Imperatorius Konradas IV

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Imperatorius Konradas IV
Wgt Stifterbüchlein 48r.jpg
Hohenstaufen family arms.svg
Dinastija
Štaufenai
Gimė: 1228 m. balandžio 25 d.
Andrija, Apulija
Mirė: 1254 m. gegužės 21 d.
Lavelo, Bazilikata
Tėvas: Frydrichas II
Holy Roman Empire Arms-single head.svg
Vokietijos karalius
Valdė: 1237-1254 m.
Pirmtakas: Henrikas VII Štaufenas
Įpėdinis: Vilhelmas Olandas
Sicilijos karalius
Valdė: 1250-1254 m.
Pirmtakas: Frydrichas II
Įpėdinis: Konradinas
Kiti titulai
Jeruzalės karalius
Valdė: 1228 m.
Pirmtakas: Izabelė II Jeruzalietė
Įpėdinis: Konradas III
Švabijos hercogas
Valdė: 1235-1254 m.
Commons-logo.svg Vikiteka: Imperatorius Konradas IVVikiteka

Konradas IV (vok. Konrad IV, 1228 m. balandžio 25 d. Andrija, Apulija1254 m. gegužės 21 d. Lavelo, Bazilikata) – 1237-1254 m. Vokietijos karalius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Konrado IV antspaudas

Kilęs iš Štaufenų dinastijos. Tėvas Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II, motina Jolanda di Briene mirė gimdydama. 1246 m. vedė Bavarijos hercogo Otono II dukterį Elžbietą Bavarę, jiems gimė sūnus Konradinas (1252-1268 m.)

Valdant tėvui vietoj sukilusio vyresniojo brolio Henriko VII 1237 m. tapo Romėnų karaliumi (taip kartais tituluotas Vokietijos karalius). 1246 m. Frydrichą II popiežius Inocentas IV ekskomunikavo, tais pačiais metais Vokietijoje kitu karaliumi išrinktas Tiuringijos grafas Henrikas Raspė, po šio mirties – Olandijos karalius Vilhelmas. Po Frydricho II mirties 1250 m. Konradas IV, kaip ir jo varžovas Vilhelmas nesėkmingai kandidatavo į Šventosios Romos imperijos sostą. Konradas IV įsitvirtino Pietų Italijoje. Po jo mirties Vokietijoje dar 19 metų nebuvo visuotinai pripažinto Šventosios Romos imperatoriaus.[1] Mirė karinėje stovykloje nuo maliarijos.

Imperatorius Konradas IV
Gimė: 1228 Mirė: 1254
Vokietija
Vokietija
Vokietijos karališkoji šeima
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Izabelė II Jeruzalietė ir
Frydrichas II
Jeruzalės karalius
1228 balandžio 25 – 1254 gegužės 21
Po to:
Konradinas
Prieš tai:
Frydrichas I
Sicilijos karalius
1250 gruodžio 13 – 1254 gegužės 21
Prieš tai:
Henrikas VII Štaufenas
Vokietijos karalius
(formaliai Romos karalius)

1237 gegužė – 1254 gegužės 21
Po to:
Vilhelmas Olandas
kaip antikaralius 1247

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Imperatorius Konradas IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 502 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Bernd Schneidmüller/ Stefan Weinfurter (Hrsg.): Die deutschen Herrscher des Mittelalters, Historische Porträts von Heinrich I. bis Maximilian I., Verlag C. H. Beck, München 2003, S. 315ff.
  • O. H. Becker: Kaisertum, deutsche Königswahl und Legitimitätsprinzip in der Auffassung der späteren Staufer und ihres Umkreises, 1975
  • K. E. Demandt: Der Endkampf des staufischen Kaiserhauses im Rhein-Main-Gebiet, in: Hess. Jb. für: Landesgeschichte 7, 1957, S. 102–164
  • A. Finocchiaro-Sartorio: Le leggi di Corrado IV, in: Studi storici e giuridici
  • J. Haller: Von den Staufern zu den Habsburgern – Auflösung des Reichs und Emporkommen der Landesstaaten (1250–1519), ³1970
  • dedicati a Federico Ciccaglione 1, 1909, S. 235–261
  • H. Hartmann: Die Urkunden Konrads IV., 1944, S. 38-163
  • G. Kirchner: Die Steuerliste von 1241, 1953, S. 64-104
  • J. Lehmann: Die Staufer. Glanz und Elend eines deutschen Kaisergeschlechts, 1978
  • E. Maschke: Das Geschlecht der Staufer, 1943
  • R. Morghen: Il tramonto della potenza sveva in Italia 1250–1266, 1936
  • J. Mühlberger: Die Staufer – Aufstieg, Höhe und Ende, Rottweil 1966, ND Göppingen 1977
  • F. W. Schirrmacher: Die letzten Hohenstaufen, Göttingen 1871
  • Friedrich Speier: Geschichte König Konrads IV., Diss Berlin 1989
  • E. Thurnher: Konradin als Dichter, in: DA 34, 1978
  • G. Zeller: König Konrad IV. in Italien 1252–1254, Diss. Straßburg 1907
  • P. Zinsmaier: Studien zu den Urkunden Heinrichs [VII.] und Konrads IV., in: ZGORh 100 (1952), S. 445–565.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]