Tiziano Vecelli

Ticianas
Ticiano autoportretas (apie 1562 m., Prado muziejus, Madridas). Autoportrete dailininkas save pavaizdavo su teptuku ir Auksinio Pentino ordino kavalieriaus grandinėle, kuria jį apdovanojo imperatorius Karolis V.
Gimė	1480 m. Pjevė di Kadorė
Mirė	1576 m. rugpjūčio 27 d. (~96 metai) Venecija
Palaidotas (-a)	Santa Maria Gloriosa dei Frari
Tautybė	italas
Veikla	Dailininkas
Sritis	Renesansas
Vikiteka	Tiziano Vecelli

Ticianas Večelis, paprastai vadinamas tik vardu Ticianas (it. Tiziano Vecelli arba Tiziano Vecellio, apie 1480–1490 m. Pjevė di Kadorė prie Beluno, Venecijos respublikoje – 1576 m. rugpjūčio 27 d. Venecijoje) – italų renesanso Venecijos dailės mokyklos tapytojas. Vertinamas iškiliausiu Venecijos dailės mokyklos dailininku, turėjusiu reikšmingą ir ilgai išliekantį poveikį Europos menui.

Meno teoretikas Giovanni Lomazzo jį pavadino „saule, apsupta mažų žvaigždžių“ (pagal paskutinę Dantės „Rojaus“ eilutę). Ticianas buvo vienas iš įvairiapusiškiausių italų dailininkų, vienodai gerai tapęs portretus ir altorinius paveikslus (abu šie žanrai jį išgarsino), mitologines ir religines scenas. Jo tapybos metodai, ypač spalvų taikymas, padarė didelę įtaką ne tik italų renesanso dailininkams, bet ir būsimoms vakarietiško meno kartoms.

Per ilgą Ticiano gyvenimą jo tapybos stilius drastiškai pasikeitė, bet jis visą laiką domėjosi spalva. Jo brandžiausi darbai neturi gyvų atspalvių, būdingų ankstyviesiems darbams, bet laisva tapymo maniera ir subtilios polichromatinės moduliacijos neturi precedento vakarietiško meno istorijoje.

Biografija

Jaunystė ir išgarsėjimas

Ticiano tiksli gimimo data nežinoma. Kai jis buvo senas, viename laiške Pilypui II tvirtino, kad yra gimęs 1477 m., bet tai mažai tikėtina. Paprastai priimama, kad jis gimė 1480–1490 m. laikotarpiu Pjevė di Kadorės kaime, tuometinėje Venecijos respublikoje, Dolomitinių kalnų papėdėje. Linkstama laikyti, kad tikslesnė jo gimimo data yra 1488−1490 metai. Ticianas buvo Gregorijaus Večelio (it. Gregorio di Conte dei Vecelli), pasižymėjusio tarybos nario ir kario, ir jo žmonos Liučijos sūnus. Jo tėvas buvo Pjevė di Kadorės pilies valdytojas ir vietoj savininkų prižiūrėjo vietines kasyklas. Daugybė giminaičių, įskaitant senelį, buvo notarai ir šeima buvo gerai įsitvirtinusi apylinkėse, kurias valdė Venecija. Dailininko ryšiai su gimtosiomis vietomis buvo labai stiprūs: jis išlaikė nuosavą namą ir nuolat lankydavosi kaime per visą savo gyvenimą.

Anot Ludoviko Dolčės, iš 1557 m. išleisto traktato „Dialogo della Pittura“, sulaukęs 9 metų Ticianas ir jo brolis (Frančeskas, kuris tikriausiai atvyko vėliau) buvo nusiųsti pas dėdę Venecijoje, kad taptų dailininkų mokiniais. Nežymus dailininkas ir meno dirbinių prekiautojas Sebastianas Cukatas, kurio sūnūs tapo žymiais mozaikininkais ir kuris tikriausiai buvo šeimos draugas, suorganizavo, kad broliai patektų į pagyvenusio Džentilės Belinio studiją, iš kurios jie perėjo pas jo brolį Džovanį Belinį. Anot Džordžo Vazario, iš 1568 m. išleistų biografijų, Ticianas iš pat pradžių mokėsi pas Džovanį Belinį. Tuo metu Beliniai, ypač Džovanis, buvo svarbiausi dailininkai mieste. Ticianas jų dirbtuvėse rado grupę maždaug savo amžiaus jaunuolių, tarp kurių buvo Džovanis Palma da Serinalta, Lorencas Lotas, Sebastianas Lučianis, vėliau pramintas Pjombu ir Džordžas da Kastelfrankas, pramintas Džordžone. Frančeskas Večelis, Ticiano jaunesnysis brolis, tapo gan žymiu Venecijos dailininku.

