Šventoji Romos imperija

Šventoji Romos imperija lot. Sacrum Imperium Romanum vok. Heiliges Römisches Reich
←   ← 962 – 1806 ↓
Vėliava Herbas
Šventosios Romos imperijos teritorijos kaita 962–1806 m.
Sostinė	Nebuvo oficialios sostinės
Kalbos	Vokiečių, lotynų
Valdymo forma	Renkamoji monarchija
Imperatorius
962–973	Otonas I
1155–1190	Frydrichas I
1508–1519	Maksimilijonas I
1519–1556	Karolis V
1792–1806	Pranciškus II
Parlamentas	Reichstagas
Era	Viduramžiai · Naujieji laikai
- Otono I karūnavimas	962 m. vasario 2 d.
- Pranciškus II atsižada sosto	1806 m. rugpjūčio 6 d.
Valiuta	Taleris, guldenas, grašis, reichstaleris
Prieš Po Vidurio Frankų karalystė Rytų Frankų karalystė Jungtinė Nyderlandų karalystė Reino konfederacija Austrijos imperija Prūsijos karalystė Lichtenšteinas

Šventoji Romos imperija (lot. Sacrum Romanum Imperium, vok. Heiliges Römisches Reich) – viduramžiais ir naujaisiais laikais Vakarų bei Vidurio Europoje gyvavęs valstybinis junginys. Imperija 962 m. susikūrė iš Karolingų Rytų Frankų karalystės ir gyvavo iki jos iširimo 1806 m. Formaliai valstybės pradžia laikomas Otono I karūnavimas imperatoriumi 962 m. vasario 2 d.

Formulė Imperium Romanum naudota jau Karolio Didžiojo titule. Otonas II ir jo įpėdiniai titulavo save Imperator Romanorum (Romėnų imperatorius) ir Rex Romanorum (Romėnų karalius). XII a., nuo Frydricho Barbarosos laikų (1157 m.), prie imperatoriaus titulo pridėta Sacrum („šventoji“).

Nuo 1254 m. vokiškuose dokumentuose valstybė vadinama Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Istorija

Šventosios Romos imperijos imperatoriaus herbas (Habsburgų), 1605 m.

Didžiausias Šventosios Romos imperijos išplitimas apie 1600 m.

Šventoji Romos imperija 1648 m. (po Vestfalijos taikos sutarties)

Šventoji Romos imperija 1789 m.

Šventoji Romos imperija atsirado iš Rytų frankų karalystės ir priešnacionaliniu ar viršnacionaliniu dariniu, kuris niekada netapo nacionaline valstybe kaip Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.

Imperija faktiškai kaip „skėtinė organizacija“ apėmė daugelį teritorijų ir sudarė tam tikrus legitimumo rėmus atskirose teritorijose valdžiusiems valdovams. Šios pusiau savarankiškos kunigaikštystės ir hercogystės pripažino imperatorių kaip idėjinį imperijos valdovą ir turėjo paklusti imperijos įstatymams, teismams ir reichstagų sprendimams, tačiau per monarcho rinkimus, reichstagus ir kitas luomines atstovavimo institucijas dalyvavo imperijos politikoje ir galėjo daryti jai įtaką.

Imperatorių kova su popiežiais (vadinamoji kova už investitūrą) lėmė tai, kad XIII a. prarasta Italija ir sustiprėjo imperiją sudarančios vokiečių kunigaikštystės. Imperatoriaus valdžia Vokietijoje darėsi vis labiau sąlygiška, o po Trisdešimties metų karo (1618–1648 m.) imperatorių valdžia bebuvo nominali.

Šventosios Romos imperijos imperatorius tuo metu realiai tevaldė tik savo domeną, ir iš ten gaudavo savo pagrindines pajamas. Tai buvo sąlygota ypatingos Vokietijos situacijos. Tuo tarpu, kai daugelyje Europos šalių vyko centralizacija, Vokietijoje liko politinis išsiskaidymas. Kadangi teisiškai Vokietijos kunigaikščiai buvo privatūs savo valdų savininkai, tai natūraliai reiškė atskirų politinių vienetų nepastovumą, išskyrus bažnytines žemes. Daugelis Šv. Romos imperijos valdų skyrėsi resursais, teritorija, politine reikšme ir juridiniu statusu. Dinastijos taip pat sėkmingai galėjo plėsti ir stiprinti savo valdas kaip ir išskaidyti jas skirtingiems paveldėtojams, sukuriantiems atskiras dinastijų šakas.

1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu imperatoriui Pranciškui II atsisakius imperijos karūnos imperija nustojo egzistuoti. Tuo metu imperija bet kuriuo atveju dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.

1814–1815 m. Vienos kongrese Šventoji Romos imperija buvo panaikinta ir atsirado Vokiečių sąjunga sudaryta iš 34 vokiečių valstybių ir 4 laisvųjų miestų.

Imperijos teritorija

Imperiją sudarė Vokietija, kuri joje dominavo, Čekijos, Austrijos, Lichtenšteino, Slovėnijos, Belgijos ir Liuksemburgo teritorijos, taip pat dalys dabartinės Lenkijos ir Nyderlandų. Kurį laiką imperijai priklausė ir Šveicarija, taip pat dalis rytinės Prancūzijos ir šiaurės Italijos.

Imperijos valdymas

Šventosios Romos imperijos valstybės vadovas buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius.

Šventosios Romos imperiją sudarančių valstybėlių atstovai posėdžiaudavo Reichstage.

Šventoji Romos imperija turėjo teismus, pavyzdžiui, Imperijos Rūmų Teismą.