Mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Mokykla – mokymo ir ugdymo įstaiga, teikianti formalųjį bei neformalųjį švietimą, įgyvendinanti žinių ir įgūdžių perdavos tradiciją. Mokykla apima mokymuisi skirtas patalpas ir erdves, mokyklos personalą (mokytojus) ir mokinius.

Formalųjį švietimą teikiančios mokyklos skirstomos į pradines, pagrindines, vidurines (taip pat gimnazijas ir progimnazijas), profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias. Šios mokyklos įpareigotos suteikti valstybės numatytą kvalifikaciją, veikia pagal su švietimo ministerija suderintas programas. Neformalųjį švietimą teikiančios įstaigos yra suaugusiųjų mokyklos, atvirieji universitetai, taip pat prie jų priskiriami vaikų darželiai ir lopšeliai. Taip pat skiriamos specialiųjų poreikių, internatinės mokyklos. Būna religinės ir pasaulietinės mokyklos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokyklų būta jau senovės Egipte, Babilone, Kinijoje, Indijoje, Sirijoje, vėliau – Graikijoje, Romoje. Jos visų pirma buvo skirtos specialios žinijos perdavai – rašto, šventųjų tekstų, astronomijos mokymuisi, valstybės valdymui ir tvarkymui reikalingų įgūdžių (skaičiavimo, karybos, filosofijos, etikos, menų). Antikoje iš esmės susiformavo mokyklos pagrindiniai tipai (pradinė, vidurinė ir aukštoji), jose galėjo lankytis ne tik laisvieji piliečiai, bet ir kitų klasių žmonės.

Viduramžių Europoje mokyklos buvo pavaldžios bažnyčioms ir vienuolynams, jose mokydavosi būsimieji vienuoliai (jie mokyklose ir gyvendavo), taip pat kilmingųjų, miestiečių vaikai. Vėliau steigėsi parapinės mokyklos. Viduramžių mokyklose mokyta rašto, aritmetikos, lotynų kalbos, religinių tekstų skaitymo ir giedojimo, vėliau pridėti laisvieji menai. Amatininkai, riteriai turėdavo savo amato tradicijos mokyklas. XI–XIV a. daugelyje Vakarų ir Pietų Europos valstybių (ypač Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje) steigėsi aukštosios mokyklos – universitetai, o XIII–XIV a. amatininkų cechų ir gildijų mokyklos be tiesioginės amato perdavos ėmė teikti ir gimtosios kalbos, matematikos, teologijos žinių. Islamo pasaulyje religinio pobūdžio mokyklos, teikusios ir gausią matematikos, astronomijos, filosofijos, teisės, medicinos žiniją steigtos prie mečečių. Didžiausią reikšmę turėjo universitetinio tipo aukštoji mokykla Kordoboje, kurioje studijavo iš įvairių Vakarų Europos šalių atvykę studentai.

XV–XVI a. Europoje ėmė steigtis mokyklos ir mergaitėms, imti plėtoti humanitariniai, gamtos mokslai, išsilavinimas tapo prieinamas daugeliui kilmingųjų, turtingųjų vaikų. 1737 m. Prūsijoje paskelbtas privalomas mokslas visiems 7–14 m. amžiaus vaikams. XVIII–XIX a. vykstant pramonės perversmui, sparčiai plėtota švietimo sistema, kurios modelis išliko iki šių dienų, daugelyje Vakarų Europos šalių priimtas visuotinio privalomojo pradinio mokslo įstatymas, susiformavo valstybinių mokyklų sistemos, sukurtas mokyklų valdymas.[1]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo mokykla (Kunigiškės)

Pirmoji žinoma mokykla Lietuvoje buvo įsteiga apie 1387 m. (Vilniaus katedros mokykla). Pirmosios mokyklos buvo religinės - greta tikėjimo tiesų buvo mokoma skaitymo, rašymo, skaičiavimo, lotynų, kartais ir kitų kalbų.

XV a. prie parapinių bažnyčių ir vienuolynų pradėtos steigti vienos pakopos (dvejų metų) pradinės mokyklos, vadinamosios parapinės mokyklos, ir vienuolynų mokyklos; buvo ir namų mokyklų.

XVI a. pradžioje sukurta trijų pakopų švietimo sistema: pradinė, aukštesnioji mokykla ir aukštoji mokykla. XVI a. pirmoje pusėje Lietuvos teritorijoje žinomos 11 katalikų ir 6 protestantų pradinės mokyklos.