„Madona čigonė“ (apie 1510, Meno istorijos muziejus, Viena)

„Vyro portretas“ (apie 1512, Londono nacionalinė galerija). Paveikslas ilgai buvo klaidingai laikomas Ariosto portretu

Apie 1505–1510 m. iš Džovanio Belinio studijos iškilo trys pagrindiniai naujosios kartos Venecijos dailininkai: Džordžonė, Sebastianas Lučianis ir Ticianas. Jaunieji meistrai buvo pripažinti naujos „arte moderna“ mokyklos vedliais, nes jų paveikslai lankstesni, išvaduoti iš simetrijos ir papročių, kas nebuvo būdinga Džovanio Belinio darbams. Anot Džordžo Vazario, Ticianas iš pradžių tapė Džovanio Belinio maniera, bet vėliau buvo įtakotas Džordžonės, kuris buvo vyresniu dailininku. Anot Vazario, Ticianas taip gerai perėmė Džordžonės tapybos stiliumi, kad greit abiejų dailininkų darbų buvo nebeįmanoma atskirti. Iki šiol keliolikos to laikotarpio paveikslų autorystė tarp Džordžonės ir Ticiano yra ginčytina. Vienas ankstyviausių Ticiano darbų „Ecce Homo“ buvo ilgai priskirtas Džordžonei.

1507–1508 m. Džordžonė buvo valstybės išrinktas sukurti freskas ant atstatytos Fondaco dei Tedeschi, vokiečių pirklių įstaigos, sienų. Ticianas ir Morto da Feltre dirbo kartu su juo. Freskos pražuvo gaisro metu, keli fragmentai išliko. Kai kurie jų darbai žinomi iš Fontanos graviūrų. Ticianas tapo Džordžonės asistentu, bet amžininkai laikė jo darbus įspūdingesniais. Fondaco dei Tedeschi fasado freskų (dabar beveik sunaikintų) pavyzdžiai, rodo, kad jų santykiuose jautėsi konkurencija.

Po ankstyvos Džordžonės mirties 1510 m. Ticianas kurį laiką tapė Džordžonei būdinga maniera ir užbaigė keletą jo paveikslų, tarp jų „Miegančią Venerą“, bet greitai jis išvystė savo stilių, kuriam būdinga drali ir ekspresyvi tapymo technika, scenų dinamika. 1511 m. iš Venecijos į Romą išvyko Sebastianas Lučianis, kuris vėliau buvo pramintas Sebastianu del Pjombu. Per trumpą laikotarpį Venecijoje Sebastianas del Pjombas paliko kapitalinių darbų, kurie įtakojo Ticianą.

Iki 1510 m. nėra dokumentuotas nei vienas Ticiano darbas. Šiais metais Ticianas gavo užakymą freskoms Padujos Scuola del Santo įstaigoje. Neabejotinai Ticianas jau tuomet turėjo būti gerai žinomu dailininku ir sukūręs reikšmingų darbų, nes kitaip nebūtų gavęs prestižinio užsakymo. Heraklio freska Morosini rūmuose, kai kurių ekspertų nuomone, yra ankstyviausias Ticiano darbas. Tarp priskiriamų ankstyvųjų darbų minimas paveikslas „Jakopas Pezaras, pristatomas Šv. Petrui popiežiaus Aleksandro VI“, kuris rodo Džovanio Belinio įtaką. Ticianas tuo metu nutapė keletą mažų madonos su kūdikiu žanro paveikslų, tarp kurių išsiskiria „Madona čigonė“ (Vienos meno istorijos muziejus, pavadintas taip, nes vaizduojama madona yra juodbruva). Kitas ankstyvasis paveikslas – „Marijos ir Elžbietos apsilankymas“ (Akademijos galerijoje Venecijoje). Jau šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Ticianas parodė savo sugebėjimus aliejine technika vaizduoti subtilų šviesos ir šešėlių žaismą, spalvos ir tono niuansus, kuriais jam neprilygo nei Džordžonė, nei Sebastianas del Pjombas.

Ticiano talentas freskoms pasireiškė jo darbuose, nutapytuose 1511 m. Padujos Karmelitų bažnyčioje ir Scuola del Santo. Iš šių darbų kai kurie išliko, tarp jų „Susitikimas prie Auksinių Vartų“ ir trys scenos iš Šv. Antano Paduviečio gyvenimo: „Pavydaus vyro nužudytos žmonos stebuklas“, „Vaiko, liūdijančio motinos nekaltumą, stebuklas“, „Jaunuolio su lūžusia galūne pagydymo stebuklas“. Vėliau Ticianas dirbo beveik vien tik aliejine technika.

Ticianui prireikė dvejų metų (1516–1518) užbaigti aliejinį paveikslą „Mergelės Marijos paėmimas dangun“ (Assunta), kurio dinaminė trinarė kompozicija ir puošni spalvų schema išgarsino jį kaip geriausią dailininką į šiaurę nuo Romos.

