Patricijai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Patricijai (lot. patricii – kilęs iš pater 'tėvas', t. y. 'tėvų palikuonys') – Senovės Romos visuomenės sluoksnis, karalių ir ankstyvuoju Romos respublikos laikotarpiu turėjęs visas politines ir pilietines teises; plebėjų priešingybė.

Manoma, kad iš pradžių tai buvo gimininė vietos gyventojų bendruomenė, kuri, formuojantis valstybei, tapo privilegijuotu visuomenės sluoksniu, turėjusiu išimtinę teisę naudotis visuomenine žeme. Išsiskyrus kilmingoms patriarchalinėms šeimoms patricijams imti priskirti tik paveldimoji aristokratija, kurios nariu buvo galima tapti tik gimus patricijų šeimoje arba įsisūnijimo keliu.

Nuo VI a. pr. m. e. pabaigos patricijai virto valdančiąja Romos respublikos klase, kurios ekonominiu pagrindu išliko teisė naudotis visuomenine žeme (ager publicus).

Po V – III amžiais pr. m. e. vykusios ir galiausiai laimėtos plebėjų kovos su patricijais teisės buvo sulygintos. Įtakingoji patricijų ir plebėjų dalis sudarė naują uždarą privilegijuotą visuomenės grupę – nobilitetą.

Ankstyvosios Romos imperijos laikotarpiu susidarė naujas patriciatas, sudaręs privilegijuotą senatorių dalį. Į jį įėjo imperatoriaus iškelti asmenys iš Italijos ir provincijų. Tuo metu senosios patricijų giminės buvo jau išmirusios, o sluoksnį papildė asmenys, kuriems patricijų statusą suteikė imperatorius už tarnybą (šį procesą pradėjo jau Julijus Cezaris).

Vėlyvosios imperijos laikotarpiu patricijų pagal kilmę praktiškai neliko, o patricijaus titulą išimtinai suteikinėjo imperatorius. Tai buvo vienas aukščiausių titulų valstybėje, tačiau su konkrečiomis pareigomis nebebuvo siejamas.