Mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Mokykla – mokymo ir ugdymo įstaiga, teikianti formalųjį bei neformalųjį švietimą, įgyvendinanti žinių ir įgūdžių perdavos tradiciją. Mokykla apima mokymuisi skirtas patalpas ir erdves, mokyklos personalą (mokytojus) ir mokinius.

Formalųjį švietimą teikiančios mokyklos skirstomos į pradines, pagrindines, vidurines (taip pat gimnazijas ir progimnazijas), profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias. Šios mokyklos įpareigotos suteikti valstybės numatytą kvalifikaciją, veikia pagal su švietimo ministerija suderintas programas. Neformalųjį švietimą teikiančios įstaigos yra suaugusiųjų mokyklos, atvirieji universitetai, taip pat prie jų priskiriami vaikų darželiai ir lopšeliai. Taip pat skiriamos specialiųjų poreikių, internatinės mokyklos. Būna religinės ir pasaulietinės mokyklos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokyklų būta jau senovės Egipte, Babilone, Kinijoje, Indijoje, Sirijoje, vėliau – Graikijoje, Romoje. Jos visų pirma buvo skirtos specialios žinijos perdavai – rašto, šventųjų tekstų, astronomijos mokymuisi, valstybės valdymui ir tvarkymui reikalingų įgūdžių (skaičiavimo, karybos, filosofijos, etikos, menų). Antikoje iš esmės susiformavo mokyklos pagrindiniai tipai (pradinė, vidurinė ir aukštoji), jose galėjo lankytis ne tik laisvieji piliečiai, bet ir kitų klasių žmonės.

Viduramžių Europoje mokyklos buvo pavaldžios bažnyčioms ir vienuolynams, jose mokydavosi būsimieji vienuoliai (jie mokyklose ir gyvendavo), taip pat kilmingųjų, miestiečių vaikai. Vėliau steigėsi parapinės mokyklos. Viduramžių mokyklose mokyta rašto, aritmetikos, lotynų kalbos, religinių tekstų skaitymo ir giedojimo, vėliau pridėti laisvieji menai. Amatininkai, riteriai turėdavo savo amato tradicijos mokyklas. XI–XIV a. daugelyje Vakarų ir Pietų Europos valstybių (ypač Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje) steigėsi aukštosios mokyklos – universitetai, o XIII–XIV a. amatininkų cechų ir gildijų mokyklos be tiesioginės amato perdavos ėmė teikti ir gimtosios kalbos, matematikos, teologijos žinių. Islamo pasaulyje religinio pobūdžio mokyklos, teikusios ir gausią matematikos, astronomijos, filosofijos, teisės, medicinos žiniją steigtos prie mečečių. Didžiausią reikšmę turėjo universitetinio tipo aukštoji mokykla Kordoboje, kurioje studijavo iš įvairių Vakarų Europos šalių atvykę studentai.

XV–XVI a. Europoje ėmė steigtis mokyklos ir mergaitėms, imti plėtoti humanitariniai, gamtos mokslai, išsilavinimas tapo prieinamas daugeliui kilmingųjų, turtingųjų vaikų. 1737 m. Prūsijoje paskelbtas privalomas mokslas visiems 7–14 m. amžiaus vaikams. XVIII–XIX a. vykstant pramonės perversmui, sparčiai plėtota švietimo sistema, kurios modelis išliko iki šių dienų, daugelyje Vakarų Europos šalių priimtas visuotinio privalomojo pradinio mokslo įstatymas, susiformavo valstybinių mokyklų sistemos, sukurtas mokyklų valdymas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mokykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009