1512 m. Ticianas iš Padujos grįžo į Veneciją. Tuo metu daugiausiai dirbo vidutinės klasės užsakovams. 1512 m. „Vyro portretas“ tikriausiai vaizduoja vieną iš šių užsakovų. Portretas novatoriškas savo dinamizmu. Paveikslo veikėjas tarsi atsisuka pasitikti žvilgsniu žiūrovo. Turtinės vaizduojamo veikėjo padėties tvirtumą rodo ant atbrailos atremta ranka ir ypač detalus brangaus mėlyno šilko audinio vaizdavimas. 1513 m. Ticianas įgijo tarpininko patentą Fondaco dei Tedeschi (valstybės sandėlyje vokiečių pirkliams), vadinamą La Sanseria ar Senseria (tai privilegija, kurios troško visi kylantys ar iškilę menininkai) ir tapo vyriausybės darbų prižiūrėtoju, buvo atsakingu už Džovanio Belinio nebaigtų paveikslų užbaigimą Didžiosios Tarybos salėje Dožų rūmuose. Jis įkūrė atelje S. Samuele prie Didžiojo kanalo, bet tiksli vieta nežinoma. Iki 1516 m., kada mirė Belinis, Ticianas nesinaudojo patentu. Tuo pat metu jis sudarė priveligijuotą susitarimą dėl paveikslų. Patentas garantavo jam 20 karūnų išmoką kas metus ir atleido nuo tam tikrų mokesčių, bet už tai jis turėjo nutapyti būsimų dožų portretus apmokant 8 karūnomis už kiekvieną. Iš viso Ticianas nutapė 5 dožų portretus.

1514 m. Ticiano sukurtas alegorinis, lyrinis paveikslas „Dangiškoji ir žemiškoji meilė“ dar turi Džordžonei būdingo poetiškumo, bet greitu laiku Ticianas pasuko prie gyvų ir dinamiškų scenų vaizdavimo. Šio stilistinio pasikeitimo išraiška tapo altoriaus paveikslas „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ Santa Maria Gloriosa dei Frari bažnyčioje. Paveikslas užsakytas 1516 m., kai mirė Džovanis Belinis, ir šis užsakymas rodo Ticiano pripažinimą pagrindiniu miesto dailininku. Paveikslas pašventintas 1518 m. gegužės 20 d. ir pralenkė visus iki tol sukurtus Ticiano paveikslus didybe, dinamika, kompozicijos sudėtingumu ir spalvų puošnumu. Paveikslas iki šiol laikomas didžiausiu, kada nors atliktu ant medžio. Jo matmenys 960 x 360 cm. Paveikslas sukėlė sensaciją ir tapo lemiamu išgarsinant Ticiano vardą Italijoje ir po to − užsienyje, bei vienu svarbiausių Venecijos dailės istorijoje. „Mergelės Marijos paėmime į dangų“ vaizduojama Mergelė Marija tarp angelų, kylanti į dangų, kur ją pasitinka Dievas Tėvas, apačioje Mariją lydinčiais vaizduojami apaštalai. Pusapvalė debesų juosta atskiria žemiškąją erdvę nuo dangiškos. Dangaus auksinė šviesa apšviečia angelų veidus.

Brandos metai ir tarptautinė šlovė

1520 m. Ticianas gavo užsakymą sukurti 5 dalių altoriaus paveikslą „Kristaus prisikėlimas su Šv. Nazarijumi ir Celsiu“, kuris buvo užsakytas popiežiaus legato Venecijoje vyskupo Altobello Averoldo. Paveikslas buvo skirtas Santi Nazaro e Celso bažnyčiai Brešijoje. Jame Kristaus prisikėlimas iš kapo vaizduojamas dar energingesniu nei Marijos kilimas Frari altoriuje. Kristaus pakilimą akomponuoja dramatiškas peizažas. Paveikslo kairėje vaizduojamas klūpantis rėmėjas Altobello Averoldo, dešinėje − Šv. Sebastijonas. Paveikslas rodo, kad Ticianas tuo metu jau buvo susipažinęs su Rafaelio ir Mikelandželo darbais, kurių pavyzdžiai plito graviūrų pavidalu po visą Italiją. Tiesa, sunku nustatyti, ar Ticianas buvo matęs originalius Rafaelio ir Mikelandželo kūrinius tuo metu. Tolimesnes sąsajas su centrinės Italijos dailininkų kūryba gali rodyti „Kristaus guldymas į karstą“ (dabar Luvre), sukurtas apie 1525 m. ir buvęs Mantujos markizų Gonzagų kolekcijoje. Paveikslo elementai panašūs į tos pačios temos 1508 m. Rafaelio garsų darbą, kurį Ticianas galėjo žinoti iš graviūrų.

