Vikipedija:Naudingi resursai/Mokslinė fantastika (kino žanras)

Puslapis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šis puslapis nėra vienas Vikipedijos straipsnių, tai tik pagalbinis puslapis su galimai naudinga informacija.
Plačiau žiūrėkite - Naudingi resursai.

Mokslinė fantastika – vienas iš kino žanrų, kurio pagrindinis bruožas yra mokslinė aplinka: abstraktus mąstymas, nesiejamas su praktika ir patyrimu; reikšmės, vaizduojamos moksliniu pagrindu, bet nebūtinai su integruotais moksliniais elementais (nežemiškos gyvybės formos, svetimi pasauliai, ekstrasensorinis suvokimas ir kelionės laiku), dažniausiai ir su futuristiniais elementais, tokiais kaip erdvėlaiviai, robotai, kiborgai, kelionės tarpgalaktinėse erdvėse bei kitos technologijos.

Mokslinės fantastikos filmais dažnai atkreipiamas dėmesys į politines ar socialines problemas bei nagrinėjami filosofiniai klausimai, pavyzdžiui, žmogaus būklė. Daugeliu atveju filmų kūrėjai gali naudoti ir rašytinės mokslinės fantastikos tropus abejojant ar net ignoruojant mokslinės fantastikos kaip literatūros žanro taisykles.[1]

Laikotarpyje nuo XX a. 4-ojo iki 6-ojo dešimtmečio mokslinės fantastikos filmai būdavo mažo biudžeto. Perversmas įvyko po Stanley Kubricko sukurto filmo „2001 m. kosminė odisėja“, nes po jo į mokslinę fantastiką kaip į kino žanrą imta žiūrėti daug rimčiau. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje mokslinės fantastikos filmai, gavę didelius biudžetus, buvo kupini specialiųjų efektų bei tapo itin populiarūs po sėkmingųjų George’o Lucaso sukurtų „Žvaigždžių karų“. Būtent ši filmų serija, prasidėjusi 1977 metais, sudarė tvirtą pagrindą šiam žanrui vystytis vėlesniaisiais dešimtmečiais.

Apibrėžimas[redaguoti vikitekstą]

Itin dažnai sunku nustatyti, kokie filmai gali būti priskirti mokslinei fantastikai kaip kino žanrui, nes nėra visuotinai priimto šio žanro apibrėžimo ar bendro sutarimo dėl jo tapatinimo su mokslinės fantastikos literatūros žanru. Daugelyje apibrėžimų minimi pagrindiniai bruožai: aktualumas, ekstrapoliacija, spekuliatyvinis mokslas, empirinis metodas, o kartais iš magija bei religija.

Tokie apibūdinimai leidžia daryti prielaidas, kad mokslinės fantastikos kine nėra aiškios ribos tarp empirizmo (realaus pasaulio) ir transcendentalizmo (antgamtinio pasaulio). Mokslinės fantastikos filmas – empirizmo pusėje, o siaubo filmas – transcendentalizmo. Tačiau egzistuoja ir mokslinės fantastikos bei siaubo kaip vienalyčio žanro filmų pavyzdžių: „Frankenšteinas“ (1931 m.) ir „Svetimas“ (1979 m.).

Mokslinės fantastikos filmų vizualizacija gali būti apibūdinama kaip svetimų ir pažįstamų įvaizdžių susidūrimas. Ši sankirta įgyvendinama tada, kai svetima tampa sava (pvz.: „Prisukamas apelsinas“ (1971 m.)[2], arba sava tampa svetima (pvz.: „Repo Man“ (1984 m.); „Liquid Sky“ (1982 m.).[3] Dar vienas pavyzdys – filmas „Daktaras Streindžlavas“ (1964 m.), kuriame pažįstamas įvaizdis iškraipomas taip, kad atrodo nepažįstamas ir svetimas.[4] Galiausiai žinomi ir svetimi įvaizdžiai gali būti suretinami ir sutapatinami, kaip filme „The Deadly Mantis“ (1957 m.).

Garsus kultūrologas Scottas Bukatmanas teigė, kad mokslinės fantastikos filmui leidžiama tapti šiuolaikinės kultūros liudytoju, nesvarbu, ar tai būtų perdėto masto, ar apokalipsės, ar net transcendentinės išraiškos.

1900–1920 m.[redaguoti vikitekstą]

Mokslinės fantastikos filmas atsirado dar nebyliojo kino eros pradžioje kaip trumpametražio, nespalvoto filmo kadras su spalvų priemaišomis. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas technologijoms, tačiau filmai išlikdavo labiau komiški nei rimti, turbūt todėl dauguma to meto filmų buvo itin menko biudžeto. 1902 metais Georges’o Melieso išleistas filmas „Kelionė į Mėnulį“ laikomas pirmuoju mokslinės fantastikos kūriniu kino industrijoje.[5] Keli ankstyvieji filmai sujungė mokslinės fantastikos ir siaubo žanrus. Pavyzdžiui, „Frankenšteinas“ (1910 m.) – Mary Shelley romano adaptacija, remiantis Robert Lewis Stevenson psichologine pasaka. Mokslinės fantastikos ir nuotykių žanrai susilieja tokiuose kūriniuose kaip „20 000 mylių po vandeniu“ (1916 m.). Tai filmas, paremtas Žiulio Verno romanu apie povandeninį laivą ir kerštingą jo kapitoną. Trečiajame dešimtmetyje Europos kino kūrėjai mokslinės fantastikos kūriniais ėmė prognozuoti ateitį, konstatuoti esamą padėtį ar išreikšti nuomonę. Tai matoma Vokietijoje kurtuose filmuose, tokiuose kaip „Metropolis“ (1927 m.) ar „Moteris Mėnulyje“ (1929 m.). Kiti žinomi mokslinės fantastikos filmai nebyliojo kino laikotarpiu: „The Impossible Voyage“ (1904 m.), „The "? " Motorist“ (1906 m.), „Conquest of the Pole“ (1912 m.), „Himmelskibet“ (1918 m.), „Das Cabinet des Dr. Caligari“ (1919 m.), „L’Huomo Meccanico“ (1921 m.), „Paris Qui Dort“ (1923 m.), „Aelita“ (1924 m.), „Luch Smerti“ (1924 m.) ir „Dingęs pasaulis“ (1925 m.).