Edukacinė komisijos vykdytų reformų išdavoje 1773–1775 m. švietimo sistemą reformuota: mokyklas supasaulietintos, įvestas visų luomų vaikų mokymąsi, 1775 m. vietoje kai kurių kolegijų ir gimnazijų įsteigtos šešiametės vaivadijos mokyklos ir trijų klasių apskrities mokyklos. 1777 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 330 parapinių mokyklų, kuriose mokėsi 4956 mokiniai, iš jų 77 % sudarė valstiečių ir miestiečių vaikai.

XVIII a.– XIX a. pirmoje pusėje, be pradinių mokyklų, veikė neoficialios kaimo mokyklėlės, vadinamos bakalorijomis.

Po 1863–1864 m.,sukilimo uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, įvesta graždanka, pertvarkytos vidurinės mokyklos, uždarytos vienuolynų vidurinės mokyklos, Vilniaus bajorų institutas, vietoj pradinių mokyklų imta kurti valstybines rusiškas mokyklas, uždrausta mokyti lietuvių kalba ir mokytojauti katalikams lietuviams. Lietuvių kalba pradėta mokyti slaptosiose namų mokyklose, mokytojaujant daraktoriams.

Po 1904-1905 m. revoliucijos Rusijoje buvo leista mokyti lietuvių kalba valstybinėse pradinėse mokyklose ir kaip neprivalomąjį dalyką ją dėstyti vidurinėse mokyklose, mokytojauti lietuviams. Katalikiškos švietimo organizacijos (Žiburys, Saulė) ėmė steigti privačias lietuvių mokyklas. 1910 m. oficialiai veikė apie 70 privačių lietuvių pradinių mokyklų. 1907 m. dviklasė lietuvių pradinė mokykla įkurta ir Vilniuje. 1905 m. Marijampolėje įkurtas pirmasis lietuvių vaikų darželis.

1914 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė (su žydų mokyklomis) 1620 pradinių, 45 nepilnosios vidurinės, 37 vidurinės mokyklos, kelios specialiosios vidurinės mokyklos. Kaimuose veikė ir slaptosios mokyklos (jos nebepersekiotos).

1918–1940 m. sukurti suaugusiųjų švietimo pagrindai. 1919 m. Vilniuje Lietuvių mokslo draugija įkūrė mokslo kursus suaugusiesiems.

Tarpukario mokyklos mokiniai su mokytojais

Nepriklausomoje Lietuvoje 1920 m. buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų. Pradžios mokyklų įstatymu (1922) nustatytas privalomas nemokamas keturmetis pradinis mokslas visiems 7–11 metų amžiaus vaikams.

1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, Švietimo ministerija siekė suvienodinti Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto mokyklų programas. Vaikai lankė 8 skyrių (klasių) liaudies mokyklą, apėmusią dvimetę žemutinę, dvimetę vidurinę ir keturmetę aukštesniąją pakopas. Baigusieji žemutinę ir vidurinę pakopą galėjo toliau mokytis gimnazijoje ar kitoje aukštesnėje mokykloje.

1940 m. SSRS okupavus Lietuvą švietimas buvo pertvarkytas pagal SSRS švietimo sistemos modelį: privačios mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos nacionalizuotos, mokykla atskirta nuo Bažnyčios, tautinių mažumų mokyklos (išskyrus rusų) uždarytos. 1940–1941 m. progimnazijos ir gimnazijos pradėtos pertvarkyti į septynmetes nepilnąsias vidurines (septynmetė mokykla) ir vienuolikametes vidurines mokyklas, apėmusias ir keturmetę pradinę mokyklą. Pradėjo veikti specialiosios vidurinės mokyklos.

1941 m. Vokietijai užėmus Lietuvą mokyklose vėl pradėta dėstyti tikyba, mokyti vokiečių kalbos, iš aukštųjų mokyklų pašalinti visi dėstytojai ir studentai žydai (vėliau lenkai ir rusai), uždrausta gintis disertacijas, teikti mokslo laipsnius, išduoti aukštojo mokslo diplomus, apribotas mokslinis darbas. 1943 03 17 aukštosios mokyklos uždarytos, taip pat uždaryta 19 gimnazijų ir 17 progimnazijų.

SSRS 1944 m. vėl okupavus Lietuvą buvo atkurta sovietinė švietimo sistema. 1944–1949 m. veikė keturių klasių progimnazijos ir aštuonių klasių gimnazijos. 1945–1949 m. veikė 3241 pradinė mokykla, 242 progimnazijos, 131 gimnazija. 1949 m. įvestas privalomas septynmetis vidurinis mokslas 7–14 metų vaikams, gimnazijos pertvarkytos į 11 klasių vidurines mokyklas, progimnazijos – į septynmetes mokyklas (apėmė ir pradines mokyklas). Nuo 1949 m. mokyklos buvo stambinamos, daugelis pradinių prijungta prie vidurinių, įsteigta naujų vidurinių mokyklų, prie jų veikė bendrabučiai. XX a. šeštąjame dešimtmetyje bendrojo lavinimo programas papildė profesinis mokymas ir gamybinis mokymas, buvo kuriami tarpmokykliniai mokymo-gamybiniai kombinatai.