Apie 1520 m. Ticianas sukūrė garsųjį „Floros“ paveikslą. Tai portretas, vaizduojantis tuo metu Venecijos dailėje populiarią temą − gyvybingos venecijietės, tikriausiai meilės įkvėpėjos, idealistinį vaizdinį. Kartu nėra abejonių, kad paveiksle vaizduojamas realios moters, tikriausiai kurios nors Venecijos žymios kurtizanės, portretas. Alegorinį paveikslo pobūdį mažina kruopščiai vaizduojamos to meto detalės: šukuosena, naktinis drabužis. Paveikslas pramintas „Flora“ buvo tik XX a. Gėlių deivės Floros simboliu galima laikyti portreto herojės dešinėje rankoje laikomus gėlių žiedus ir lapus. „Flora“ savo gyvybingumu ir erotiškumu ženkliai skiriasi nuo Džordžonės garsiojo portreto „Laura“, kuriuo prasidėjo Venecijos dailėje šio žanro tradicija. Maždaug nuo 1520 m. Ticianas gyveno kartu su Čečilija, jauna moterimi iš gimtojo Kadorės kaimo. Jie susilaukė dviejų sūnų: Pomponijo 1524 m. ir Oracijo 1525 m. Tais metais Čečilija sunkiai susirgo ir Ticianas ją vedė. Po to porai gimė dvi dukterys, iš kurių Lavinija išgyveno vaikystę. Čečilija mirė 1530 m. ir Ticianas daugiau nebevedė kitos moters. 1531 m. dailininkas įsigijo prašmatnų namą Venecijoje, kuriame gyveno iki gyvenimo pabaigos. Jo draugu ir gerbėju tapo garsus to meto literatas Pjetras Aretinas.

„Pezaro Madona“ (1519-26, Santa Maria Gloriosa dei Frari, Venecija)

1519 m. įtakinga Pezaro giminė užsakė altoriaus paveikslą vėl Santa Maria Gloriosa dei Frari bažnyčioje Venecijoje. Šis paveikslas buvo skirtas Venecijos laivyno pergalei Santa Maura mūšyje prieš turkus osmanus paminėti. Laivynui vadovavo vyskupas-admirolas Jakopas Pezaras, kurį Ticianas jau buvo pavaizdavęs viename ankstyvųjų savo paveikslų. Nors Venecijos pergalė mūšyje buvo menka, tačau tai nesutrukdė Pezaro giminei užsakyti didingą altoriaus paveikslą, kuris labiau liudijo ne tiek apie karinę sėkmę, kiek apie pačios Pezaro giminės didybę. Paveikslas, paprastai žinomas „Pezaro Madonos“ pavadinimu, buvo dar novatoriškesnis už gretimai nutapytą „Marijos paėmimą“ ir laikomas dar vienu iš pačių garsiausių Ticiano ir Venecijos dailės darbų. Jame Ticianas galėjo kiek atsiplaiduoti nuo ikonografinių taisyklių, kadangi paveikslas buvo skirtas ne didžiajam bažnyčios altoriuj. Jame Ticianas sulaužė tradicinį altoriaus paveikslų veikėjų vaizdavimą, išdėstydamas veikėjus ne viename plane ties žiūrovo akimis, o diagonaliai. Šiai tapybai tikriausiai turėjo poveikį novatoriškas Sebastiano del Pjombo altoriaus Šv. Jono Chrizostomo paveikslas, atliktas apie 1510 m. „Pezaro Madonos“ erdvė atrodo iracionalia ir labai skirtinga nuo Rafaelio mokyklos kruopščiai suplanuotų, simetriškų erdvių. Sunku nustatyti, kokiame pastate yra paveiksle vaizduojamas Madonos sostas ir kur nueina, ar ką remia vaizduojamos kolonos. Paveikslas užbaigtas 1526 m. ir įtakojo vėlesnius baroko kūrinius, kuriuose intuityviam paveikslo objekto vaizdavimui atiduodama pirmenybė prieš racionalaus planavimo ir paruošimo metodus.

Maždaug tuo metu, kai buvo kuriama „Pezaro Madona“, Ticianas sukūrė tris paveikslus mitologinėmis temomis prestižiniu Feraros hercogo Alfonso d’Este užsakymu. Paveikslai buvo skirti tam pačiam Feraros pilies kambariui, kuriame jau kabojo Džovanio Belinio 1514 m. atlikta „Dievų šventė“. Šis užsakymas vienai reikšmingiausių italų renesanso rėmėjų, Estės giminei, rodė ženkliai prasiplėtusį dailininko užsakovų ratą už Venecijos respublikos ribų. Alfonsas d’Estė iš pradžių kreipėsi į Fra Bartolomėją ir Rafaelį. Pirmasis tik spėjo nusiųsti vieną paruošiamąjį piešinį ir mirė. Rafaelis irgi nusiuntė tik vieną piešinį. Po to hercogas kreipėsi į Ticianą. 1518−1525 m. laikotarpiu Ticianas nutapė 3 drobes antikinės mitologijos motyvais. Konkretūs įkvėpimo šaltiniai nežinomi. Tarp spėjamų: Filostrato, Katulo ir Ovidijaus poezijos tekstai. Paveikslai „Andrajiečių bakchanalija“, „Veneros garbinimas“ ir „Bakchas ir Ariadnė“ pripildyti figūrų ankštoje paveikslų erdvėje. Gali būti, kad juos tapydamas Ticianas rėmėsi garsiojo Mikelandželo „Kašinos mūšio“ kartono, kuriame vaizduojama sudėtinga nuogų kūnų kompozicija, kopijomis ar graviūromis. Spėjama, kad „Andrajiečių bakchanalija“ tikriausiai kurta remiantis Fra Bartolomėjo piešiniu, o „Veneros garbinimas“ − pagal Rafaelio. „Bakcho ir Ariadnės“ figūrų kompozicija primena antikinę skulptūrinę grupę „Laokoonas ir jo sūnūs“, su kuria Ticianas galėjo būti susipažinęs iš graviūrų. Norėdamas suvienodinti kambario paveikslų spalvinę gamą Ticianas vėliau pakoregavo Belinio „Dievų šventės“ peizažo detales.