1930–1950 m.[redaguoti vikitekstą]

Ketvirtajame dešimtmetyje buvo keletas didelio biudžeto mokslinės fantastikos filmų: „Just Imagine“ (1930 m.), „King Kongas“ (1933 m.), „Things to Come“ (1936 m.) ir „Dingęs horizontas“ (1937 m.). Nuo 1936 m. nemažai mokslinės fantastikos komiksų buvo paversta serialais: „Flash Gordon“, „Buck Roger“, „Buster Crabbe“. Šie serialai ir komiksai buvo itin populiarūs plačioje visuomenėje. Kiti reikšmingi 4-ojo dešimtmečio mokslinės fantastikos filmai: „Frankenšteinas“ (1931 m.), „Frankenšteino nuotaka“ (1935 m.), „Daktaras X“ (1932 m.), „Dr. Jekyll and Mr. Hyde“ (1931 m.), „F.P.1“ (1932 m.), „Prarastų sielų sala“ (Island of Lost Souls, 1932 m.), „Tvanas“ (Deluge), „Nematomas žmogus“, „Beprotiška meilė“ (Mad Love, 1935 m.), „Trans-Atlantic Tunnel“, „The Devil-Doll“ (1936 m.), „The Invisible Ray“ (1936 m.), „The Man Who Changed His Mind“ (1936 m.), „Vaikščiojantys negyvėliai“, „Non-Stop New York“ (1937 m.) ir „Daktaro X sugrįžimas“ (1939 m.).

5-asis dešimtmetis: „Before I Hang“ (1940 m.), „Juodasis penktadienis“ (1940 m.), „Dr. Ciklopas“ (1940 m.), „The Devil Commands“ (1941 m.), „Dr. Jekyll and Mr. Hyde“ (1941 m.), „Man Made Monster“ (1941 m.), „Tai nutiko rytoj“ (1944 m.), „Tai nutinka kiekvieną penktadienį“ (1949 m.) ir „Tobula moteris“ (The Perfect Woman, 1949).

Tikslas – Mėnulis“ (1950 m.) ir „Rocketship X-M“ (1950 m.) išleidimas padarė įtaką mokslinės fantastikos filmų kaip kino žanro aukso amžiui. 6-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjo kelionės kosmose ir naujosios technologijos. Nors daugelis 6-ojo deš. mokslinės fantastikos filmų buvo mažo biudžeto, buvo keletas sėkmingų kūrinių su didesniu biudžetu ir įspūdingais tam laikotarpiui specialiaisiais efektais: „Diena, kai sustojo Žemė“ (1951 m.), „The Thing from Another World“ (1951 m.), „Kai susiduria pasauliai“ (1951 m.), „Pasaulių karas“ (1952 m.), „20 000 mylių po vandeniu“ (1954 m.), „This Island Earth“ (1955 m.), „Uždraustoji planeta“ (1956 m.), „Invasion of the Body Snatchers“ (1956 m.), „Frankenšteino prakeiksmas“ (1957 m.), „Kelionė į Žemės centrą“ (1959 m.) ir „On the Beach“ (1959 m.). Be to, dažnai mokslinės fantastikos žanro filmuose pasitaiko ir monstrų filmų motyvų: „The Beast From 20,000 Fathoms“ (1953 m.) ir „The Blob“ (1958 m.). Nuo 6-ojo dešimtmečio pradėta naudoti sustabdyto kadro animaciją dar nematytiems efektams kurti: „It Came from Beneath the Sea“ (1955 m.), „Žemė prieš skraidančias lėkštes“ (1956 m.) ir „20 milijonų mylių iki Žemės“ (1957 m.).

1960 m.[redaguoti vikitekstą]

Šeštajame dešimtmetyje buvo palyginti nedaug mokslinės fantastikos filmų, bet kai kurie iš jų neatpažįstamai pakeitė mokslinės fantastikos kinematografiją. Stanley Kubrick filmas „2001 m. kosminė odisėja“ (1968 m.) savo novatoriškais vaizdo efektais ir tikrovišku kelionių kosmose vaizdavimu ne tik įnešė naujo realizmo į šį žanrą, bet ir padarė jam įtaką savo epiška istorija ir itin aukštais filosofiniais užmojais. Kita vertus, filmai „Beždžionių planeta“ (1968 m.) ir „451 laipsnis pagal Farenheitą“ sulaukė įvairių visuomenės komentarų, o „Barbarella“ (1968 m.) nagrinėjo anksčiau vyravusios nelogiškus mokslinės fantastikos aspektus. Žano Liuko Godaro prancūziškas „naujosios bangos“ filmas „Alfavilis“ (1965 m.) pristatė futuristinį Paryžių, valdomą dirbtinio intelekto, kuris visas emocijas paskelbė už įstatymo ribų.

1970–1980 m.[redaguoti vikitekstą]

Žmonių valdomų kelionių į mėnulį era 1969–1970 m. atgimė susidomėjimu mokslinės fantastikos filmais. Andrejaus Tarkovskio lėto veiksmo filmas „Soliaris“ (1972 m.) savo vizualiniais ir filosofiniais užmojais priminė „2001: kosminę odisėją“. Mokslinės fantastikos filmai nuo ankstyvojo septintojo dešimtmečio nagrinėjo paranojos tematiką, pagal kurią žmonės buvo vaizduojami kaip patiriantys grėsmę iš ekologinių ir technologinių priešininkų, kuriuos patys ir sukūrė: „Tylus bėgimas“ (ekologija), „Vakarų pasaulis“ (žmogus prieš robotą), „THX 1138“ (žmogus prieš valstybę) ir Stanley KubrickPrisukamas apelsinas“ („smegenų plovimo“ grėsmė). Septintojo dešimtmečio mokslinės fantastikos sąmokslo trileriai: „Soylent Green“ ir „Ateities pasaulis“, komedijos: Woody AllenSleeper“ ir John CarpenterDark Star“.

