. T.9: Juocevičius-Khiva., 430 psl.