„Andrajiečių bakchanalija“ (1523-26, Prado muziejus, Madridas)

„Urbino Venera“ (1538, Uficių galerija, Florencija)

Ticianas laikomas vienu garsiausių portretistų Europos mene. Jam pozavo daugybė Italijos valdovų ir kilmingųjų. Portreto reikšmė XVI a. renesanso mene buvo milžiniška. Per portretus valdovai formuodavo savo įvaizdį. Dailininkas turėdavo sugebėti parodyti aukštą herojaus kilmę, turtinę padėtį bei galią. Spėjama, kad 1530 m. Ticianas sutiko imperatorių Karolį V karūnavimo proga Bolonijoje. Džordžas Vazaris mini, kad tais metais Ticianas nutapė pirmąjį imperatoriaus portretą. Šis paveikslas neišlikęs. Kitą viso stoto portretą su šunimi Ticianas nutapė 1533 m. Bolonijoje imperatoriaus viešnagės Italijoje proga. Imperatorius Karolis V buvo labai patenkintas šiais darbais. Jis suteikė Ticianui grafo-palatino titulą ir pakėlė į Auksinio Pentino ordino riterius. Labai panašų imperatoriaus portretą su šunimi buvo nutapęs vokiečių dailininkas Jacob Seisenegger. Gali būti, kad Ticianas naudojosi jo portretu tapydamas savąjį, bet toli pralenkė vokiečių menininką. Kita vertus, Jacob Seisenegger portretas galėjo būti nutapytas vėliau.

Apie 1530 m. Ticianas nutapė Mantujos markizo Federiko II Gonzagos su šunimi portretą. Tais pačiais metais, tikriausiai Frančesko Marijos I dela Roverės užsakymu, buvo nutapyta „Marija Magdalena“. Šis, sąlyginai religinis paveikslas buvo labai neįprastas. Jame Marija Magdalena vaizduojama nuoga, prisidengusi tik savo plaukais. Marija Magdalena turėtų būti vaizduojama atsiskyrusi dykumoje, liūdinti Jėzaus Kristaus, tačiau paveiksle neabejotinai didžiausią dėmesį atkreipia Marijos nuogas kūnas, o ne jos dvasinė būsena. 1530 m. Ticianas nutapė altoriaus paveikslą „Šv. Petro Kankinio mirtis“ Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje Venecijoje. Tai buvo dar vienas didžiulių matmenų altorinis paveikslas ir ilgai laikytas vienu geriausių Ticiano kūrinių. Paveikslas pražuvo 1867 m. gaisro metu. Apie 1534-36 m. Ticianas nutapė Mantujos markizės Izabelės d’Estė portretą, kuriame „pajaunino“ tuo metu apie 60 m. amžiaus markizę apie 40-čia metų. Apie 1535 m. Ticianas baigė kitą neišlikusį altoriaus paveikslą „Geroji naujiena“, skirtą Santa Maria degli Angeli bažnyčiai Murane. Paveikslas buvo atmestas dėl pernelyg aukštos kainos ir vėliau jį įsigijo imperatorius Karolis V. Paveikslas tikriausiai buvo sunaikintas Ispanijoje Napoleono karų metu. 1538 m. minimas atliktas vienas žinomiausių Ticiano paveikslų „Urbino Venera“, kuris buvo modeliuotas pagal Džordžonės „Miegančią Venerą“. Jį užsakė Urbino hercogas Gvidobaldas II dela Roverė. Vienu garsiausių Ticiano portretų minimas Klarisos Stroci portretas, sukurtas 1542 m. Klarisa buvo 2 metų amžiaus dviejų galingų Italijos giminių, Strocių ir Medičių, atstovų šeimos vaikas. Jos statusą demonstruoja aplinka: prabangių to meto rūmų kambarys ir antikinio altoriaus fragmentas su putti reljefu.