Žvaigždžių karai“ (1977 m.) ir „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (1978 m.) buvo komerciniai hitai, kurie sukėlė didžiulį mokslinės fantastikos filmų padaugėjimą. 1979 m. „Žvaigždžių kelias“ buvo pirmasis televizinis serialas, pasirodęs didžiajame ekrane. Tai taip pat buvo tas periodas, kai „The Walt Disney Company“ išleido daug mokslinės fantastikos filmų, skirtų visai šeimai: „The Island at the Top of the World“, „Pabėgimas į Raganų kalną“, „Juodoji skylė“, „Flight of the Navigator“ ir „Mieloji, aš sumažinau vaikus“. Ridley Scott filmai „Svetimas“ ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kartu su James Cameron filmu „Terminatorius“ ateitį pavaizdavo kaip tamsią, bjaurią ir chaotišką, o ateivius ir robotus (androidus) – kaip priešiškus ir pavojingus. Tuo tarpu vienas iš sėkmingiausių aštuntojo dešimtmečio filmų Steven SpielbergAteivis“ atvirkščiai – ateivius pavaizdavo kaip mielus ir draugiškus.

Didelio biudžeto Frank HerbertDune“, Alex Raymond Flash Gordon ir Arthur C. Clarke knygų ekranizacijos buvo komerciškai nesėkmingos ir įtikino prodiuserius neinvestuoti į mokslinės fantastikos literatūrinius kūrinius. Tuo tarpu Disnėjaus filmui „Tronas“ pavyko susilaukti pakenčiamo dydžio sėkmės. Stipriausi ir svarbiausi mokslinės fantastikos žanro autoriai antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje buvo James Cameron ir Paul Verhoeven su savo filmais „Terminatorius“ ir „RoboCop“. Roberto Zemeckio 1985 m. filmas „Atgal į ateitį“ ir jo tęsiniai buvo ne tik išliaupsinti kritikų ir tapo komerciškai labai sėkmingais, bet ir buvo pripažinti kaip tarptautiniai fenomenai. James Cameron 1986 m. filmas „Svetimi“, ankstesnio jo filmo „Svetimas“ tęsinys, labai daug skyrėsi nuo pirmojo ir atitiko kartu ir veiksmo, ir mokslinės fantastikos žanrus bei susilaukė kritikų liaupsių ir komercinės sėkmės, o aktorė Sigourney Weaver Academy Awards apdovanojimuose buvo nominuota kaip geriausia aktorė, atliekanti pagrindinį vaidmenį. Japonų animacinis filmas „Akira“ (1988 m.) taip pat susilaukė daug sėkmes, ir ne tik Japonijoje, bet ir už jos ribų.

1990–2000 m.[redaguoti vikitekstą]

Devintajame dešimtmetyje žiniatinklio ir kiberpanko fantastikos žanro atsiradimas įtakojo filmų apie žmogaus ir kompiuterio sąsają sukūrimą: „Viską prisiminti“ (1990 m.), „The Lawnmower Man “ (1992 m.) ir „Matrica“ (1999 m.). Kitos šio laikmečio mokslinės fantastikos filmų temos buvo katastrofos („Armagedonas“ ir „Gilus sukrėtimas“ – abu 1998 m.), ateivių įsiveržimas („Nepriklausomybės diena“ – 1996 m.) ir genetinis ekperimentavimas („Juros periodo parkas“ (1993 m.), „Gataka“ (1997 m.)).

Dešimtmečiui progresuojant kompiuteriai atliko vis svarbesnį vaidmenį ne tik kuriant specialiuosius efektus („Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“, „Juros periodo parkas“), bet ir apskritai gaminant filmus. Vis labiau plėtojantis programinės įrangos galimybėms, jos buvo pradėtos naudoti kuriant vis sudėtingesnius specialiuosius efektus. Tai taip pat suteikė galimybę filmų kūrėjams pagerinti animacijos vizualinę kokybę tokiuose filmuose kaip japonų „Ghost in the Shell“ (1995 m.) ir JAV „Plieninis milžinas“ (1999 m.).

2000–2010 m. laikotarpyje atsirado filmų apie superherojus ir grįžimą į Žemę gausa (pavyzdžiui, „Matrica“ trilogija). 2005 m. paslaptingu filmu „Žvaigždžių karai: epizodas III - sitų kerštas“ buvo užbaigta „Žvaigždžių karų“ saga. Mokslinė fantastika taip pat puikiai tiko kaip politinių diskusijų sukėlimo įrankis tokiuose filmuose kaip: „Dirbtinis intelektas“, „Įspėjantis pranešimas“, „Gęstanti saulė“, „9-asis rajonas“, „Žmonių vaikai“, Serenity" ir „Pandorum“.

Temos, vaizdingumas ir vizualiniai elementai[redaguoti vikitekstą]

Mokslinės fantastikos filmavimas dažnai yra rizikingas gamtoje, todėl beveik visada yra naudojami mokslo ir technologijų pagalbiniai elementai. Vis dėlto dažnai mokslinis filmas Holivudo mokslinės fantastikos filmų tarpe gali būti apsvarstytas kaip apgaulingas-mokslinis pirmiausiai atkreipiant dėmesį į netinkamą atmosferos sukūrimą ir neatitikimą tariamam meniniam skoniui, o ne į faktus ir visuotinai priimtą mokslinę teoriją. Apibrėžimas taip pat gali labai daug keistis priklausomai nuo apžvalgininko požiūrio.

Daug mokslinės fantastikos filmų apima mistikos, okultizmo, magijos ar antgamtiškumo elementus, kurie gali būti svarstomi kaip labiau tinkami fantastiniams ar religiniams filmams. Tai šiek tiek transformuoja žanrą. Apskritai, kai kurie filmai, kuriuose, pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas įgyja neįtikėtinų superherojaus galių, neturi aiškių ribų tarp žanrų. Tokie filmai dažniausiai turi tariamai įtikinamą priežastį, kodėl veikėjas tas galias įgyja.

Ne visos mokslinės fantastikos temos yra vienodai tinkamos filmams. Mokslinės fantastikos atstovų siaubui, kosminės operos subžanras yra labiausiai paplitęs. Tačiau pakankamai dažnai tokie filmai, panaikinus mokslinės fantastikos atraminius elementus, galėtų puikiai atitikti vesternus ar Antrojo pasaulinio karo filmus. Labiausiai paplitę mokslinės fantastikos filmų motyvai yra kelionės ir ekspedicijos į kitas planetas arba neigiamos ateities vizijos.