1956 m. pradėtos steigti internatinės mokyklos, 1963 m. jų buvo 47.

1959 m. įvestas visuotinis aštuonmetis, 1987 m. – devynmetis mokslas (7–15 metų mokiniams, devynmetė mokykla). 1971 m. įvestas trijų klasių (vietoj keturių) pradinis mokslas, 1975 m. įgyvendintas visuotinis vidurinis mokymas. 1986–1987 m. pereita prie dvylikamečio vidurinio mokslo (mokyklose rusų dėstomąja kalba – prie vienuolikamečio vidurinio mokslo) ir keturmečio pradinio mokslo 6–10 metų vaikams. Komunistinį auklėjimą mokyklose diegė privalomos spaliukų, pionierių, komjaunimo organizacijos.

Prasidėjus Sąjūdžiui 1988 m. prasidėjos diskusijos apie švietimo sistemos reformą. 1988 pabaigoje paskelbta Tautinės mokyklos koncepcija.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pertvarkyta švietimo valdymo struktūra, bendrojo ugdymo (iki 2011 m. vadinta Bendrojo lavinimo), profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų sistema. 1991 m. pradėtos steigti privačios mokyklos, 1992 m. – gimnazijos, 1993 m. – jaunimo mokyklos. 1995 m. įkurtas Studijų kokybės vertinimo centras, 1996 m. – Nacionalinis egzaminų centras. 1998 m. įvestas privalomas dešimtmetis pagrindinis mokslas (7–16 metų mokiniams), 2000 m. – profilinis mokymas. 2004 m. priėmus Mokyklų tinklo pertvarkos metodines rekomendacijas pradėta (iš esmės baigta 2015 m.) bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarka.

Renovuotas mokyklos pastatas (Šiauliai)

Ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikams nuo gimimo iki 6 metų ikimokyklinio ugdymo įstaigose, vienmetis privalomas (nuo 2016 m.) priešmokyklinis ugdymas – 6–7 metų vaikams vaikų darželiuose, vaikų darželiuose-mokyklose, bendrojo ugdymo mokyklų priešmokyklinėse grupėse.

Lietuvoje mokomasi pagal 12 metų trunkančią bendrojo ugdymo programą. Mokiniui iki 16 metų ugdymas pagal pradinio, pagrindinio ugdymo programas privalomas ir garantuojamas valstybės.

Iki bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos ugdymo sistemą sudarė keturmetė pradinė (7–11 metų vaikams), trimetė žemesnioji (11–14 metų vaikams), dvimetė aukštesnioji (14–16 metų vaikams) pagrindinės mokyklos pakopos ir dvimetė vidurinė (16–18 metų jaunuoliams) mokykla. Baigusieji bendrojo ugdymo mokyklą ir siekiantys įgyti profesiją galėjo mokslus tęsti vienmetėje arba dvimetėje profesinėje mokykloje (2018/2019 m.m. iš viso veikė 73 profesinio mokymo įstaigos, 34 008 mokiniai, 3 023 pedagogai). 2018/2019 m.m. veikė 147 pradinės mokyklos (20 941 mokinys, 2 020 pedagogų), 375 pagrindinės mokyklos (59 999 mokiniai, 8318 pedagogų), 153 progimnazijos (87 669 mokiniai, 7096 pedagogai), 401 gimnazija (153 633 mokiniai, 15 500 pedagogų).

Nuo 2015 m. Lietuvoje keturmetis pradinis ugdymas (7–11 metų vaikams) teikiamas vaikų darželyje-mokykloje ar pradinėje mokykloje, pagrindinio ugdymo programą įgyvendina pagrindinės mokyklos, progimnazijos, gimnazijos, taip pat jaunimo mokyklos (V–X klasės; 12–17 metų moksleiviams), profesinės mokyklos. Privaloma pagrindinio ugdymo programa sudaryta iš dviejų dalių: I dalis – 4 metai, įgyvendinama V–VIII klasėse (11–14 metų vaikams), ir II dalis – 2 meta , įgyvendinama IX–X (gimnazijos I–II klasėse; 14–16 metų vaikams) klasėse. Baigus 10 klasių ir įgijus pagrindinį išsilavinimą, toliau galima mokytis pagal dvejų metų vidurinio ugdymo programą gimnazijose (III–IV klasės; 17–18 metų moksleiviams), profesinėse mokyklose. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mokykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
  2. Lietuvos švietimas, Visuotinė Lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-svietimas/