Hohencolernai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Hohencolernų šeimos herbas
Hohencorelnų pilis Hešingene

Hohencolernai (vok. Hohenzollern) – iš Švabijos kilusi 14151701 m. Brandenburgo markgrafų ir kurfiurstų, 17011918 m. – Prūsijos karalių, 18711918 m. – Vokiečių imperatorių dinastija. Katalikiškoji Hohencolernų šaka Hohencolernai-Zigmaringenai 1866-1947 m. valdė Rumunijoje.

Giminės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak padavimo giminės pradininku buvęs Švabijos grafas Tasilonas[1], tačiau jis nežinomas jokiuose kituose istoriniuose šaltiniuose. Pagal kitą versiją giminė kilusi iš Švabijos hercogų giminės Burhardingų, tačiau tikslus ryšys nėra nustatytas.

Pirmasis tiksliai žinomas giminės atstovas buvo Burkhardas I fon Colernas, kuris valdė Colerno (vok. Zollern pilį pietvakarių Švabijoje, piečiau Tiubingeno. Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas I Barbarosa 1191 m. grafui Friedrichui I iš Zolerno (m. 1201 m.) suteikė Niurnbergo burggrafo titulą, po to Hohencolernai skilo į frankoniškają ir švabiškają linijas.

Frankoniškosios linijos valdose buvo Niurnbergas, Kulmbachas, vėliau nusipirkti Ansbachas, Bairoitas. 1415 m. Niurnbergo burggrafas Fridrichas VI (1371-1440 m.) iš Hohencolernų gavo Brandenburgo marką, tapdamas kurfiurstu Fridrichu I. Nuo 1525 m. faktiškai ir Prūsijos hercogystę, nuo 1701 m. Prūsijos karaliai, 1871–1918 m. ir visos Vokietijos imperatoriai.

Giminės linijos ir šakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švabiškoji šaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švabiškoji šaka, kurios pradininku buvo Fridrichas IV, paveldėjo giminės valdas Švabijoje. Ši šaka 1576 m. skilo į Hohencolernų-Hechingenų ir Hohencolernų-Zigmaringenų linijas. Hohencolernai-Hechingenai išmirė 1869 m. ir Hohencolernai Zigmaringenai 18661947 m. tapo Rumunijos karaliais, XIX a. 7 dešimtmetyje pretendavo į Ispanijos sostą; dėl to kilo PrūsijosPrancūzijos karas (18701871 m.).

Žymiausi Hohencolernai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brandenburgo markgrafai ir imperijos kurfiurstai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prūsijos hercogai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1618 m. Prūsijos hercogų titulą perėmė Brandenburgo markgrafai.

Prūsijos karaliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių imperatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hohencolernai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stalo iš Hohencolernai

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Henry Bogdan: Les Hohenzollern: La dynastie qui a fait l’Allemagne (1061–1918). Librairie Académique Perrin, Paris 2010, ISBN 2-262-02851-6.
  • Christopher Clark: Iron Kingdom. The Rise and Downfall of Prussia, 1600–1947. Allen Lane, London u. a. 2006, ISBN 0-7139-9466-5. (In deutscher Sprache: Preußen. Aufstieg und Niedergang. 1600–1947. Deutsche Verlags-Anstalt, München 2007, ISBN 978-3-421-05392-3).
  • Karl Friedrich Eisele: Studien zur Geschichte der Grafschaft Zollern und ihrer Nachbarn. Kohlhammer, Stuttgart 1956
  • Dino Heicker: Die Hohenzollern: Geschichte einer Dynastie. Berlin 2012, ISBN 978-3-86964-052-5.
  • F. Herberhold: Die österreichischen Grafschaften Sigmaringen und Veringen. In: Vorderösterreich, hg. F. Metz, 1967.
  • Fritz Kallenberg (Hrsg.): Hohenzollern. Kohlhammer, Stuttgart 1996.
  • Uwe Klußmann: Die Hohenzollern: Preußische Könige, deutsche Kaiser. Deutsche Verlags-Anstalt, München 2011, ISBN 978-3-421-04539-3.
  • Hubert Krins: Das Fürstenhaus Hohenzollern. Lindenberg Kunstverlag Fink, 2. Auflage 2013, ISBN 3-89870-219-7.
  • Frank-Lothar Kroll: Die Hohenzollern. C. H. Beck, München 2008, ISBN 978-3-406-53626-7 (Rezension).
  • Frank-Lothar Kroll (Hrsg.): Preußens Herrscher: von den ersten Hohenzollern bis Wilhelm II. Beck, München 2009, ISBN 978-3-406-54129-2.
  • Michael Kroner: Die Hohenzollern als Könige von Rumänien. Lebensbilder von vier Monarchen 1866–2004. Johannis Reeg Verlag, Heilbronn 2004, ISBN 3-937320-30-X.
  • Heinrich Frhr. v. Massenbach: Die Hohenzollern einst und jetzt. Die königliche Linie in Preußen, die schwäbische Linie in Hohenzollern. 15. Auflage. Schleching 1994.
  • Peter Mast: Die Hohenzollern in Lebensbildern, Diederichs Verlag 2000.
  • D. W. Mayer: Die Grafschaft Sigmaringen und ihre Grenzen im 16. Jahrhundert (Arbeiten zur Landeskunde Hohenzollerns 4), 1959.
  • Walter Henry Nelson: Die Hohenzollern – Reichsgründer und Soldatenkönige. München 1972 (2. Auflage. München 1998, ISBN 3-424-01340-4).
  • Wolfgang Neugebauer: Die Hohenzollern. 2 Bde. Kohlhammer, Stuttgart 1996–2003, Bd. 1, ISBN 3-17-012096-4, Bd. 2, ISBN 3-17-012097-2.
  • Wolfgang Neugebauer: Die Geschichte Preußens: Von den Anfängen bis 1947. München 2006, ISBN 3-492-24355-X.
  • Friedrich Wilhelm Prinz von Preußen: Das Haus Hohenzollern 1918–1945. Langen Müller, München/ Wien 1985, ISBN 3-7844-2077-X.
  • Anton Ritthaler: Die Hohenzollern, Bonn 1961.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Тассилон, граф швабский // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890—1907.