Vaizdai[redaguoti vikitekstą]

Filmų teoretikas Vivian Sobchack skirtumą tarp mokslinės fantastikos ir fantastikos filmų aiškina tuo, jog mokslinės fantastikos žanro filmai siekia pelnyti žiūrovų tikėjimą vaizdais, kuriuos matome ekrane, tuo tarpu fantastiniai filmai siekia užkirsti kelią mūsų netikėjimui. Mokslinės fantastikos filmai svetimumo ir nepažįstamumo temas pateikia įprastame, žinomame kontekste. Nepaisant ateivių charakteristikos ir fantastinių aplinkos elementų scenose, filmo vaizdai daugiausiai yra susiję su žmonija tuo, kaip mes esame susiję su pačia aplinka. Nors mokslinės fantastikos filmai ir siekia praplėsti žmogaus pažinimo ribas, jie vis tiek taikosi prie nustatytų sąlygų bei auditorijos supratimo, tad juose vaizduojami ir paprasti aspektai, o ne tik visiškas abstraktumas bei svetimumas.

Tokių žanrų filmai kaip vesternai ar karo filmai apsiriboja tam tikra vieta ar laiko periodu. Tai netaikoma mosklinės fantastikos filmams. Kita vertus, yra keletas bendrų vizualinių elementų, kurie jungia šiuos žanrus. Tarp jų – kosminis laivas, kosminė stotis, svetimi, neatrasti pasauliai ar padarai, robotai bei ateities įrenginiai. Subtilesnės vizualinės priemonės filme gali atsiskleisti vaizduojant žmones su įvairiomis modifikacijomis išvaizdoje, dydyje ar elgesyje arba, kuomet žinoma, sava aplinka pavirsta į klaikiai svetimą – tarsi apleistas, tuščias miestas.

Moksliniai elementai[redaguoti vikitekstą]

Nors mokslas yra didžiausias elementas šiame žanre, daugelis kino studijų naudojasi ženkliomis laisvėmis mokslo išmanyme. Tą galima pastebėti filmuose, kurie vaizduoja kosminius laivus. Realiomis sąlygomis vakuumas, esantis kosmose, užkirstų kelią bet kokiai garso sklaidai bei laivo manevrams, daromiems sparnų pagalba, be to, garso takelis dar būna užpildytas netinkamais skridimo garsais, kurie yra panašūs į orlaivių leidžiamus garsus bei keičiasi priklausomai nuo jų skridimo trajektorijos. Filmų kūrėjai, nesusipažinę su kosminių kelionių specifika, koncentruojasi į labiau pažįstamus lėktuvo garsus bei manevrus.

Panašūs atvejai, kuomet mokslas yra ignoruojamas dėl meninių filmo aspektų, gali būti pastebėti filmuose apie aplinkos efektus. Tokio tipo filmuose planetos, patyrusios didžiausius sprogimus, būna visiškai sugriautos vos per kelias sekundes, kai tuo tapu realiai toks įvykis truktų daug valandų.

Mokslininkų rolė mokslinės fantastikos žanre kinta priklausomai nuo auditorijos mokslo bei pažangiųjų technologijų supratimo. Pavyzdžiui, filme „Frankenšteinas“ atsidavęs mokslininkas tampa veikėju, kuris ima kelti baisią grėsmę visuomenei ir netgi – civilizacijai. Netrukus tokie „blogų mokslininkų“ personažai, kaip ir Peter Sellers vaidmuo filme „Daktaras Streindžlavas“ tapo šio žanro filmų ikona. Penktojo dešimtmečio filmuose apie monstrus mokslininkas dažnai būdavo herojaus rolėje, tarsi vienintelis žmogus, kuris dėl savo išmanymo tam tikrose technologijose galėtų užkirsti kelią gresiančiai pražūčiai. Atspindint nepasitikėjimą vyriausybe, kuris prasidėjo 1960-aisiais, JAV, puikaus, bet tuo pačiu ir maištingo mokslininko vaidmuo, kuris būdavo panašus į „Kasandros“ rolę per gresiančią tragediją, tapo ypač dažnas.

Ateivių gyvybės formos[redaguoti vikitekstą]

Sumanus gyvenimas, kurio šaknys driekiasi už žemės ribų, yra populiari tema mokslinės fantastikos filmuose. Ankstyvieji filmai ateivių gyvybės formas dažnai perteikdavo kaip grasinimą ar pavojų visai žmonijai, o patys įsibrovėliai išmanytai reprezentuodavo realias, kariuomenės ar politikos keliamas grėsmes Žemei. Vėliau kai kurie ateiviai būdavo vaizduojami kaip gerybiniai ir net naudingi gamtai tokiuose filmuose, kaip „Pabėgimas į Raganų kalną“ ir „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“.

Siekiant suteikti subjektui materiją, kuria žiūrovai galėtų tikėti, didžioji dauguma protingųjų ateivių filmuose buvo vaizduojami kaip turintys antromorfinę prigimtį, žmogaus emocijas bei motyvacijas. Tokiuose filmuose kaip „Kontaktas“, „Dėžė“ ir „Diena, kai sustojo Žemė“ ateiviai savo išvaizda buvo panašūs į žmones ir tarpusavyje komunikavo verbaline kalba. Keliuose filmuose buvo bandyta ateivius pavaizduoti visiškai skirtingai, ne humanoido formos (pavyzdys – sumani gyvybės forma, apsupanti visą planetą filme „Soliaris“ bei kamuolio formos kūrinys filme „Tamsioji žvaigždė“.

Filmai apie katastrofas arba pasaulio pabaigą[redaguoti vikitekstą]

Dažna mokslinės fantastikos filmų tema – neišvengiamos, didelio masto katastrofos. Pastarosios dažnai perteikia tam tikrą autoriaus susirūpinimą pateikiant filmą tarsi įspėjimą prieš tam tikrą veiklos tipą, į kuriuos įeina ir įvairūs moksliniai tyrimai. Dėl to filmuose apie ateivių invazijas padarai įprasmina bauginančią, antžemišką jėgą.

