Dirbtinis intelektas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Dirbtinis intelektas (DI) – bet koks dirbtinai sukurtas intelektas. Andreas Kaplan ir Michael Haenlein apibrėžė dirbtinį intelektą kaip „sistemos sugebėjimą teisingai interpretuoti išorinius duomenis, mokytis iš jų ir panaudoti tokias žinias, kad būtų įgyvendinti konkretūs tikslai ir uždaviniai, lanksčiai juos pritaikant“.[1][2]

Dirbtinis intelektas skiriasi nuo įprastų kompiuterinių algoritmų tuo, kad gali apsimokyti, tai atlikdamas tą patį veiksmą gali elgtis kitaip priklausomai nuo prieš tai atliktų veiksmų.

Dirbtinio intelekto tyrimai remiasi psichologijos ir neurologijos, matematikos ir logikos, komunikacijos teorijos, filosofijos ir lingvistikos mokslų duomenimis. Dirbtinio intelekto tyrimuose dažnai pagal gyvų organizmų nervų sistemą kuriami supaprastinti teoriniai modeliai. Jie vadinami neuroniniais tinklais, kurie vėliau panaudojami sprendžiant įvairių sričių problemoms spręsti – balso ar vaizdo atpažinimui, ligų diagnozei ir panašioms problemoms, kurios tiksliais algoritmais sunkiai sprendžiamos dėl ribotų techninių galimybių.

Dirbtinio intelekto programos apima išplėstinius žiniatinklio paieškos variklius (pvz., Google), rekomendacijų sistemas (kurias naudoja YouTube, Amazon ir Netflix]), žmogaus kalbos supratimas (pvz., Siri ir Alexa), savarankiškas automobilis (pvz., Tesla), automatizuotas sprendimų priėmimas ir aukščiausio lygio varžybos strateginio žaidimo sistemose (tokiose kaip šachmatai ir Go.[3]

DI buvo įkurtas kaip akademinė disciplina 1956 m. Nuo pat dirbtinio intelekto atradimo tyrimai išbandė ir atmetė daugybę skirtingų metodų, įskaitant smegenų modeliavimą, didelės žinių duomenų bazes ir gyvūnų elgesio imitavimą. Pirmaisiais 21-ojo amžiaus dešimtmečiais šioje srityje labai dominavo mašininis mokymasis mašininis mokymasis, ir ši technika pasirodė esanti labai sėkminga, padėjusi išspręsti daug sudėtingų pramonės ir akademinės bendruomenės problemų.[4]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uždaviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neuroniniai tinklai padeda sprendžiant dviejų rūšių – klasifikavimo ir prognozavimo – uždavinius.

Klasifikavimo uždaviniai skirti suskirstyti objektus į grupes. Pavyzdžiui, žmones pagal ūgį, svorį, plaukų ir akių spalvą suskirstyti į vyrus ir moteris. Skirstymas gali būti ir sudėtingesnis, tarkim pagal akių, lūpų, nosies linijas suskirstyti žmones pagal tautas.

Paprastai naudojami keli klasifikatoriai, kurių pagalba gaunamas norimas rezultatas.

Prognozavimo uždaviniai tokie, kuomet pagal turimus duomenis yra spėjama, kokie bus tolimesni. Tai naudojama oro prognozėse, ligos diagnostikose. Kartais naudojama taisant klaidas.


Praktinis pritaikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Redaguoti Kibernetika, sritys ir mokslininkai
K1 Kompleksų teorija, Antrosios tvarkos kibernetika, Radikalusis konstruktivizmas, Variantiškumas (kibernetika)
K2 Automatizavimas, Sprendimų priėmimo teorija, Lošimų teorija, Informacijos teorija, Informetrija, Konekcionizmas, Simbolizmas, Tinklų teorija, Sinergetika, Sistemų teorija, Sistemų mokslas, dirbtinis intelektas
K3 Antropokibernetika, Švietimo kibernetika, Biokibernetika, Medicininė kibernetika,

Biomedicininė kibernetika, Neuroinformatika, Psichokibernetika, Sociokibernetika, Sistemų biologija, Techninė kibernetika

Kibernetikai William Ross Ashby, Stafford Beer, Claude Bernard, Valentin Braitenberg, Ludwig von Bertalanffy, Walter Cannon, Joseph J. DiStefano III, Heinz von Foerster, Jay Forrester, Charles François, Ernst von Glasersfeld, Gerhard Grössing, Stephen Grossberg, Hermann Haken, Erich von Holst, Stuart Kauffman, Hiroaki Kitano, Aldo Masturzo, Niklas Luhmann, Warren McCulloch, Humberto Maturana, Horst Mittelstaedt, Talcott Parsons, Walter Pitts, Alfred Radcliffe-Brown, Stefan Rieger, Arturo Rosenblueth, Claude Elwood Shannon, Harold C. Sox, Karl Steinbuch, Robert Trappl, Felix Tretter, Valentin Turchin, Francisco Varela, Frederic Vester, Paul Watzlawick, Norbert Wiener