Vėlyvieji metai

Apie 1540 m. Ticianas buvo vienu garsiausių Europos dailininkų, gaudavo užsakymų iš užsienio, tikriausiai jau tuo metu turėjo dideles dirbtuves Venecijoje. Apie 1540 m. nutapytas „Dyglių vainiko uždėjimas“. Šis paveikslas rodo manieristinės stilistikos įtaką, kurią Ticianas galėjo perimti iš Džulijaus Romano freskų Mantujoje. Džulijus Romanas buvo oficialiu Gonzagų dvaro dailininku, Rafaelio mokinys ir vienas reikšmingiausių Romos mokyklos manierizmo atstovų. Aukštą jo kūrybos vertinimą rodo Ticiano nemokamai jam sukurtas portretas. Romano freskos Tė rūmuose, vaizduojančios titanų ir dievų kovas, turėjo reikšmingos įtakos Ticiano kūrybai. „Dyglių vainiko uždėjimas“ buvo skirtas Milano Santa Maria delle Grazie bažnyčiai ir akomponavo visuotinai šedevru pripažintą Leonardo da Vinčio „Paskutinę vakarienę“. Napoleono karų metu paveikslas buvo pagrobtas ir nebegrąžintas į Italiją (dabar Luvre).

1543 m. Ticianas pradėjo dirbti įtakingiausiam to meto Europos užsakovui, kuriam dar nebuvo dirbęs − Romos popiežiui. Paulius III viešėjo Bolonijoje ir Feraroje, kur Ticianas jį aplankė ir nutapė portretą. Popiežius jame pavaizduotas pagal Rafaelio Julijaus II portreto suformuotą popiežių portreto tradiciją − sėdintis kėdėje, atsipalaidavęs, tarsi nematantis žiūrovo. 1545 m. Ticianas nutapė Venecijos dožo Andrea Gritti portretą ir atvyko į Romą, kur viliojo turtingi užsakovai, ypač galinga popiežiaus Farnezių giminė. Ticiano gidu po „amžinąjį miestą“ buvo popiežiaus paskirtas Džordžas Vazaris. Ticiano kūryboje susipažinimas su Rafaelio, Mikelandželo, Bramantės ir kitų menininkų kūriniais nepaliko didelio pėdsako. Jam tuo metu buvo virš 50 metų ir jis buvo susiformavusiu menininku. Visgi Mikelandželo „Paskutinio teismo“ freskos motyvų galima įžvelgti keleto sekančių metų Ticiano kūryboje. Pagrindiniu Ticiano darbu Romoje tapo portretas „Popiežius Paulius III su anūkais Otavijumi ir Alesandru Farnezėmis“. Portretas nebuvo baigtas, galima spėti, dėl to, kad jame pavaizduoti sudėtingi popiežiaus ir jo anūkų santykiai. Šis portretas tikriausiai turi sąsajų su Rafaelio garsiuoju popiežiaus Leono X su dviem kardinolais portretu.

„Popiežius Paulius III su anūkais Otavijumi ir Alesandru Farnezėmis“ (1545-46, Kapodimontės muziejus, Neapolis)

„Karolis V Miulbergo mūšio metu“ (1548, Prado muziejus, Madridas)

1545 m. Romoje Ticianas Alesandro Farnezės užsakymu nutapė „Danają“, kuri tapo prototipu grupei vėlesnių tos pačios temos paveikslų. Darbo metu Ticianą Belvederio rūmuose aplankė Džordžas Vazaris ir Mikelandželas. Jiems išėjus Mikelandželas aukštai įvertino Ticiano stilių ir spalvų valdymą, tačiau apgailėjo tai, kad Ticianas, kaip ir kiti Venecijos dailininkai, nesimokė tinkamai piešimo technikos. Iš Mikelandželo žodžių ir, greičiau, dar ir Vazario nuostatos, kilo savotiškas mitas, kad Ticiano sugebėjimai valdyti liniją buvo prasti. Iš tikro išlikę Ticiano piešiniai rodo talentingą piešimo techniką ir, kas iš tikro užkliuvo Džordžui Vazariui, tai venecijietiškos dailės metodas, kurį jis laikė ydingu. Ticianas drobėje tik apmesdavo planuojamo paveikslo kontūrus raudona anglimi ar teptuku ir iškart tapydavo dažais. Florentietiškas metodas apėmė ypač kruopštų būsimų paveikslo figūrų anatominę ir judesio analizę piešiniuose, iš kurių vėliau buvo atrenkamas geriausiai vykęs variantas. Tokiu būdu paveiksluose pavykdavo pasiekti aukštą idealistinį figūrų vaizdavimą. Ticiano kūrybos įtaigumą kaip tik didele dalimi lemia tapybos impulsyvumas, neužbaigtumas, laisvi potėpiai, netgi nerūpestingas dažų užnešimas ant drobės. Vėliau Vazaris aplankė Ticianą jo dirbtuvėje Venecijoje, kur rado dailininką, tapantį dažus ant drobės tiesiog pirštais.