Katastrofų filmai paprastai būna skirstomi į šias pagrindines kategorijas:

  1. Ateivių invazija – priešiškai nusiteikę ateiviai atvyksta į Žemę ir bando sunaikinti žmoniją. Jie yra itin stiprūs bei klastingi. Tipiniai pavyzdžiai – „Pasaulių karas“ (1953 m.), „Kūnų grobikų įsiveržimas“ (1956 m.), „Nepriklausomybės diena“ (1996 m.) bei „Ženklai“ (2002 m.).
  2. Gamtos katastrofa – tokia, kaip žymus klimato pasikeitimas arba asteroidų ar kometų trenkimasis į Žemę. Filmai, kuriuose vyrauja ši tema – „Soylent Green“ (1973 m.) bei „Vandens pasaulis“ (1995 m.).
  3. Žmogus, išstumtas technologijų – paprastai pasireiškiantis visagalių kompiuterių, pažangių robotų, kyborgų ar kitų genetiškai modifikuotų žmonių ar gyvūnų forma. Tipiniai pavyzdžiai – „Terminatorius" (1984 m.) ir „Matrica“ (1999 m.).
  4. Atominis karas – dažniausiai poholokaustiniai, žiaurių išgyvenimų pasakojimai. Tokio siužeto filmų pavyzdžiai – „Daktaras Streindžlavas“ (1964 m.), „Beždžionių planeta“ (1986 m.), „Berniukas ir jo šuo“ (1975 m.), „Pašėlęs Maksas“ (1979 m.) bei „Elijaus knyga“ (2010 m.).
  5. Pandemija – apie labai mirtiną, maro pavidalo ligą, dažniausiai sukurtą žmogaus, kuri kelia grėsmę ar net sunaikina visą žmoniją. Filmai, šia tema – „Adromedos ūkas“ (1971 m.), „Omega žmogus“ (1971 m.), „Dvylika beždžionių“ (1995 m.), „Užkratas“ (2011 m.).

Monstrų filmai[redaguoti vikitekstą]

Nors ir monstrų filmuose pavojus įprastai nevaizduojamas ypatingai globaliu mastu, tačiau mokslinės fantastikos filmų istorijoje visgi yra nemaža dalis filmų, susijusių su monstrų atakomis. Nuo panašių tokio tipo filmų, pavyzdžiui, siaubo ar fantastikos žanruose, šie skiriasi tuo, kad mokslinės fantastikos filmai paprastai remiasi moksliniu (ar bent jau pseudo-moksliniu) monstro egzistavimo pagrindimu, o ne magiška ar fantastine priežastimi. Dažniausiai mokslinės fantastikos filmų monstrai būna sukurti, prikelti ar išsivysto dėl kokios nors išprotėjusio mokslininko machinacijos, atominės avarijos ar nepavykusio mokslinio eksperimento. Tipiniai šio subžanro pavyzdžiai „The Beast From 20,000 Fathoms“ (1953 m.), „Projektas: Monstras“ ir „Godzila“.

Protas ir tapatybė[redaguoti vikitekstą]

Esminiai pamąstymai apie tai, kas mus padaro žmonėmis, jau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio buvo pagrindinis elementas mokslinės fantastikos filmuose. Filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ išnagrinėjo, kas organinį organizmą padarė žmogumi, o „RoboCop“ filmų serijos vaizdavo androidinį mechanizmą, kuriam buvo įtaisytos žmogaus smegenys tam, kad būtų sukurtas kiborgas. Tačiau pati smegenų implantavimo idėja nebuvo nauja mokslinės fantastikos filmuose, nes „išprotėjusių mokslininkų“ bandymai perkelti žmogaus protą į kitą kūną yra tokie pat seni, kaip Frankenšteinas.

Tokie filmai, kaip „Viską prisiminti“, išpopuliarino ir paskatino plisti filmus, kurie remiasi žmogaus minčių valdymo idėja. Smegenų plovimo temos pasirodė keliuose 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių filmuose, įskaitant ir „Prisukamas apelsinas“ bei „Mandžiūrijos kandidatas“, kuriuose buvo vaizduojamas realiai egzistavęs valdžios eksperimentas – operacija MKULTRA. Savanoriško atminties išsitrynimo tema toliau vystoma filmuose „Prisiminti pavojinga“ ir „Jausmų galia“.

Idėja, jog žmogus galėtų būti pilnai reprezentuojamas kaip kompiuterinė programa, buvo pagrindinis elementas filme „Tronas“. Toliau ši mintis tęsiama filme „The Lawnmower Man“, o „Virtuoziškumas“ ši idėja apverčiama aukštyn kojom – ieškoma, kaip kompiuterines programas būtų galima paversti tikrais asmenimis. Filmų serijose „Matricavirtualios realybės pasaulis tapo realaus pasaulio kalėjimu visai žmonijai. O filmuose „eXistenZ“ ir „Avataras“ realybės ir virtualios realybės pasauliai susimaišė nepalikdami aiškios ribos tarp jų.

Robotai[redaguoti vikitekstą]

Transformeriai „Universal Studios Hollywood“ kiemelyje

Robotai buvo dalis mokslinės fantastikos filmų nuo tada, kai čekų dramaturgas Karel Čapek sukūrė šį žodį 1921-aisias. Ankstyvuosiuose filmuose robotus vaidindavo aktoriai, apsirengę metalinį dėžės formos kostiumą, kaip filme „The Phantom Empire“, tačiau moteris robotė filme „Metropolis“ buvo išimtis. Sudėtingas robtas pirmą kartą buvo vaizduojamas amerikiečių filme „Diena, kai sustojo Žemė“.

Filmuose robotai neretai buvo gebantys jausti, taigi jie užėmė eilę rolių mokslinės fantastikos filmuose. Robotai būdavo pagalbiniai aktoriai, kaip robotas Robis filme „Uždraustoji planeta“, pagrindinių herojų kompanijonai (pvz., C-3PO ir R2-D2 iš „Žvaigždžių karų“) bei papildomi masinių scenų personažai, matomi antrame plane norint sukurti futuristinį įvaizdį. Taip pat robotai būdavo grėsmingi piktadariai ar monstrai (pvz., robotas Box 1976-ųjų filme „Logan‘s Run“). Kai kuriais atvejais mokslinės fantastikos žanre robotai būdavo net ir pagrindiniai filmo herojai.

