Vija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Vija
brus. Іўе, rus. Ивье
   BIA Iwje COA.jpg      Flag of Iŭje (small).png   
Iŭje, Kaścielnaja. Іўе, Касьцельная (2010).jpg
Miesto gatvė

Vija
53°55′0″N 25°46′0″E / 53.91667°N 25.76667°E / 53.91667; 25.76667 (Vija)Koordinatės: 53°55′0″N 25°46′0″E / 53.91667°N 25.76667°E / 53.91667; 25.76667 (Vija)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Vijos rajonas
Įkūrimo data: 1444
Gyventojų (2016): 7 712
Commons-logo.svg Vikiteka: VijaVikiteka
Kirčiavimas: Vijà (Yvijà)

Vija (arba Yvija) – miestas Baltarusijoje, apie 30 km į rytus nuo Lydos, 135 km. nuo Minsko ir 107 km. nuo Vilniaus. Gardino apskrities Vijos rajono centras. Šalia Vijos praeina Lydos – Minsko kelias. 2016 m. sausio 1 d. miestelyje gyveno 7 712 žmonės[1]. Miesto teisės Vijai suteiktos 2000 m. sausio 15 dieną.

Miesto simboliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vijos šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia.
Vijos totorių mečetė. 2012 m.

Vijos herbas ir vėliava patvirtinti Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos 2007 m. birželio 14 d. įsaku. Miesto herbe, sidabrinio skydo fone, vaizduojama sėdinti, knygą rankose laikanti raudonai apsirengusi kilminga moteris[2].

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Esama keleto miesto kilmės versijų. Anot vietinės legendos Viją įkūrusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino žmona Ieva, kuriai keliaujant iš Vilniaus į Naugarduką į akį krito šių vietų grožis. Kunigaikštienė čia įsakiusi pastatyti pilį, prie kurios atsirado ir gyvenvietė. Šią legendą atspindi Vijos herbas. Pagal kitas miesto įsikūrimo versijas gyvenvietė bei jos pavadinimas susijęs su apylinkėse gausiai augančiomis ievomis[3] ir nuo XVI amžiaus pabaigos čia gyvenančia totorių, kurių kalba žodis «Өyә, Eve» reiškia lizdą, arba gyvenvietę, bendruomene.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Vija paminėta 1444 m., kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio valda, kurią jis dovanoja Lietuvos didžiajam maršalkai, Naugarduko vietininkui Petrui Mangirdaičiui.

Nuo XVI amžiaus pradžios iki 1654 m. Viją valdė Kiškų giminė. Bresto vaivados Jono Kiškos laikais, XVI amžiaus II pusėje Vija buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antitrinitorių centrų. Nuo 1567 m. iki 1612 m. Vijoje buvo anitrinitorių bažnyčia, veikė jiems priklausanti spaustuvė ir mokykla. 1568 m. čia vyko Abiejų Tautų Respublikos antitrinitorių sinodas (suvažiavimas), kuriame aktyviai dalyvavo vienas iš šio religinio judėjimo lyderių Simonas Budnas. 1598 m. Vijoje įsikūrė totorių bendruomenė.

XVII amžiaus viduryje Vija atiteko Hlebavičiams, vėliau Sapiegoms, po jų - Tyzenhauzams.

Per 1795 m. trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Vija iki 1921 m. pateko į Rusijos Imperijos sudėtį. Nuo XIX a. vidurio Viją valdė grafų Zamoiskių giminė. 1884 m. Elvyra Zamoiska miestelyje totoriams pastatė medinę mečetę[4]. 1897 m. surašymo duomenimis miestelyje gyveno 3653 žmonės. 1921-1939 m. Vija priklausė Lenkijos Respublikai. Nuo 1939 m. lapkričio 24 d. - Baltarusijos TSR. 1941 m. birželį - 1944 m. liepos 8 d. Viją valdė nacistinė Vokietija. Likviduodami Vijos getą 1942 m. gegužės mėnesį naciai sušaudė daugiau kaip 2 500 vietos žydų. Tarybinės valdžios metais vykdyta kolektyvizacija ir kuriami kolchozai, kurių 1954 m. Vijos krašte buvo 97.

2000 m. sausio 15 dieną Vijai suteiktos miesto teisės.

Paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia ir buvęs bernardinų vienuolynas. 1491-1495 m. pastatyta medinė gotikinio stiliaus katalikų bažnyčia, kurią XVI amžiaus II pusėje Vijos valdytojas Jonas Kiška atidavė antitrinitoriams. Tuo metu antitrinitoriai prie bažnyčios atidarė mokyklą ir spaustuvę. 1612 m. bažnyčia grąžinta katalikams. 1631 m. Mstislvlio vaivada Mikalojus Kiška į Viją pasikvietė bernadrinus, prie bažnyčios jiems fundavo vienuolyno statybas, o pačią šventovę 1633 m. perstatė ir gerokai padidino. Bernardinai prie vienuolyno įsteigė retorikos mokyklą ir teologinę biblioteką[5]. Per 1654-1667 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karą bažnyčia sudegė. Jos vietoje bernardinai 1760-1776 m. pasistatė vėlyvojo baroko formų mūrinę šventovę. Bernardinų vienuolynas caro valdžios nurodymu 1858 m. buvo uždarytas. Bažnyčia iš bernardinų taip pat atimta, paversta parapijos, katalikų tikintiesiems tarnauja iki šiol.

Totorių medinė mečetė ir senosios kapinės (mizaras). Pastatyta 1884 m.

Sinagoga ir senosios žydų kapinės.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Численность населения на 1 января 2016 г. и среднегодовая численность населения за 2015 год по Республике Беларусь в разрезе областей, районов, городов и поселков городского типа.
  2. http://ivje.gov.by/ru/region/geraldika
  3. http://ivje.gov.by/ru/region/new_2/ivie
  4. http://www.kresy.pl/architektura,swiatynie?zobacz/iwie-meczet-drewniany
  5. I. Sliunkowa, Monastyri wostocznoj i zapadnoj tradicij. Nasledije architiektury Biełarusi, Progress-Tradicija, Moskwa 2002, ISBN 5-89826-093-5, s.233