1548 m. Ticianas keliavo į Augsburgą, Karolio V dvarą. Čia sukūrė raito Karolio V portretą paveiksle „Karolis V Miulbergo mūšio metu“, kurį Ticianui užsakė Karolio V sesuo Marija Austrė imperatoriui įveikus protestantus prie Vokietijos Miulbergo miesto. Kitas imperatoriaus portretas vaizduoja jį sėdintį kėdėje. Iš tų laikų kilęs anekdotas, kurį papasakojo Ticiano XVII a. biografas Karlas Ridolfis. Esą, kai Ticianas tapė Karolio V portretą, jam iš rankų iškrito teptukas. Imperatorius pasilenkė ir pakėlė teptuką. Ticianas atsiklaupė prieš jį ir tarė: „Jūsų tarnas nevertas tokios garbės“. Imperatorius Karolis V atsakė: „Ticianas vertas, kad jam patarnautų imperatorius“. Istorija siejama su antikiniu pasakojimu apie dailininką Apelį ir Aleksandrą Makedonietį. 1547 m. Ticianas užbaigė vienintelį žinomą grupinį portretą „Vendraminų šeima, pagarbinanti Tikrojo Kryžiaus reliktą“.

Po 1550 m. Ticianas buvo labai pasiturinčiu Venecijos piliečiu. Jo pajamas sudarė ne ven pajamos iš paveikslų, bet ir iš žemės ūkio veiklos, komercijos. 1556 m. imperatorius Karolis V pasitraukė iš sosto į vienuoyną ir kartu pasiėmė Ticiano paveikslą „Trejybė“ (arba „Paskutinis teismas“), baigtą 1554 m. (dabar Prado muziejuje). Kitu svarbiausiu Ticiano užsakovu tapo Karolio V įpėdinis karalius Pilypas II, kuriam per sekančius 25 metus dailininkas siuntė pačius geriausius savo paveikslus. Ticianas jau 1548 m. buvo nutapęs pirmąjį Pilypo II portretą (neiššlikęs), apie 1550 m., antros viešnagės Augsburge metu − antrąjį, kuriame Pilypas vaizduojamas su šarvais. Pastarasis jaunajam sosto įpėdiniui, kuriam tuo metu buvo apie 24 metus, nepatiko. 1556 m. Ticianas pradėjo trijų paveikslų seriją pagal Ovidijaus „Metamorfozes“. Du iš jų: „Diana ir Akteonas“ ir „Diana ir Kalistonė“, 1559 m. buvo pasiųsti karaliui. Trečiasis, „Akteono mirtis“, taip ir nebuvo pabaigtas, rastas po Ticiano mirties jo dirbtuvėse. Vėlyvieji Ticiano mitologiniai paveikslai tapo psichologiškai sudėtingesniais, dramatiškesniais už ankstyvuosius, kuriuose daugiausiai buvo vaizduojamas nerūpestingas antikinių herojų ir dievų gyvenimas. Apie 1559−1562 m. Ticianas nutapė „Europos pagrobimą“, dar vieną paveikslą Pilypui II. Gali būti, kad tarp karaliaus ir dailininko buvo susitarimas dėl tapybos darbų.

Apie 1558 m. nutapytas „Kristaus guldymas į karstą“ ir 1560 m. − „Geroji naujiena“ San Salvatore bažnyčiai Venecijoje rodo gilėjantį dramatizmą Ticiano religiniuose paveiksluose, sąmoningą neužbaigtumą. Džordžas Vazaris skeptiškai vertino šiuos paveikslus, tikino, kad jie pakenkė Ticiano reputacijai ir geriau dailininkas jų išvis nebūtų tapęs. Kartu Vazaris labai tiksliai nusakė Ticiano vėlyvosios tapybos pasikeitimo esmę: plačių ir gilių potėpių naudojimą, kurie iš toliau žiūrovų akyse susiliedavo į puikų vaizdą, nors iš arti paveikslas atrodydavo atliktas labai nerūpestingai. Vėlesnių tyrinėtojų nuomone, technikos pasikeitime pasireiškė Ticiano palinkimas į manierizmą vėlesnėje kūryboje. Ticianas buvo žymiausiu to meto Venecijos dailininku, bet dėl to, kad dauguma jo paveikslų buvo užsakomi iš užsienio, po 1560-ųjų susidarė sąlygos mieste iškilti kitiems dailininkams, kurie buvo labai įtakoti Ticiano − Tintoretui ir Paolui Veronezei. Po 1560-ųjų Ticianas pradėjo labiau rūpintis savo paveikslų populiarinimu graviūromis. Jis kreipėsi dėl jų į vieną talentingiausių to meto graverių Cornelis Cort ir 1567 m. paprašė iš Venecijos valdžios privilegijos apsaugoti graviūras nuo kopijavimo. Privilegija galiojo 15 metų. Tai buvo labai retas atvejis tuo metu. Ticianas taip paaiškino savo sprendimą:

„Kai kurie žmonės, abejingi menui ir norėdami išvengti darbo, bei iš godumo dėl pelno, užsiima tuo, pasisavina graviūrų kūrėjo garbę nuvertindami jo kūrinius, bei pelnydamiesi iš kitų darbo; be to, apgaudinėdami publiką menkaverte kopija.“

„Pieta“ (apie 1576, Akademijos galerija, Venecija)

Apie 1570 m. Ticianas nutapė vėlyvąjį „Dyglių vainiko uždėjimą“, „Tarkvinijų ir Lukreciją“ ir „Marsijo odos nudyrimą“. Tarp garsiausių jo vėlyvųjų darbų: „Šv. Lauryno mirtis“ (apie 1567, dabar Madride), kurtas pagal dar ankstesnį, 1548 m. atliktą altoriaus paveikslą Venecijos Gesuiti bažnyčioje. Paskutinio paveikslo, kuris buvo skirtas Frari bažnyčiai, Ticianas nebaigė. Jo „Pietą“ užbaigė mokinys Palma Jaunesnysis.