Viena iš populiarių mokslinės fantastikos filmų temų – ar robotai kada nors pakeis žmones. Toks klausimas keliamas Isaac Asimov knygos „Robotas“ ekranizacijoje. O filme „Terminatorius" rodomas robotų rįžtas užvaldyti ir sunaikinti žmonių rasę.

Kelionės laiku[redaguoti vikitekstą]

Kelionės laiku – į praeitį ir į ateitį – sumanymas, kuris jau nuo seno buvo populiarus mokslinės fantastikos filmuose ir televizijos serialuose. Kelionė laiku įprastai apima kokios nors pažengusios įrangos naudojimą, kaip kad komerciškai labai sėkmingo filmo „Atgal į ateitį“ trilogija. Kiti filmai, tokie kaip „Beždžionių planeta“, keliavimą laiku paaiškino vaizduodami tokias fizikines sąvokas kaip ypatingojo releatyvumo laiko išsiplėtimo fenomenas, kuris galėtų pasitaikyti, jei, pavyzdžiui, kosminis laivas beveik pasiektų šviesos greitį. Tačiau kai kurie filmai keliavimą laiku rodo priklausomą ne nuo pažengusių technologijų, o nuo vidinių, asmeninių galių, kaip 2000-ųjų eros filmuose „Donis Darko“ ar „Ponas Niekas“.

Labiau tradiciniuose kelionių laiku filmuose technologijos naudojamos tam, kad praeitį atkeltų į dabartinį gyvenimą arba pakeistų tariamą dabartį, kuri iš tikrųjų yra mūsų ateitis. Pavyzdžiui, filmas „Iceman“ (1984 m.) pasakoja istoriją apie užšaldyto neandartaliečio atgaivinimą. O filme „Freejack“ (1992 m.) keliavimas laiku buvo naudojamas pagrobti žmonėms, kurie susidūria su žiauria mirtimi, prieš pat jai ištinkant tam, kad vėliau galėtų panaudoti jų kūno dalis.

Dažna kelionių laiku filmų tema yra pats tų kelionių paradoksalus pobūdis. Prancūzų filme „La Jetée“ (1962 m.) režisierius Chris Marker, vaizduodamas jauno vaiko susidūrimas su „ateities savęs“ mirtimi, išryškina nepaaiškinamą pakylėjimo jausmą žmogaus, gebančio keliauti laiku. Šis filmas įkvėpė režisierių Terry Gilliam sukurti filmą „Dvylika beždžionių“ (1995 m.). Kertinės jo temos – keliones laiku, prisiminimai ir beprotystė. Tuo tarpu „Atgal į ateitį“ filmų serijos žengia sekantį žingsnį ir parodo kokios pasekmės lieka dabartyje, kai yra keičiama praeitis.

Žanras, komentuojantis socialinius klausimus[redaguoti vikitekstą]

Mokslinės fantastikos filmų žanras ilgą laiką buvo naudinga priemonė, „saugiai“ aptarianti kontroversiškas, aktualias ir dažnai pateikiančias mąslius socialinius komentarus apie galimas ir nenumatytas ateities problemas. Tokių sunkių ir nerimą keliančių problemų pristatymas auditorijai gali būti padarytas priimtinesniu būdu, kai problemos pristatomos kitoje, panašioje į Žemę, planetoje, arba perkeliamos į ateitį. Pakeistas kontekstas leidžia giliau nagrinėti ir svarstyti pateiktas idėjas per žiūrovo perspektyvą, kuris stebi viską per nuotolį. Labiausiai ginčytinas klausimas mokslinės fantastikos filmuose dalina juos į dvi pagrindines istorines linijas, utopinę ir disutopinę. Bet kuriuo atveju, visuomenė ateityje gyvens arba geriau, arba blogiau. Dėl kontroversiško požiūrio į šį klausimą dauguma mokslinės fantastikos kūrėjų renkasi disutopinį siužetą.

Ginčų ir nesutarimų tipai, pristatomi mokslinės fantastikos filmuose, dažnai atspindi problemas, kurios yra aktualios tuo metu, kai filmas kuriamas. Ankstesni mokslinės fantastikos filmai išreiškė nuogąstavimą dėl darbuotojų pakeitimo automatinėmis technologijomis, taip pat dėl dehumanizacijos, vykstančios dėl technologijų bei mokslo vystymosi. Pavyzdžiui, 1951-ųjų metų filmas „Vyras baltu kostiumu“ naudoja mokslinės fantastikos koncepciją kaip priemonę pašiepti britų konservatizmui, industriniam kapitalizmui bei profesinėms sąjungoms. Vėlesni filmai nagrinėja ekologinių katastrofų baimę ar technologijų kuriamų problemų aktualumą ir tai, kaip šie dalykai paveiks visuomenę bei pavienius asmenis ateityje.

XX a. 6-ojo dešimtmečio filmas „Godzila“ (1954 m.) buvo nuoroda į baimę atominiam karui, nurodė savo požiūrį į komunizmą bei Šaltąjį karą. 8-ajame dešimtmetyje mokslinės fantastikos filmai tapo priemone, padedančia pašiepti tam tikrus socialinius reiškiniu. Filmai „Tylus bėgimas“ ir „Tamsioji žvaigždė“ pristato hipius kosmose kaip atsakomąjį kirtį į ankstesniuose filmuose dominavusius kariuomenės vaizdus. Stanley Kubrick filme „Prisukamas apelsinas“ pristatoma žiaurios jaunimo kultūros vizija, vaizduojanti jaunimo gaujas, užsiimančias nusikalstama veikla, kaip žudymas ir prievartavimas. Filme vaizduojamos psichologinio smurto scenos naudojamos kaip pasekmė visuomenes neveiksnumui ir abejingumui, kalbant apie nusikalstamumą, pabrėžti.

Šiuolaikiniai mokslinės fantastikos filmai ir toliau nagrinėja aktualias visuomenės ir politikos problemas. Vienu iš naujesnių pavyzdžių galėtų būti 2002-ųjų metų filmas „Įspėjantis pranešimas“. Šis filmas debiutavo praėjus vos mėnesiui po siaubingos teroristų atakos 2001 m. rugsėjo 11 d., jis buvo orientuotas į JAV policijos galią ateityje, į privatumo ir pilietinių laisvių klausimus. Kai kurie filmai, kaip „Niekada manęs nepaleisk“, nagrinėja klonavimo problemą.

