Dirvinis vieversys
| Alauda arvensis | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Dirvinis vieversys (Alauda arvensis) |
||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
||||||||||||||
| Mokslinis pavadinimas | ||||||||||||||
| Alauda arvensis Linnaeus, 1758 |
Dirvinis vieversys (lot. Alauda arvensis, angl. Skylark, vok. Feldlerche) – vieversinių (Alaudidae) šeimos žvirblinis paukštis.
Turinys |
Paplitimas [taisyti]
Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Ramiojo vandenyno rytuose. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Pečioros aukštupį, Obės vidurupį, Jenisėjaus, Lenos ir Kolymos žemupius. Pietinė arealo riba driekiasi Korėjos pusiasaliu, Tarimo baseinu, Pamyru, šiaurės Afganistanu, Užkaukaze, Mažąja Azija, Viduržemio jūros pakrante. Gyvena Šiaurės Afrikoje, dalyje salų.
Žiemoja pietinėje Europoje, Afrikoje.
Lietuvoje labai dažnas. Labiausiai paplitęs šalies vidurio rajonuose, retesnis pietryčiuose. Lietuvoje gyvena porūšis Alauda arvensis arvensis.
Išvaizda [taisyti]
Dirvinis vieversys šiek tiek didesnis už žvirblį. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkai rusva, galva ir nugara išmarginta tamsiomis išilginėmis dėmelėmis. Kūno apačia balsva, pagurklyje ir kūno šonuose yra juodi taškeliai. Sveria 38-44 g.
Elgsena [taisyti]
Gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse bei dirbamuosiuose plotuose. Į Lietuvą atskrenda kovą-balandį, išskrenda rugsėjį-spalį. Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu. Deda 3-6 pilkai žalsvus su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinius. Išveda dvi vadas. Daug lizdų nukenčia nuo žmogaus ūkinės veiklos.
Mityba [taisyti]
Minta vabzdžiais, miglinių augalų sėklomis, o rudenį ir ankstyvą pavasarį lesa augalų sėklas, šviežius lapus, daigų viršūnėles. Paukštis aktyvus šviesiu paros metu, todėl maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio.
Folkloras [taisyti]
Tautosakoje dirvinis vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, kviečiantis artoją į laukus, savo čirenimu žadinantis gamtą, atgimimo, jaunatviškumo simbolis. Liaudyje dar vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu[1].
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ „Lietuvos fauna“: Paukščiai 2., Vilnius, „Mokslas“, 1991 m.