Ticianas buvo apie 90 metų, kai 1576 m. rugpjūčio 27 d. mirė nuo maro, siaubusio Veneciją. Jis buvo vienintelė Venecijos maro auka, kuriai pagerbti surengtos laidotuvės bažnyčioje. Jis buvo palaidotas Frari bažnyčioje (Santa Maria Gloriosa dei Frari), kaip buvo ketinta. Ticianas guli netoli žymaus savo paveikslo „Pezaro Madonos“ („Madonna di Ca' Pesaro“). Joks paminklas nežymėjo jo kapo, kol žymiai vėliau Veneciją valdantys Austrijos pareigūnai įgaliojo Antonijų Kanovą pastatyti paminklą, tačiau šiame buvo palaidota Kanovos širdis, o dailininkui XIX a. sukurtas dar kitas monumentas. Iš karto po Ticiano mirties tos pačios epidemijos metu mirė jo sūnus ir tapybos asistentas Oracijus. Jo prabangią vilą maro metu nusiaubė vagys.

Kūryba

Ticianas vertinamas vienu iškiliausių dailininkų Europos meno istorijoje. Nagrinėjant renesanso dailę jo vardas minimas iškart po Leonardo da Vinčio, Mikelandželo ir Rafaelio. Jam gyvam esant dailininkas buvo pramintas Kadoru (it. il Cadore) pagal gimtinės pavadinimą. Pravardė dažnai pavartojama poetine, romantine prasme. Ticianas laikomas vienu iškiliausių koloristų Europos mene. Jo vyriški portretai bendrai laikomi įspūdingesniais ir įtaigesniais nei moterų. Ticiano tapyba paveikė kartas vėlesnių Europos menininkų. Jo įtaką patyrė ne vien plejada Venecijos dailininkų, bet ir žymūs Europos dailės meistrai: Rubensas, Antonis van Deikas, Diegas Velaskesas, Rembrantas ir daugelis kitų.

Didžiausia Ticiano darbų kolekcija, apie 60 kūrinių, sukaupta Madrido Prado muziejuje. Dėl milžiniško kūrybinio palikimo Ticiano paveikslai yra vieni iš labai nedaugelio senųjų Europos dailės meistrų kūrinių, kuriuos vis dar galima įsigyti rinkoje.

Ticiano kūrinių kainos:

Įsigijimo metai	Pavadinimas	Suma, JAV doleriais	Įsigijo
2003	„„Markizo Alfonso d'Avalos su šarvais portretas“	70,0 mln.	J. Paul Getty muziejus (JAV)
2009	„Diana ir Akteonas“	79,7 mln.	Londono nacionalinė galerija ir Škotijos nacionalinė galerija
2012	„Diana ir Kalistonė“	71,7 mln.	Londono nacionalinė galerija ir Škotijos nacionalinė galerija

Darbų galerija

Religiniai paveikslai

• 
  „Mokesčių pinigai“ (apie 1516, Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene)
• 
  „Kristaus prisikėlimas“ (1520-22, Santi Nazaro e Celso, Brešija)
• 
  „Marija Magdalena“ (apie 1532, Piti rūmai, Florencija)
• 
  „Geroji naujiena“ (apie 1564, San Salvatore, Venecija)
• 
  „Šv. Lauryno mirtis“ (1567, San Lorenzo, Eskorialas, Madridas)

Alegorinės mitologinės scenos

• 
  „Dangiškoji ir žemiškoji meilė“ (1514, Borgezės galerija, Roma)
• 
  „Venera Anadiomenė“ (apie 1520, Nacionalinė Škotijos galerija, Edinburgas)
• 
  „Venera ir Kupidonas su vargonininku“ (1548-49, Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene)
• 
  „Venera ir Adonis“ (apie 1550, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Danajė“ (1553-54, Prado muziejus, Madridas)

Portretai

• 
  „Flora“ (apie 1520, Uficių galerija, Florencija)
• 
  „Karolis V su šunimi“ (1533, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Izabelės d’Estė portretas“ (apie 1534-36, Meno istorijos muziejus, Viena)
• 
  „Klarisos Stroci portretas“ (1542, Paveikslų galerija Berlyne)
• 
  „Jakopo Strados portretas“ (apie 1567-68, Meno istorijos muziejus Vienoje)

Nuorodos

• treccani.it
• Encyclopaedia Britannica
• wga.hu
• Katalikų enciklopedija
• italian-renaissance-art.com
• Ticiano biografija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) Archyvuota kopija 2013-02-09 iš Wayback Machine projekto.