Visai neseniai tokie mus supantys įvykiai kaip karas Irake, tarptautinis terorizmas, panika dėl paukščių gripo ar JAV anti-emigracijos įstatymų antraštės atkreipė kino kūrėjų dėmesį. 2006-ųjų metų filmas „V – tai Vendeta“ buvo įkvėptas kontroversiškų problemų, tokių kaip karas su terorizmu – „Patriotinis aktas“. Tuo tarpu mokslinės fantastikos trileriai nagrinėja įvairius socialinius probleminius klausimus, tokius kaip ksenofobija, propaganda ar kognityvinis disonansas. Filmas „Avataras“ (2009 m.) stipriai siejasi su gimtojo krašto kolonizavimo problema, tarptautinių kasybos korporacijų žala bei Irako karu.

Future noir[redaguoti vikitekstą]

Lankasterio universiteto profesorius Jamalude Bin Aziz teigia, kad besivystydamas ir beplisdamas mokslinės fantastikos filmų žanras susijungė su kitais filmų žanrais, tokiais kaip gotiški trileriai ir film noir. Kai mokslinės fantastikos žanras jungiasi su film noir žanro elementais, Bin Azizas vadina šią besivystančią hibridinę formą „Ateities nuarais“ forma, kuri apjungia postmodernius susidūrimus su bendriniu atkaklumu, sukurdama ironijos, pesimizmo, pranašavimo, ekstrapoliacijos, atšiaurumo ir nostalgijos mišinį. Ateities „noir“ filmai, tokie kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Dvylika beždžionių“, „Tamsos miestas“, ir „Žmonių vaikai“ naudoja protagonistą, kuris yra vis labiau ir labiau abejotinas, nusavintas ir fragmentiškas, tačiau tuo pat metu ir tamsus bei žaismingas kaip veikėjas V. GibsonoNeuromancer“, bet vis tiek turintis Filipo Marlou šešėlį.

Ateities „noir“ filmai, kurie yra nukreipti į poapokaliptinį pasaulį, pertvarko ir naujai pateikia visuomenę parodijuojamame kosmoso pasaulyje, kuris dažnai pateikiamas „noir“ filmų siužetuose ar miesto scenose kaip tamsus, atšiaurus ir apgaulingas. Ateities „noir“ filmai dažnai sumaišo elementus iš gotikinio trilerio žanro, tokius kaip filmas „Įspėjantis pranešimas“, kuris pilnas nuorodų į magiškąją praktiką, ir „Svetimas“ su savo antrašte „Kosmose niekas neišgirs tavo pagalbos šauksmo“ bei kosminiu laivu „Nostromo“, kuris sugrįžta prie ankstesnio vaizdo, dažnai naudojamo gotikinių siaubo filmų tradicijose. Bin Azizas išdėsto, kad filmai, tokie kaip Džeimso Kamerono „Terminatorius“ yra subžanrai „techno-noir“, kurie kuria mistišką „noir“ tamsumo puotą ir dvipusi pasaulį, kuris nėra toks, koks iš pradžių atrodo.[6]

Filmai prieš literatūrą[redaguoti vikitekstą]

Lyginant mokslinės fantastikos literatūrą su mokslinės fantastikos filmais reiktų pabrėžti, kad mokslinės fantastikos filmai dažniausiai mažiau pasitiki žmogaus vaizduote ir naudoja daugiau veiksmo scenų, specialiųjų efektų, savaip sukurtų kosmoso padarų vaizdų, egzotinių fonų. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio žiūrovai pradėjo tikėtis vis įspūdingesnių specialiųjų efektų mokslinės fantastikos filmuose. Kai kuriais atvejais mokslinės fantastikos tematikos filmai įperša egzotines, futuristines nuostatas, kurios iš tiesų neatitinka mokslinės fantastikos pasakojimų. Vis dėlto, kai kurie kritikų įvertinti mokslinės fantastikos filmai sekė mokslinės fantastikos literatūros keliu, naudodami istorijos vystymąsį kaip priemonę išskirti abstrakčias sąvokas.

Mokslinės fantastikos rašytojų įtaka[redaguoti vikitekstą]

Jules Verne buvo pirmasis mokslinės fantastikos rašytojas, kurio kūriniai buvo pritaikyti ekranui tokiuose filmuose kaip Georges MeliesKelionė į Mėnulį“ (1902 m.) ir „20 000 mylių po vandeniu“ (1907 m.), kuriuose buvo naudojami Verne scenarijai kaip pagrindas fantastiškoms vizualizacijoms. XX a. 6-ajame dešimtmetyje Vernes darbai nebeteko autorystės teisių, bet vis tiek buvo pritaikyti kuriant filmus daugybę kartų: „20 000 mylių po vandeniu“ 1954-iais, „Iš Žemės į Mėnulį“ 1958-iais ir „Kelionė į Žemės centrą“ 1959-iais.

H. G. Wells romanai „Nematomas žmogus“, „Things to Come“ ir „Daktaro Moro sala“ buvo perdirbti į filmus dar jam gyvam esant, o romanas „Pasaulių karai“ buvo perdarytas į filmą 1953 metais ir vėliau dar kartą 2005-iais, iš viso šis romanas buvo pritaikytas filmo kūrimui mažiausiai keturis kartus. Romanas „Laiko mašina“ turėjo dvi filmo versijas (1961 ir 2002), o filmas „Sleeper“ iš tiesų yra Velso 1910-ųjų romano „The Sleeper Awakes“ ekranizacija.

Sumažėjus susidomėjimui mokslinės fantastikos filmais XX a. 5-ajame deš. keli „aukso amžiaus“ mokslinės fantastikos autoriai taip pat pradėjo semtis idėjų iš knygų. John W. Campbell romanas padėjo pagrindus filmui „The Thing from Another World“ (1951 m.). Robert A. Heinlein prisidėjo prie scenarijaus rašymo filmui „Tikslas – Mėnulis“ 1950-iais, bet nei vienas iš jo svarbesnių, pagrindinių darbų nebuvo panaudotas filmo kūrimui iki 1990-ųjų: „Lėlių valdovas“ 1994-iais ir „Erdvėlaivio kariai“ 1997-iais. Isaac Asimov grožinė lietartūra darė įtaką tokiems filmams kaip „Žvaigždžių karai“ ir „Žvaigždžių kelias“, bet iki 1988 metų nebuvo sukurtas nei vienas filmas, kuris pilnai remtųsi vien jo istorijomis. Pirma pilnametražinio filmo adaptacija pagal Asimov kūrinius buvo filmas „Tūkstantmečio žmogus“ (1999 m.) (šis filmas rėmėsi trumpoms istorijomis iš knygų „Tūkstantmečio žmogus“ ir „Pozitroniškas žmogus“, pastaroji buvo parašyta bendrai su Robert Silverberg), o 2004 metais sukurtas filmas „Aš – robotas“, kuris buvo paremtas Asimov trumpais pasakojimais iš knygos tokiu pat pavadinimu, susilaukė daug dėmesio.

Mokslinės fantastikos autoriaus Arthur C. Clarke romano „2001 m. kosminė odisėja“ adaptacija laimėjo Oskarą už geriausius vizualiuosius efektus ir pasiūlė tematinę painiavą, nebūdingą mokslinės fantastikos žanrui tais laikais. Šio filmo tęsinys 2010 metais buvo komerciškai sėkmingas, tačiau neitin gerai vertinamas kritikų. 1960-iais metais buvo adaptuoti kinui ankstesni mokslinės fantastikos Ray Bradbury darbai: „451 laipsnis pagal Farenheitą“ ir „The Illustrated Man“. Kurt Vonnegut filmas „Slaughterhouse-Five“ buvo nufilmuotas 1971-iais, o filmas „Čempionų pusryčiai“ – 1998-iais.

Philip K. Dick grožinė literatūra buvo dažnai naudota mokslinės fantastikos filmų kurimui, iš dalies todėl, kad ji sukelia paranoją, kuri buvo centrinė žanro ypatybė. Filmai, pagrįsti Dick darbais: „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982 m.), „Viską prisiminti“ (1990 m.), „Įsibrobėlis“ (2001 m.), „Įspėjantis pranešimas“ (2002 m.), „Prisiminti pavojinga“ (2003 m.), „Neįžvelgiamas pasaulis“ (2006 m.), ir „Likimo ekspertai“ (2011 m.). Šiuose filmuose nadaug atsispindi tikrasis knygų siužetas, išskyrus filmą „Neįžvelgiamas pasaulis“, nes jo siužetas buvo labai panašus į Dick knygos siužetą.

Mokslinės fantastikos filmai Lietuvoje[redaguoti vikitekstą]

Eureka 2012“ (2012 m. kovo 19–23 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“, Vilnius) – 1-asis mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalis. Dokumentinėje festivalio programoje – gamtos iššūkiai (klimato kaita), naujų technologijų teikiamos galimybės, kintantis moralinis etinis klimatas (eutanazija) ir mūsų reakcija į tai. Tyrimai ir apmąstymai, atskleidžiantys žmogiškumo ištakas, progreso sąvokos dvilypumą, mūsų sąsajas su gamta, mūsų silpnąsias vietas ir manipuliavimo žmogiškomis silpnybėmis metodus (pripratimą skatinančios cheminės medžiagos). Keičiasi ne tik Žemės klimatas, bet ir visuomenės etinis klimatas, ką pirmieji dažniausiai pajunta ir įžvelgia menininkai, padedant mokslininkams. Festivalio programą sudaro 6 vaidybiniai ir 4 dokumentiniai filmai.

Aurora“ (Vanishing Waves) (rež. Kristina Buožytė) – pirmas sėkmingas[reikalingas šaltinis] bandymas sukurti lietuvišką mokslinės fantastikos žanro filmą. Rugsėjo 20–27 dienomis JAV vykstančiame tarptautiniame kino festivalyje „Fantastic Fest“ lietuvių filmas fantastinių filmų kategorijoje pelnė geriausio filmo, geriausio režisieriaus (Kristina Buožytė), geriausio scenarijaus (Kristina Buožytė ir Bruno Samper) ir geriausios aktorės (Jurga Jutaitė) apdovanojimus.

  1. http://www.filmsite.org/sci-fifilms.html
  2. Sobchack, Vivian Carol (1997). Screening space: the American science fiction film. Rutgers University Press. p. 106. ISBN 0-8135-2492-X.
  3. Perrine, Toni A. (1998). Film and the nuclear age: representing cultural anxiety. Taylor & Francis. pp. 31–32. ISBN 0-8153-2932-6.
  4. Sobchack (1997:170–174).
  5. Creed, Barbara (2009). Darwin's Screens: Evolutionary Aesthetics, Time and Sexual Display in the Cinema. Carlton, Victoria: Melbourne University Publishing. p. 58. ISBN 978-0-522-85258-5.
  6. Bin Aziz, Jamaluddin (2005 m. vasara). „Future Noir“. Summer Special: Postmodern and Future Noir. Crimeculture.com. Suarchyvuotas originalas 2008-12-02. Nuoroda tikrinta 2008-11-17. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  • Luca Bandirali and Enrico Terrone, Nell’occhio, nel cielo. Teoria e storia del cinema di fantascienza, Lindau, Torino, 2008, ISBN 978-88-7180-716-4.
  • Welch Everman, Cult Science Fiction Films, Citadel Press, 1995, ISBN 0-8065-1602-X.
  • Peter Guttmacher, Legendary Sci-Fi Movies, 1997, ISBN 1-56799-490-3.
  • Phil Hardy, The Overlook Film Encyclopedia, Science Fiction. William Morrow and Company, New York, 1995, ISBN 0-87951-626-7.
  • Richard S. Myers, S-F 2: A pictorial history of science fiction from 1975 to the present, 1984, Citadel Press, ISBN 0-8065-0875-2.
  • Gregg Rickman, The Science Fiction Film Reader, 2004, ISBN 0-87910-994-7.
  • Dave Saunders, Arnold: Schwarzenegger and the Movies, 2009, London, I. B. Tauris
  • Errol Vieth, Screening Science: Context, Text and Science in Fifties Science Fiction Film, Lanham, MD and London: Scarecrow Press, 2001. ISBN 0-8108-4023-5

Kategorija:Filmų žanrai Kategorija:Mokslinė fantastika